Šiuo pagrobimu prasidėjo aštuonias dienas trukęs nelaisvės išbandymas O. Baturinui, „Noviy Den“ korespondentui Ukrainos pietiniame Chersono regione, kuris nuo pirmųjų Maskvos invazijos į Ukrainą dienų buvo daugiausia okupuotas Rusijos pajėgų.
Pasak organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ir Žurnalistų gynimo komiteto, nuo karo pradžios vasario 24 d. žuvo mažiausiai septyni žurnalistai, o dar keli buvo sužeisti. Ukrainos nacionalinė žurnalistų sąjunga praėjusį mėnesį pranešė, kad buvo nužudyta mažiausiai 20 žiniasklaidos profesionalų.
Daugelį kitų, kaip kad O. Baturiną, sulaikė, kankino ir tardė okupacinės Rusijos pajėgos ir jų įgaliotiniai rytinėse ir pietinėse Ukrainos dalyse.
„Jie man pasakė: „Žinai, tai yra karo padėtis. Vyksta karas, ir mes galime tave teisti kaip kare. Mes tiesiog iškviesime tribunolą ir nuteisime tave sušaudyti“, – pasakojo O. Baturinas. – Jie pradėjo man grasinti, smulkiai pasakoti, kaip ketina nudirti peiliu odą, kad lėtai numirčiau agonijoje, kaip išlups man akis, nukirs ausis ir galūnes“.
O. Baturinas teigė, kad buvo nuvežtas į savivaldybės pastatą Nova Kachovkoje, kur jį apklausė prorusiškas ukrainietis Volodymyras Leontjevas, paskirtas okupuoto miesto administratoriumi.
„Jis su manimi kalbėjo rusiškai, – prisiminė O. Baturinas. – Jis kalbėjo nepaprastai šiurkščiai. Tai buvo keiksmažodžių potvynis: „Ar atpažįsti mane? Išdrįsai publikuoti mano nuotraukas su nacių uniforma?“.
Anksčiau O. Baturinas rašė straipsnius apie V. Leontjevo bendradarbiavimą su įsiveržusiomis rusų pajėgomis ir tikimybę, kad jis bus paskirtas miesto administratoriumi. Straipsniai buvo iliustruoti nuotraukomis, kuriose V. Leontjevas dėvėjo nacių uniformą dalyvaudamas istorinėje inscenizacijoje.
„Tuomet supratau, kas įsakė mane pagrobti, – sakė O. Baturinas ir pridūrė, kad kambaryje taip pat buvo daug ginkluotų Rusijos karių. – Visi grasinimai, kuriuos girdėjau, turėjo būti vertinami rimtai. Mano gyvybė buvo jų rankose.“
O. Baturinas sakė, kad buvo smarkiai sumuštas pirmosiomis nelaisvės valandomis.
„Jie mane mušė, kai mane sulaikė, – pasakojo jis Radio Free Europe/Radio Liberty, kalbėdamas iš Odesos. – Jie mušė mane, kai mane vežė į Nova Kachovką. Jie mušė, kai buvau policijos nuovadoje Nova Kachovkoje. Kol buvau apklausiamas mero kabinete, mane mušė ir ten.“
Vėliau atlikus medicininę apžiūrą paaiškėjo, kad O. Baturinui lūžo keturi šonkauliai.
„Jie man aiškiai pasakė, kad daugiau neturėčiau rašyti, – sakė jis. – Jie leido man suprasti, kad keršija už mano straipsnius. Ypač V. Leontjevas, dėl publikacijų su tomis nuotraukomis... Jis buvo labai piktas, kad dabar išlenda tos prieš dešimtmetį padarytos nuotraukos, kuriose jis dėvi nacių uniformą.“
Daugiau nei parą praleidęs okupacinės administracijos areštinėje Nova Kachovkoje, O. Baturinas buvo perkeltas į Rusijos pajėgų areštinę ir išvežtas į regiono sostinę Chersoną, kur buvo laikomas siaubingomis sąlygomis.
„Kameroje nebuvo nieko, išskyrus suolą, ant kurio buvo gana nepatogu miegoti, – pasakojo jis. – Pirmomis dienomis buvo labai šalta, nes oras šalo... Buvo čiaupas su vandeniu, o tai buvo gerai, nes galėjome gerti kiek norėjome.“
„Grindyse buvo skylė, kuri tarnavo kaip tualetas, – tęsė jis. – Bet nebuvo tualetinio popieriaus, nebuvo muilo, kuriuo galėtumėte nusiplauti rankas.“
Buvo patiekiamas tik šaltas maistas, vieną ar du kartus per dieną. Jo paltas tarnavo kaip antklodė ir pagalvė.
„Labai džiaugiausi, kad vilkėjau paltą, kai mane pagrobė, – sakė jis. – Dėl to nesušalau ir nesusirgau.“
O. Baturinui taip pat buvo užduodami ir bendresni klausimai, pavyzdžiui, nurodyti „Ukrainos fašistų“ arba „Baltarusijos žurnalistų ir aktyvistų, galinčių būti Chersono srityje“, pavardes.
„Pavyzdžiui, jie manęs paklausė, kas atsakingas už įvairius „Telegram“ kanalus Chersono srityje, ir liepė pateikti aktyvių, proukrainietiškų žurnalistų pavardes arba aktyvistų, organizuojančių protestus Chersone“, – teigė jis.
Atrodė, kad vietinių gyventojų protestai prieš Chersono okupaciją sukrėtė rusus, kurie negalėjo suprasti, kad žmonės gali spontaniškai išeiti į gatves, sakė O. Baturinas.
Jis pacitavo vieną rusų tardytoją: „Nesvarbu. Mes užimsime Mykolajivą ir nuvyksime į Odesą, o tada pasirūpinsime visais šiais žmonėmis kartą ir visiems laikams. Jie nebesurengs daugiau demonstracijų“.
„Jie bando nustatyti savo tvarką, – sakė O. Baturinas. – Jie nori visiškai užgniaužti bet kokias viešosios veiklos apraiškas. Man per pirmą apklausą atvirai pasakė, kad ketina visiškai užgniaužti žurnalistiką ir tiesiog neleisti žurnalistams vykdyti profesinių pareigų... Jie savo veiksmais parodo, kad tą teritoriją laiko sava. Jie tiki, kad bus ten amžinai.“
Po aštuonių dienų nelaisvėje O. Baturinas buvo paleistas. Jam buvo liepta likti savo namuose dar penkias dienas.
„Jie buvo gana švelnūs su manimi, ypač palyginti su kaliniais, kurie prieš juos kovojo, – sakė O. Baturinas. – Tie kaliniai buvo nuolat kankinami.“
„Tas elgesys su manimi ir tai, kad mane paleido, rodo, kad pagrobimas buvo įspėjimas ir turėčiau saugotis“, – teigė jis.
Netrukus po to O. Baturinas paliko regioną ir perėjo fronto liniją, kad patektų į Ukrainos vyriausybės kontroliuojamą teritoriją, baimindamasis, jog rusams vėl atvykus jo ieškoti, „pasekmės būtų visiškai kitokios“.
„Vis dar prisimenu tą pirmąją naktį, pirmąsias 24 valandas būdamas kaliniu, – prisiminė jis. – Nenoriu dar kartą apie tai galvoti, bet tai nuolat sukasi mano galvoje.“
