Rasa (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas – aut. past.), turinti 10 mėnesių kūdikį, yra viena iš tų, kurios bijo skiepų šalutinių poveikių.
Moteris pabrėžė, kad tėvai, kurie neskiepija savo vaikų, taip elgiasi ne dėl to, kad yra neatsakingi ir jiems nerūpi jų atžalos, kaip dažnai pasigirsta viešoje erdvėje, o dėl to, kad kaip tik juos myli ir bijo, kad skiepai jiems pakenks.
„Mano baimę, ko gero, lemia ir tai, kad pirmas mano vaikas mirė. Ir nors nežinau, kiek prie to prisidėjo skiepai, bet vaiką, kuris buvo reanimacijoje, gydytojai paskiepijo, nors pagal skiepų anotacinius lapelius galima skiepyti tik sveiką vaiką.
Kadangi labai bijau skiepyti, tai daug domiuosi skiepais, apie juos klausinėju visų gydytojų iš eilės, pas kokius tik tenka lankytis“, – pasakojo moteris.
Moteris sakė, kad teko girdėti visokių kalbų apie meningokoko skiepo šalutines reakcijas, net labai sunkias.
Savo patirtimi su portalu pasidalino ir kita moteris, kuri tvirtino, kad tik savo intuicijos dėka apsaugojo dukrą nuo neigiamo skiepo poveikio.
„Mano dukra gimė „pridususi“, po dviejų parų gimdymo/skatinimo/galiausiai atlikto Cezario pjūvio. Deguonies kraujyje pagal medikų išvadas buvo 2 proc. Kadangi visada pasitikėjau ir pasitikiu medikais, ji buvo skiepyta.
Po vieno iš skiepų jos kirkšnyse atsirado daugybiniai limfmazgiai, kas man sukėlė nerimą. Artėjo MMR skiepo diena, laksčiau per Santariškes, konsultavausi su imunologais/pediatrais ir panašiai (mokamai, norėjosi kitų nuomonių, ne vien tik šeimos gydytojo). Jaučiau spaudimą atlikti skiepą, bet motiniška nuojauta kuždėjo, kad to daryti nereikėtų neįsitikinus, kad mano vaikas visapusiškai sveikas, ne vien tik vizualiai (pastoviai kankino ir dermatitas, kuris paūmėdavo po skiepų).
Tikrąja to žodžio prasme išsireikalavau, kad paskirtą skiepijimui dieną skirtų dienos stacionarą bei prieš skiepijant atliktų kraujo bei šlapimo tyrimus. Žinoma, buvau vadinama visaip“, – pasakojo Rūta (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – aut. past.).
Atėjus skiepijimo dienai mergaitė buvo nuvesta į kabinetą ir medikai jau norėjo atlikti skiepą, moteris užprotestavo – juk buvo tartasi dėl tyrimų.
„Medikė labai nepatenkinta išėjo, nusivedė mane su dukra iki procedūrinio, atliko kraujo tyrimą, leptelėjo, kad turime laukti už durų. Po kelių minučių išėjo perbalusi ir pranešė, kad turime kuo skubiau apsilankyti pas hematologę, kadangi kritiškai mažas trombocitų kiekis.
Nuo šios akimirkos aš du mėnesius atsimenu kaip per rūką. Sekė aibės tyrimų, kasdien imamas kraujas iš venos, rankiniu būdu skaičiuojami trombocitai, daugybė kitų procedūrų (tarp jų ir MTHFR genų mutacijos), išgirsti žodžiai, kad „jeigu būtumėt paskiepiję dukrą, jos galimai jau nebūtų šioje žemėje arba galimai būtų likusi neįgali" ir taip toliau, ir panašiai.
Laimei, pavyko išsikapanoti, diagnozė – imuninė trombocitopenija. Tai vyko 2015 lapkritį – 2016 sausį. Hematologė medicininėj knygutėj paliko įrašą, kad nerekomenduojama skiepyti mano vaiko. Pasirašiau ir pas pediatrę atsisakymą skiepyti nurodydama, kad atsisakau dėl pasireiškusių šalutinių reakcijų (būtent po 6 mėnesių skiepo jos kirkšnyse išlindo limfmazgiai, kurių yra begalė ir dabar, virš keliasdešimt, visi kieti kaip žirniukai“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovės teigimu, jos dukra pastoviai skundžiasi kirkšnies skausmu (kur daugiausiai jų yra). Kaklas taip pat nusėtas padidėjusiais limfmazgiais.
„Tiesa, iš hematologės išgirdau, kad pas ją labai dažnai atvedami vaikai su panašiomis istorijomis, kad po skiepų pradėjo „lįsti“ panašūs dalykai“, – tvirtino Rūta.
Kaip išaiškėjo, moteris pati turinti identišką MTHFR geno mutacijos versiją. Dėl to po kelių metų susilaužiusi koją ir gavusi stabligės skiepą Rūta sako likusi pati gerokai sužalota.
Moteris priversta kasdien kęsti didžiulius skausmus, kurie pasireiškia būtent toje kūno pusėje, kur atliktas dūris: „Skauda būtent tą galvos pusę, tirpsta, dilgčioja, „atjungia“ ranką/koją. Kakle, skiepytos rankos pusėje, atsirado gumbas, daug limfmazgių virš 2 cm. Tos, stabligės skiepą gavusios pusės, akimi beveik nebematau – nustatyta glaukoma.“
Sutapimus sunku numatyti
VUL Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja vaikų ligų gydytoja dr. Inga Ivaškevičienė neslėpė, reakcija į skirtingus skiepus gali būti įvairi.
„Jei kalbame apie B tipo meningokoko profilaktiką ir „Bexsero" vakciną, tai, pagal tai, kokius turime kelių metų duomenis iš Jungtinės Karalystės, kurie pirmieji šia vakcina pradėjo skiepyti dar prieš kelis metus, jokių įspėjimų dėl saugumo neturime“, – sakė gydytoja.
Ji priminė, kad dažniausia ir gerai žinoma šalutinė reakcija yra karščiavimas.
„Apie tai jau žinota atliekant klinikinius tyrimus dar prieš įdiegiant vakciną į nacionalines programas. Dar viena galima reakcija – skausmingumas skiepo vietoje, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet paskiepijus vaiką mama net nemato, kur buvo dūris, ir apie jį pamiršta. Svarbiausia yra suvokti, kad jei ir kiek paskaudės rankytę ar kojytę, vaikas bus apsaugotas nuo daug agresyvesnės ligos“, – pabrėžė infektologė.
Komentuodama tokias istorijas, kuomet galimai po skiepo žmonės esą susirgę autoimuninėmis ligomis, I. Ivaškevičienė pateikė štai tokį pavyzdį.
„Jei paimtume šimtą žmonių, bet kuriam jų kiekvieną dieną gali kažkas atsitikti – alerginė, anafilaksinė reakcija ir panašiai. Ir paimkite tuos žmones ir vieną dieną paskiepykite. Ir gali taip sutapti, kad tą skiepo dieną jam kažkas nutiks. Ir jei tai įvyks netolimu laiku, kai žmogus buvo paskiepytas, tai, natūralu, kad bandys bet kokius organizmo pakitimus sieti su vakcina“, – kalbėjo ji.
Anot medikės, negalima numatyti, kas nutiks paskiepijus pacientą X, kuris galbūt turi genetinį polinkį sirgti kokia nors autoimunine liga.
„Taip, kartais yra tokių žmonių, kuriems infekcija išprovokuoja tam tikrų autoimuninių ligų išsivystymą. Bet niekada nežinoma, kas yra tas žmogus ir kada kas gali nutikti – po vienos infekcijos taip būna, po kitos ne.
Jei kalbėtume apie vakcinas, šiuo metu nėra mokslinių duomenų, kurie tiesiogiai sietų skiepijimą ir autoimuninių ligų vystymąsi, jei būtų priešingai, tokių vakcinų naudojimas būtų neįmanomas. Vakcinų saugumui yra keliami itin dideli reikalavimai, tai itin kruopščiai nagrinėjama medicinos sritis“, – sakė ji.
Gydytoja pabrėžė, kad bet kuriuo atveju apie bet kokius šalutinių poveikių atvejus, jei po skiepo žmogus atsiduria ligoninėje, medikai privalo pranešti ir tą daro.
Galima skiepyti tik sveiką vaiką?
Pasiteiravus, kokios gali būti kontraindikacijos skiepijimui, medikė pabrėžė, kad visų vakcinų aprašuose yra nurodyta, kad nerekomenduojama skiepyti ūmine infekcine liga sergančio vaiko ir jei yra alergija bent vienam iš vakcinos komponentų. Tai būtų absoliučios kontraindikacijos visoms vakcinoms, bet kiekvienu atskiru atveju atsiranda ir kitų, papildomų ypatumų, pvz. vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų ir t.t. Todėl prieš kiekvieną skiepijimą būtina pasitarti su gydytoju.
„Pavyzdžiui, jei ryte atsikėlus vaikas karščiuoja (38 laipsnių temperatūra), čiaudi, sloguoja, apibendrinus – yra ūminės infekcinės ligos požymiai, tokiu atveju vaiko nerekomenduojama skiepyti. Bet kitas dalykas, jei vaikas jau persirgo ūmine liga ir nutinka taip, kad dar dvi - tris savaites kosėja. Tuomet gydytojai ir tėvai pristabdo skiepijimą. Taip nereikėtų daryti. Kosulys – viso labo liekamieji reiškiniai, kosėti jis gali ir mėnesį, du. O taip vis nukeliant skiepus vaikas gali pasigauti vėl naują infekciją. Juk mūsų tikslas ir yra paskiepyti kuo anksčiau, kad vaikas būtų apsaugotas tuo periodu, kuomet pavojingiausia sirgti“, – aiškino I. Ivaškevičienė.
