Portalas tv3.lt siekia apžvelgti silpnąsias visų kandidatų į prezidentus puses, kad rinkėjai galėtų išsirinkti būdami informuoti ne tik apie gerąsias politikų savybes, bet ir įvertinę jų silpnybes. Straipsnių ciklą pavadinome „Kandidatų nuodėmėmis“, o ar šios nuodėmės yra trukdis eiti prezidento pareigas – spręs Lietuvos rinkėjai.
Žadėjo atsistatydinti, bet teko atsiprašyti
Vienas ryškiausių I. Šimonytės slystelėjimų buvo susijęs su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų reakcija į daugelį politinių partijų apėmusį čekučių skandalą. Po žurnalisto Andriaus Tapino akcijos „Skaidrinam“ paaiškėjo, kad daugelio partijų savivaldybių tarybų įvairiose savivaldybėse nariai yra linkę nepaisyti padorumo ir stengiasi kompensacijas už tarybos nario darbą įsisavinti iki paskutinio siūlo. Tai pasireiškė tuo, kad nemažai tarybų narių vos ne šiukšliadėžėse žvejojo čekius, jog pagrįstų nebūtas išlaidas už kurą ir pasisavintų kelis šimtus eurų per ketvirtį.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pilkieji kardinolai sugalvojo, kad geriausia reakcija į tai – siūlymas visas Seimui skelbti priešlaikinius rinkimus. O siūlymas buvo pastiprintas grasinimu, kad jeigu Seimas nesutiks „pasileisti“, tuomet atsistatydins visa I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
I. Šimonytė ne tik sutiko dalyvauti šiame „žaidime“, bet ir pati viešai teigė ketinanti teikti atsistatydinimo prašymą po NATO vadovų sutikimo Vilniuje, jeigu „Seimas neras savyje valios perkrauti save“.
„Aš tai priėmiau kaip spaudimą. Man atrodo, kad mes visi tai galėjome priimti kaip spaudimą, nes ji pasakė, arba-arba: arba Seimas pasileidžia, arba aš išeinu“, – sakė Mykolo Romerio universiteto lektorė, politologė Rima Urbonaitė.
Padėtis atrodė ir komiška, ir dramatiška: koalicijos partneriai apie tai nebuvo informuoti, kaip ir didžioji dauguma Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovų. Konservatoriai rinkosi net į keletą posėdžių, žėrė pagyras I. Šimonytei, ji vadinta geriausia premjere, kokią Lietuva tik gali įsivaizduoti, o padėčiai nurimus premjerė jau nebenorėjo atsistatydinti ir atsiprašė visuomenės už paskubėjimą.
„Aš, turbūt, pasisakydama leidau sau šiek tiek per daug, nes aš nesu Vyriausybėje pati sau“, – tarsi suvokusi komandinio darbo svarbą ir atitokusi kalbėjo premjerė.
R. Urbonaitė šį paslydimą vadina vienu didžiausių per I. Šimonytės vadovavimo laikotarpį Vyriausybei. Pašnekovė mano, kad tai susiję su tuo, jog konservatoriai laikėsi pozicijos, esą priešlaikiniai rinkimai tuo metu jiems būtų buvę naudingi. „Tai rodo tam tikrą nesugebėjimą kriziniais momentais suvaldyti situacijos“, – teigia pašnekovė.
„Pripažinkime, tai nėra ta lyderystė, kurios norėtume. Čia lyg ir lipta ant barikadų, bet tikrai ne tada, kai reikia. Buvo sukelta daugiau erzelio, nereikalingo triukšmo, eilinį kartą matėme konfliktus Seime, tarp koalicijos partnerių. Natūralu, kad tai nedavė jokio pozityvaus rezultato“, – pridūrė R. Urbonaitė.
Pomėgis „dengti“ ministrus
I. Šimonytė taip pat pasižymi kaip vadovė, kuri ypatingai saugo ir gelbėja savo ministrus: galbūt dėl to, kad nėra kuo pakeisti, galbūt dėl to, kad tai atitinka politikės prigimtį – dengti ir saugoti savo komandą. Reikia pasakyti, kad dažniausiai „priedanga“ taikoma konservatorių ministrams, bet po skėčiu nuo žaibų apsisaugo ir kitų politinių partijų atstovai.
Vienas ryškiausių pavyzdžių: vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės išsaugojimas migrantų krizės metu 2021 metais. Tuo metu ministrė buvo itin sutrikusi, nes reikėjo staigių sprendimų, labai aiškios komunikacijos, todėl buvo priimtas sprendimas vidaus reikalų ministrės viceministru laikinai paskirti premjerės patarėją nacionalinio saugumo klausimais Kęstutį Lančinską. Jis viceministru pabuvo nuo 2021 m. rugsėjo 7-osios iki 2022 m. balandžio 19 dienos.
Panašus manevras įvyko, kai buvęs ministrės pirmininkės patarėjas Jonas Survila buvo „perdislokuotas“ į Užsienio reikalų ministeriją, mat 2022 metų birželį-liepą kilo skandalas dėl nesankcionuotų prekių gabenimo tarp Rusijos ir Kaliningrado srities per Lietuvą einančiu geležinkeliu: Lietuva gabenimą geležinkeliais apribojo, Rusija dėl to sukėlė skandalą, o JAV ir Europos Komisija liepė visiems nusiraminti.
Tai buvo ne pirmas kartas, kai užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sulaukė „pridengimo“ ar pagalbos. Panašiai įvyko 2021 metų gruodį, kai Lietuva, tiek kalbėjusi apie baisųjį diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, nesugebėjo pritaikyti JAV įvestų sankcijų diktatoriaus režimo kišenę pildančiai bendrovei „Belaruskalij“. Tuo metu atsakomybę kaip karštą bulvę mėtėsi konservatorių pirmininkas, užsienio reikalų ministras G. Landsbergis ir Laisvės partijos deleguotas susisiekimo ministras Marius Skuodis. Abu pateikė atsistatydinimo prašymus, bet, galiausiai, I. Šimonytė nusprendė, kad geriau tegul jie taiso padėtį nei traukiasi. Politikai yra pasakoję, kad panašiu metu M. Skuodžiui buvo uždrausta kritikuoti G. Landsbergį.
Atsakomybės premjerė nepareikalavo ir iš ministrų, patekusių į čekučių skandalą: tuometinės švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės, finansų ministrės Gintarės Skaistės bei Liberalų sąjūdžio kultūros ministro Simono Kairio. J. Šiugždinienė pati atsistatydino, neatlaikiusi viešai keliamų klausimų, G. Skaistė grąžino dalį pinigų, o S. Kairys išvis niekaip nereagavo.
Uždaruose konservatorių posėdžiuose I. Šimonytė iš viso nematė jokio poreikio ministrams trauktis dėl čekučių, nes, jos nuomone, nė vienas iš jų nepadarė kažko blogo. Kaip portalui tv3.lt pasakojo vienas politikas, premjerė anuomet sakė negalinti vemti krauju dėl dalykų, kurių nepadarė nei ji, nei jos ministrai. Bet viešai ji to nepasakė.
Itin ilgai atsakomybės nebuvo reikalaujama iš buvusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, nors uždaruose posėdžiuose kritikos strėlės jam skrido labai seniai, tarp jų ir iš konservatorių vadovybės. Į klausimus dėl A. Anušausko visuomet buvo atsakoma, kad „premjerė ministru pasitiki“. Kai, galiausiai, premjerė apsisprendė A. Anušauską atleisti, tai buvo padaryta negrabiai ir nesklandžiai. A. Anušausko atvejis parodė, kad premjerė yra linkusi atidėlioti net viešai matomų problemų sprendimą tol, kol jos ima veržtis per kraštus ir nereaguoti tampa nebeįmanoma.
I. Šimonytė savo autoritetu „pridengė“ ir žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, kai į Vilnių protestuoti su traktoriais suvažiavo ūkininkai. Padėtį su pasipiktinusiais ūkininkais tuomet valdė ne ministras, o I. Šimonytė, kuri inicijavo dialogą su protestuojančiaisiais ir pasiekė tam tikrų sutarimų.
Politologė R. Urbonaitė sako, kad kai kurie šių atvejų liudija, jog I. Šimonytė, kaip vadovė, negeba deleguoti funkcijų, bet visą stengiasi daryti pati arba padėtį taiso pati. Tai yra prastos lyderystės požymis. „Ji neretai bando ministrus pridengti prisiimdama atsakomybę sau ir ant savo pečių. Tai leidžia spręsti pačią problemą, bet, galiausiai, nepareikalauja atsakomybės iš ministrų“, – sako politologė.
„Pasitikėti kitais ir deleguoti kitiems yra nelengvas uždavinys. Galbūt ne visada I. Šimonytei su tuo pavykdavo susidoroti. Tas delegavimas ir pasitikėjimas ir yra viena iš problemų“, – pridūrė R. Urbonaitė.
Keista komunikacija
I. Šimonytė garsėja keistais komunikaciniais sprendimais – kai kuriais atvejais tai susiję su jos pačios veiksmais, kai kada su jos komandos sprendimais.
Pavyzdžiui, daugeliui keista, jog iš pareigų atsistatydinus buvusiai premjerės patarėjai komunikacijos klausimais Rasai Jakilaitienei naujo šios srities patarėjo neatsirado. Neoficialiai pasakojama, kad R. Jakilaitienei dar einant pareigas, į jos patarimus nebuvo itin įsiklausoma, taip pat juokaujama, kad „premjerė viską žino ir moka pati, patarimų jai nereikia“. Bet patarėjas galbūt būtų pravertęs atleidžiant A. Anušauską, nes tuomet nepatvirtinta informacija sklandė daugiau nei dvi valandas, kol I. Šimonytė susivokė arba rado laiko dviem sakiniais sureaguoti.
Po darbo premjerė itin mėgsta įsivelti į ginčus su politikais socialiniame tinkle „Facebook“. Pavyzdžiui, 2023 metų kovą I. Šimonytė įsivėlė į konfliktą su Seimo nare Agne Širinskiene. Konfliktas kilo dėl prieštaringai vertinamo komiko Olego Šurajevo apsilankymo Seime, kai A. Širinskienė norėjo pabrėžti komiko artimumą premjerei. Tokie vakariniai pasisvaidymai kai kuriais atvejais tarsi rodo, kad premjerei sunku atsitraukti nuo politikos, sunku pakilti virš paprastų ginčų. Ji netgi gana laisvai vartoja sąvokas, pavyzdžiui, apie maudymąsi šūde.
Socialiniame tinkle I. Šimonytė komentuoja ir savo Vyriausybės narius: pavyzdžiui, kai Laisvės partijos deleguota teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska pasipiktino, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas nebuvo įtrauktas į pavasario darbų sesiją, I. Šimonytė puolė prieštarauti ir nelabai pagarbiai pavadino pavaldinę „mieląja“.
„Dėl konflikto su A. Širinskiene premjerė yra sakiusi, kad jeigu galėtų atsukti laiką atgal, gal būtų to nerašiusi. Bet paskui matome, kad konfliktas su E. Dobrowolska. Čia jos pasirinkimas. Man atrodo, kad ministrui pirmininkui daryti tokią komunikaciją socialiniuose tinkluose iš principo gana rizikinga ir kartais ta rizika nepasiteisina. Bet manau, kad didesnė problema nei tie komentarai yra ta, kad ministrė pirmininkė neturi savo patarėjo komunikacijai“, – sakė R. Urbonaitė.
Komunikacija nežibėjo ir tais atvejais, kai premjerė tarsi tyčia vertė pusę Lietuvos laukti savo sprendimų. Taip nutiko, kai 2021 m. gruodį M. Skuodis ir G. Landsbergis įteikė atsistatydinimo pareiškimus, o I. Šimonytė visuomenę ir žurnalistus vertė sprendimo laukti iki 22 valandos vakaro. Pasklidus žiniai apie A. Anušausko patraukimą, I. Šimonytė, kaip rašyta, sureagavo po daugiau nei dviejų valandų, o platesnį komentarą pateikė tik kitą dieną socialiniame tinkle. Ji teisinosi, kad negalėjo sureaguoti greičiau, nes neturėjo ministro atsistatydinimo prašymo, bet kai pats premjeras prašo ministro trauktis, tokio prašymo laukti, turbūt, nebūtina.
„Kam nepatinka valdžia, galės išsirinkti kitus“
Vienas ryškiausių premjerės komunikacinių nuklydimų buvo kadencijos pradžioje, kai dar buvo vilčių ratifikuoti kovai su smurtu prieš moteris nukreiptą Stambulo konvenciją ir priimti Partnerystės įstatymą, reglamentuojantį ir homoseksualių porų santykius. Tuomet visuomenėje kilo didelis šaršalas, buvo surinkti parašai, kviečiantys atstatydinti Laisvės partijos atstovą, Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių.
Duodama interviu naujienų agentūrai „Elta“, I. Šimonytė šiuo klausimu net nebandė laviruoti: „Mes esame demokratinė šalis, kurioje tai, kas bus Vyriausybės vadovas, kas bus komitetų pirmininkai, sprendžia rinkėjai per rinkimus. Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai, jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka. Tą patį galės daryti ir tie patys 300 tūkst. žmonių, kuriems dabar nepatinka atsakomybę prisiėmę žmonės... Man atrodo, kad reikia ne tokiu būdu Seime žmones keisti“.
Šiuo atveju viskas buvo pasakyta faktiškai teisingai, bet toks atsakymas liudija nenorą net apmąstyti, kodėl opozicija ir keli šimtai tūkstančių visuomenės narių tikėtųsi kitokio komiteto pirmininko. Tai natūraliai nuteikė dalį žmonių prieš premjerę, šis jos atsakymas nuolat premjerei kartojamas kaip kritika.
Nelabai nori laimėti?
Premjerės elgesys šiek tiek verčia abejoti, ar ji apskritai nori tapti prezidente. Reikia prisiminti, kad apie kandidatavimą ji paskelbė daugeliui netikėtai, kai jau turėjo paaiškėti, kas susikaus pirminiuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimuose. Tuo metu atrodė, kad rimčiausias mūšis įvyks tarp socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės ir tuometinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno. Bet I. Šimonytė paskelbė dalyvausianti ir visi konkurentai išsilakstė.
Tuo tarpu rinkimų kampanijos pradžia buvo kupina keistenybių. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo sugalvotas šūkis „Stipri prezidentė – stipri šalis“, bet niekas nepastebėjo, kad jis labai panašus į Vladimiro Putino 2018 metų šūkį. Paskui šio šūkio atsisakyta ir pradėtas naudoti kitas: „Su stuburu“.
Atvykusi į rinkimų kampanijos starto renginį kovo 1-ąją, kur turėjo dalyvauti pokalbyje su Rolandu Mackevičiumi, premjerė buvo sukaustyta, nenorėjo leistis į laisvą pokalbį, nors tai buvo užsakytas politinis renginys ir salėje iš esmės buvo jos rėmėjai. Rinkimų programos pristatymas Kaune su Vilniaus universiteto filosofu Laurynu Peluričiu pavyko geriau.
„Dėl prezidento rinkimų, aš manau, kad ne (nenori laimėti). Nes jeigu tu nori laimėti tu darai kampaniją. Jos kampanija prasidėjo likus porai savaičių iki rinkimų“, – sakė R. Urbonaitė.
Štai, kaip atrodė Ingridos Šimonytės rinkimų startas
R. Mackevičius. Ar šventinės nuotaikos, sakykit? Ar sunki savaitė buvo? Kaip jaučiatės? Girdėjau, kad būtų smagu batelius išsišauti, išsiauti. Kaip jūs galvojat? Gal reiktų šiandien be batų mums?
I. Šimonytė. Pakentėsim.
R. Mackevičius. Gerai, teisingai. Nėr ko čia prieš juos maivytis. Kaip atvykot? Ar lengvai atvažiavot, kamščiai netrukdė? Viskas gerai? Nes aš mačiau, kad faina labai mašina (aš irgi šiaip poršą vairuoju, pas mane tik vardiniai numeriai). Pas mus daug bendro. Pas jus baltas poršas, Ingrid numeriai, ne? Kur pasiparkavot?
I. Šimonytė. Pamiršau. Paprastai prie VRM'o stovi ta mašina arba prie Rotušės, būna pastatau ir pamirštu.
R. Mackevičius. Supratau. Ė, tai kai daug mašinų turi, tai aišku. Šiaip norėčiau, kad tas mūsų pokalbis nebūtų labai sudėtingas, žinau, kad daug reikalų darbe pas jus. Žadat dabar keisti darbą, kaip suprantu. Aš tai dvidešimt metų tą patį dirbu, atsipalaidavęs jau dvidešimt metų telike. Viskas tik geryn. Kaip pas jus?
I. Šimonytė. Visaip.
R. Mackevičius. Kaip dabar?
I. Šimonytė. Šiandien buvo tikrai, mmm įdomu sekti situaciją pasienyje kitoje šalyje tiesą sakant. Net ne Lietuvoje. Visokių tokių dalykų. Time and again, taip sakant. Jeigu ne grūdai, tai ledai, jeigu ne ledai, tai dar kas nors. Toks darbas.
