Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius, Nacionalinės vežėjų asociacijos LINAVA prezidentas Erlandas Mikėnas, Seimo narys, demokratas Lukas Savickas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
Lukai, kaip atrodo visas šitas situacijos valdymas? Pakalbėkime apie kelių savaičių lygmenį.
L. Savickas: Mane tikrai šiek tiek neramina tai, kad tonai yra aštrinami galbūt tokioje vietoje, kur nieko daugiau nereikia, kaip paprasto pripažinimo, kad situacija yra tikrai sudėtinga, situacija tikrai kažkokio aiškaus precedento neturinti. Tikrai pačiam teko dirbti skirtingose vyriausybėse ir su ne viena krize dorotis, kiekviena krizė atneša tam tikrą naują išbandymą.
Tai, ko man šiandien tikrai trūksta, tai trūksta pripažinimo, kad nors, mano vertinimu, norai ir tikslai buvo geri, parodyti stiprią valstybės laikyseną, siekiant valdyti kylančius kontrabandinius balionus, siekiant valdyti tai, kad tai kuria neigiamas pasekmes Lietuvos susisiekimui oru, tačiau tai, kaip tos priemonės buvo įgyvendintos, jos ne tik kad neišsprendė problemos, tačiau lygiai taip pat sukūrė naujų problemų, apie kurias čia, tikėtina, galėsime pasikalbėti.
Tai, mano supratimu, yra tam tikros pasekmės tų sprendimų, kaip jie buvo įgyvendinti Vyriausybės. Dabar mes ir Ekonomikos komitete kėlėme klausimą apie tai, ar vežėjai buvo iš anksto įspėti, kad jų transporto priemonės ir vairuotojai galėtų laiku palikti Baltarusijos teritoriją, tokiu būdu nesukuriant tų vadinamųjų dabar jau įkaitų situacijos, kuria profesionaliai naudojasi Baltarusijos režimas, tai yra nauja problema, kurią mes turime.
Mano supratimu, tai vėlgi yra nauja problema, kurios mes anksčiau neturėjome, nes Lietuvai svarbu išlaikyti sutelktą bendrą užsienio politiką, stiprią laikyseną, telkiančią kitų Vakarų partnerių palaikymą mūsų sprendimams.
Visa tai, mano supratimu, reikalauja pripažinimo, kad tikslai buvo geri, įgyvendinimas tikrai nebuvo pats geriausias, švelniai sakant, ir nuo šito reikia atsispirti ieškant kitų būtinų sprendimų, kaip iš to išeiti, bes šiandien Lietuvos interesas yra, manau, pats paprasčiausias, akivaizdus: kontroliuoti šią hibridinę grėsmę, kiek įmanoma labiau užsitikrinti, kad mūsų oro pasiekiamumas veiktų laisvai, kiek įmanoma greičiau užsitikrinti, kad mūsų vežėjų transporto priemonės ir patys vairuotojai kiek įmanoma greičiau grįžtų čia ir išlaikyti mūsų politikos tęstinumą siekiant, kad užsienio partneriai nematytų Lietuvos kaip besiblaškančios užsienio politikos koridoriuose, nes tai yra pati blogiausia situacija, ką gali padaryti užsienio politikoje.
Ar mums aišku, ko siekia Lukašenka tokiais veiksmais?
L. Savickas: Manau, kad mes puikiai suprantame, kad ilgalaikė tarptautinė politika, kurios mes laikėmės, tai buvo izoliuojanti politika tarptautinėje arenoje, kuri buvo taikyta tiek Rusijos, tiek Baltarusijos režimo atžvilgiu ir natūralu, kad tai sukuria tam tikrą siekį atkurti galimybę būti prie stalo, dalyvauti pokalbiuose, megzti diplomatinius santykius – tai yra viena iš siekiamybių.
Šiandien mes matome, kad Lietuvos Vyriausybė, kuri turėdama gerus tikslus norėjo sukurti tam tikrą spaudimo priemonę iš galios taško pasakyti, kad mes, atsakydami į jūsų toleranciją arba hibridinius kovos veiksmus prieš Lietuvą su kontrabandiniais oro balionais, sukursime spaudimo priemonę Baltarusijos režimui, tačiau ši priemonė įgyvendinta tokiu būdu, kad vietoj spaudimo priemonės mes perėjome iš spaudimo į prašytojo poziciją.
Turėjome grįžti atgal į pirminę poziciją, atidaryti sienas ir toliau turime ieškoti būdų, kaip užmegzti kontaktus, ieškoti ir gilintis, kokie ten tarpusavio Baltarusijos tarnybų santykiai suveikia ar nesuveikia, kad mūsų krovininės transporto priemonės galėtų grįžti atgal.
Lukašenka mus pastatė į tokią šeimininko-tarno poziciją, ar sutiktumėte?
L. Savickas: Taip, ir tai yra Vyriausybės negebėjimo, pražiūrėti kelis žingsnius į priekį dėka. Baltarusijos režimas šiuo atveju visiškai, mano supratimu, pagal vadovėlį meistriškai pasinaudojo Lietuvos Vyriausybės nepražiūrėtais keliais veiksmais į priekį ir mūsų norą sukurti spaudimą transformavo į visišką prašytojo poziciją, nes dabar jau mes nebespaudžiame, o dabar tiesiog prašome, kad štai pakeliui susikūrusi problema būtų sprendžiama, ir jokių kitų veiksmų mes nesugebame padaryti.
Tai tą reikia pripažinti, kad mūsų geri tikslai virto tikrai taktiniu pralaimėjimu. Dabar jau reikia spręsti nebe vieną, o visas dvi problemas.
Tai sienos uždarymą reikėjo daryti ar ne?
L. Savickas: Neturiu abejonės. Lietuvos politika turi rodyti griežtą laikyseną, nes tik su griežta laikysena režimai taikstosi ir dabar mes matome, kaip toliau išnaudoja mūsų tą minkštėjančią poziciją, bet įgyvendinimas sukūrė antraeiles ir trečiaeiles problemas, ir tai rodo nekompetenciją ir nepasiruošimą, neapgalvojimą į priekį, kokios naujos problemos susikurs ir jas buvo galima užkardyti.
Ne kartą buvo kalbėta apie tai, kad iš anksto įspėjus, užtikrinus, kad nebūtų tų būsimųjų įkaitų, kurie dabar susiformavo, tokiu būdu būtų galima laikytis tos politikos. Šiandien jau mes sprendžiame nebe pirminę problemą, šiandien sprendžiame pasekmes tų veiksmų, kurie buvo prastai įgyvendinti, ir tai yra pagrindinė problema.
Kaip jums atrodo, ar Lietuva pakankamai tvarkosi su kontrabanda?
T. Janeliūnas: Tikrai nepakankamai. Kol tai yra tokia smulkioji kontrabanda – viena kita dėžė ir taip toliau – turbūt visose valstybėse tokios smulkios kontrabandos yra, ir visiškai šimtu procentų užkirsti tam kelią turbūt neįmanoma. Juo labiau, kai buvo toks didžiulis srautas šiaip legalių keliautojų per sieną, kurie turėdavo galimybę vežtis kažkokią dar prekių dalį, tarsi asmeninėms reikmėms ir taip toliau.
Aš tai vadinu smulkiąja buitine kontrabanda, nes tie žmonės irgi, matyt, iš to kažkiek bandydavo užsidirbti. Taip, tai yra mūsų tokio abejingo požiūrio rezultatas, kai mes į tai žiūrime kaip į tokią problemą, kuri neturėtų išversti čia mūsų institucijų, kai tai tiesiog toleruojama.
Kažkas iš tikrųjų galbūt iš to pelnosi, kažkas galbūt netgi saugo tas grupuotes, ir tik dabar, kai tai jau pakilo į nacionalinio saugumo lygmens klausimą, dabar jau susiėmė ir prasidėjo vos ne parodomosios akcijos ir taip toliau.
Vėluojame su šia problema?
T. Janeliūnas: Aš manau, kad galima su tuo kovoti, jeigu tam yra skiriamas didžiausias prioritetas. Šiuo laikotarpiu, atrodo, jis dabar pradedamas skirti, bet aišku, kol juos sugaudysi ir sumedžiosi, tai gali praeiti ir pusmetis, ir daugiau.
Gali atsirasti naujų, gali tai būti nuolatinis procesas. Kontrabanda yra toks dalykas, kurio turbūt iki galo išnaikinti niekada negalima.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
