Tai vyksta ir Seime, ir socialiniuose tinkluose, kur persikėlė didelė dalis politinės diskusijos ir nepolitinio rėkimo vieniems ant kitų.
Komunikacijos ir politikos ekspertai įsitikinę, kad nemandagus, išsišokantis bendravimas yra siekis atkreipti į save dėmesį. Tiesa, kartais pasiseka geriau, o kitais atvejais tas dėmesys apkarsta.
Socialiniuose tinkluose, kur persikėlė didelė dalis politikų bendravimo su draugais ir priešais, neretai prarandamas mandagumo jausmas, imamasi ad homonem įžeidinėjimų arba keistų teorijų įgarsinimo.
Komunikacijos specialistai sako, kad socialiniai tinklai politikams suteikia beribes galimybes bendrauti su potencialiais rinkėjais, bet tai yra ir spąstai, kurie gali skaudžiai suduoti per nagus. Politologai gi įsitikinę, kad Lietuvos politinėje padangėje katastrofiškai trūksta politinės kultūros, o visuomenė politikų, kurie jos neturi – nenubaudžia.
Tiesa, yra ir kita nuomonė, sakanti, kad politikos skandalistai – talentingi žmonės gebantis į save patraukti dėmesį taip, kaip niekas kitas.
Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas sakė, kad išsišokti labiausiai linkę tie politikai, kurie niekada nepasieks politinių aukštumų. Paprastai išsišokėliai ir grubūs įžeidinėti linkę žmonės gauna keliasdešimt tūkstančių baldų, vietą Seime, bet aukščiau – neužlipa.
Garsiai rėkiantys aukštų postų negauna
„Aukščiausio rango politikai nebendrauja taip ir tokiu tonu, kaip tie, kurie šūkauja Seime ir svaidosi įžeidinėjamais. Taip, yra politikų, kurie neturi politinės kultūros, yra ir rinkėjų, kurie neturi poreikio tokiai kultūrai.
Kai susitinka šie du dalykai, mes matoma Petrą Gražulį daugybę kadencijų Seime. <...> Visgi jis niekada negalės pataikyti į platesnę auditoriją. Lygiai tas pat galioja ir kitiems politikams, kurie nutarė eiti šiuo keliu. Prieš porą metų buvo populiari „trumpizmo“ idėja apie tai, kaip gali politikas komunikuoti. Visgi tai yra siauros auditorijos politikas“, – sakė komunikacijos ekspertas, patikinęs, kad įžūli ir nemandagi komunikacija, nėra ilgalaikis politiko kelias.
Viešojoje erdvėje besisklaidantys politikai gali tikėtis mandato Seime, bet didesnio posto, pasak A. Katausko, pasiekti jiems sunkiai pavyks. Jis pripažino, kad nepraustaburnių politikų yra visur, kitose šalyse ir parlamentuose, taip pat.
„Įtampa visuomenėje yra didžiulė, karo atmosfera, infliacija baugina. Bendras informacinis fonas visuomenei neleidžia atsipalaiduoti ir nusiraminti. Žinutės, kurios yra skleidžiamos iš tam tikrų politikų, surezonuoja.
Ne visada politikai viską daro pagal strategiją, kartais tiesiog pasako nepagalvoję. Kai kuriuos pasisakymus galima nurašyti žmogiškajam faktoriui. <...> Visgi manau, kad yra dalis rinkėjų ir visuomenes, kuriai toks bendravimas yra priimtinas, taigi, jei yra poreikis tokiam politikui, tokį mes ir gausime.
Tai nenuostabu, politikai stebi savo informacinę erdvę, rinkėjų elgseną, bando kalbėti jų balsu. Žinoma, tarkime, Žemaitaitis dabar gavo tiek dėmesio, kiek niekada nebuvo gavęs, bet koks tas dėmesys ir ką jis reiškia? Tie, kurie šį politiką vertino neutraliau, dabar, matydami keiksmus, matyt, priims savo sprendimus“, – svarstė A. Katauskas.
Socialiniai tinklai atvėrė naujas galimybes ir smegduobes
Pasak eksperto, socialiniai tinklai politikams yra unikali galimybė, nes komunikacija, bent jau dalinai, persikelia iš žiniasklaidos į pačių politikų rankas. Tai yra ir galimybė, ir spąstai.
„Tradicinė žiniasklaida dirba tam tikruose galių ir atsakomybių rėmuose, todėl daugelis politikų turėjo bendrauti taip, kaip dera viešojoje erdvėje. O socialinė žiniasklaida suteikia galimybę pačiam būti savicenzūros mechanizmu. Politiko pasisakymo socialinėje erdvėje niekas neredaguoja, nevertina.
Auditorija yra pasiekiama labai didelė, todėl natūralu, kad politikai nori apeiti tradicinę žiniasklaidą ir bando komunikuoti tiesiogiai. To jie siekė visą laiką, bet įrankių buvo kur kas mažiau, jie buvo sudėtingesni (tekdavo daryti susitikimus su rėmėjais, važinėti).
O dabar kalbėtis su rėmėjais gali tiesiogiai, arba gali greitai ir tiesiogiai kelti skandalus. Tiesa, socialinė medija atnešė ne tik galimybes, bet ir problemas“, – sakė komunikacijos ekspertas A. Katauskas.
Anot jo, padarius klaidą „Facebook“ ją greitai ištaisyti yra sunku, o gal net neįmanoma. Per kelias minutes politiko žodžiai gali nuvilnyti labai toli ir jis nebegali jų susirinkti.
„Kartu yra ta problema, kurios netaikau nė vienam, šiuo metu kariaujančiam karus socialinėje medijoje, bet pasakymas „negerk ir nerašyk“, yra svarbus. Komunikacija per tradicinius kanalus ji yra kitaip organizuojama, kitaip valdoma ir kitaip prižiūrima. Galų gale ten yra mažesnė galimybe nusikalbėti, pasikarščiuoti.
O socialinė žiniasklaida, kuri tikrai pritraukia didelę auditoriją politikams pasirodė skanus kąsnis, jie mano, kad gali „apeiti“ kitus ir komunikuoti tiesiogiai. Matome, kas gaunasi“, – sakė komunikacijos specialistas A. Katauskas.
Politikai atliepia visuomenės nemandagumą
Politologas Bernaras Ivanovas, kalbėdamas apie užgaulius ir kartais bet kokias padorumo ribas peržengiančius politikų pasisakymus, tikina, kad tai – nenaujas, bet skaudus reiškinys, būdingas ne tik politikams, bet ir visuomenei. Mums visiems, pasak politologo, trūksta kultūros, takto ir gebėjimo bendrauti pagarbiai.
„Mūsų visuomenė yra nemandagi ir labai agresyvi. Yra atlikti net tyrimai Nyderlanduose, jų sociologai darė posovietinių šalių tyrimą ir analizavo agresijos lygį. Nustatė, kad posovietinių šalių, Rytų Europos valstybių gyventojų agresijos lygio norma yra gerokai didesnė, nei Vakarų Europos gyventojų.
Ta ne tik kultūrinis, bet ir egzistencinis paveldas, inercija. Ateina iš tų laikų, kai mes grumdavomės eilėse dėl mėsos ir kavos. Agresija tuo metu buvo įprastas dalykas, tai mes tokie ir dabar esame, nieko čia naujo. Europietiškas rūbas nedengia nekultūringo elgesio“, – svarstė jis.
Tiesa, pasak jo, blogiau už natūralią agresiją yra mėginimas apsimesti tuo, kuo nesi.
„Polinio zoologijos sodo gyventoja, kurie vis išsišoka yra tie patys, mes juo žinome. Bėda ta, kad yra tokių, kurie apsimeta geresniais, bet išties yra tokie pat agresyvūs ir nekultūringi. Ir bijau, kad nuo agresyvaus bendravimo mes dar ilgai nepasveiksime, nes stebint situacija aš nematau jokio progreso“, – kalbėjo B. Ivanovas.
Agresyvių politikų niekas nestabdo
Patikinęs, kad agresyvūs ir nemandagūs „veikėjai“ vienas kitą užveda, o sustabdyti jų niekam nepavyksta arba tuo niekas neužsiima. Nuopuolis, inercija ir politinės kultūros nebuvimas reiškia, kad nemandagūs, užgaulūs politikai toliau leidžia sau siautėti.
Pasak B. Ivanovo, rinkėjai, kurie masto ir yra inteligentiški – liūdi. „Visiškas nebaudžiamumas ir grįžtamojo ryšio nebuvimas lemia, gėdos neturėjimas lemia, kad ir europiečiai mūsų politikų tam tikroms pareigoms, tarkime, nenori. <...> Yra ir sovietinės kultūros, yra ir paprasto noro išsišokti. Žiūri ir supranti, kad dalis jų tiesiog yra keistuoliai, tai vienas nuo bačkos rėkia ir kažką demonstruoja, kitas yra supuvęs, kaip ridikas.
Pamenu dar prieš kokius 25 metus, Gedimino Vagnoriaus laikais, ar vėliau, nebuvo jokio chamizmo, tokio įžūlaus kėdžių laikymosi. <...> Mūsų politikai turėjo gėdą, neleisdavo sau tam tokių dalykų. Mūsų valdžia po 1992 metų, jie gi buvo sovietinė inteligentija, tai buvo žmonės, kurie skaitė knygas, buvo baigę mokslus, ir tikrai ne tik partines mokyklas. O po to užaugo nauja karta, į politiką atėjo žmonės su protekcijomis, o visuomenė per visą tą laiką nesugebėjo auklėti savo politikų“, – aiškino politologas.
Reputacija nėra vertinama
Pasak jo, tais laikais, kai siautėjo, tarkime, Vytautas Šustauskas, visi jį vertino, kaip neeilinį išsišokėlį, jis buvo „kažkas tokio“. O viešoji agresija, pasak politologo, kasmet mūsuose vis didėja. Politikai vis agresyviau kalba ir nemandagiai elgiasi, nes gali.
„Etika ir politinė atsakomybė pas mus neegzistuoja. Jei susikompromitavai, bet teismas nenuteisė, vadinasi esi nekaltas. O moralinė atsakomybė, nesuvokiama pas mus. Tarkime dabar Italijos premjeras atsistatydina ir mūsiškiai, matyt, nesuvokia kodėl? O todėl, kad jis turi „politinę gėdą“. Jis puikiai supranta, kas yra reputacija.
O štai to pas mus nėra, nelabai suprantamas reputacijos poreikis.<...> Tarkime prezidentas Valdas Adamkus, jis kultūringas ir reputaciją vertinantis žmogus ir esu tikras, kad buvo momentų, kai jis žvelgdamas į mūsų politinę areną jautėsi, kaip kosmose.
Ypatingai per savo antrąją kadenciją, tiesa, jis daug apie tai nekalbėjo, bet atsiminimuose yra užsiminęs apie politikų bendravimą, kultūros stoką, pagarbą ir jos nebuvimą. Nėra pas mus kam ir kaip bausti neetiškų politikų, nes nėra politinio subjekto, politinės visuomenės, kuri galėtų bausti politikus, reikalauti atsakomybės“, – svarstė politologas B. Ivanovas.
Anot jo, net jei visuomenė, rinkėjai vieno ar kito politiko neišrenka vienmandatėje, bando jį taip nubausti, tai jis vistiek į Seimą pralenda per daugiamandatės sąrašus.
„Ta landa neprideda kultūros politikams, nes šie žino, kad atsiras kokia nors partija, kuri norės pagloboti vieną ar kitą išsišokėlį. Juo labiau, kad tie išsišokėliai turi dar ir pridėtinę vertę, visada gali jais pasinaudoti diskredituodamas kokią nors idėją. <...> Taip formuojasi politinis zoologijos sodas, kur kiekvienas išsišokėlis turi jam priskirtą narvą, juos išleidžia, kai reikia. Būna, kad jei pabėga, apkandžioja ar nutrūksta nuo grandinės“, – juokavo politologas.
Anot jo, politinę kultūrą, jos nebuvimą ir kitas problemas išties mėgsta tyrinėti politologai, mokslininkai, nes tai – plati tema, daug socialinės psichologijos momentų.
Keistuoliai yra talentingi
Sociologas Vladas Gaidys sako, kad skandalingų politikų, tų, kurie mėgsta garsiai pakalbėti buvo visuose parlamentuose. Jų yra ir užsienyje.
„Dalis politikų kalba, kad patrauktų dėmesį, kiti tiesiog tokie yra. Keistuolių yra daug, bet ne visi yra įdomūs, ne visi pakliūva į Seimą. Tarkime, galvojant apie tą patį Žemaitaitį, tai reitinguose jis turi pliuso ženklą, jį apklausose žmonės vertina labiau teigiamai, nei neigiamai. Taip pasiseka nedaugeliui politikų, O su pliusu jis dėl to, kad jis dažnai matomas žiniasklaidoje, mėgsta eiti į moterų laidas. Matyt ten neblogais sekasi“, – sakė sociologas, patikinęs, kad jei matome keistus, išsišokančius ir grubiai ar iššaukiančiai kalbančius politikus, matyt jie tokie ir yra.
Nes suvaidinti tokį vaidmenį, ir tokiu vaidinat būti visą laiką nėra lengva. „Manau, kad ir Gražulis ar Žemaitaitis, jie kažką tokio turi. Tai gana ryškūs žmonės. Tarkime Gažulis, Seime jis cirkininkas, bet sovietiniais laikais jis buvo disidentas, o ir verslą dabar turi. Taigi, tikrai ne kiekvienas tai gali daryti. Reikia tam tikrų savybių“, – sakė V. Gaidys, pripažindamas, kad politikos keistuoliai visgi yra talentingi žmonės.
Anot jo, Lietuvos parlamente išties piktybinių radikalų arba fašistuojančių politikų nėra buvę. Norinčių patekti yra, bet žmonės tokių nerenka.
O štai nemandagūs keistuoliai ten pakliūva. Jiems padeda ir socialinė medija, pasiekti ir kurti žmones dabar galima geriau. Tiesa, tokios pat galimybės yra visiems, bet kvailystės konkurencijoje „reikia turėti Dievo dovaną, to keistumo, originalumo, kad nustelbti kitus tokius pat“.
