Po trisdešimties metų, Georgia Meloni gali tapti pirmąją Italijos ministre pirmininke moterimi, vadovaudama dešiniųjų koalicijai, kuri, kaip rodo apklausos, turėtų iškovoti pergalę sekmadienio rinkimuose.
Jos iškilimas – tai istorija apie šalį, kuri, žlugus Europos ekonominės sistemos krikštatėvio Mario Draghi vadovautai vyriausybei, tikriausiai pasirinks visiškai kitokį asmenį.
Jeigu G. Meloni partija „Italijos broliai“ surinks daugiausia balsų, Italija šiuo pavojingu laikotarpiu žengs labai rizikingą žingsnį. Tai laikas, kai Italijos ekonomikos skydelyje mirksi įspėjamosios lemputės, Europa svyruoja ant recesijos slenksčio, o prie Europos Sąjungos sienų siautėja žiaurus karas.
Tapusi trečios pagal dydį Europos Sąjungos ekonomikos vadove, G. Meloni turės svarbų vaidmenį formuojant visos Europos atsaką į šias krizes joms dar tik vystantis. Daugelis Briuselyje ir kitose žemyno sostinėse klaus, kas ji yra iš tiesų. Kas suformavo jo vertybes? Kaip G. Meloni mąsto?
Atsakymas, iš dalies, slypi tarp jos draugų ir sąjungininkų, kuriuos ji įgijo dar Romos „Jaunimo fronto“ laikais. Dauguma svarbiausių šios grupės narių dabar yra vyresnieji partijos „Italijos broliai“ nariai. Kai kurie iš jų padės G. Meloni valdyti.
Tą 1992 m. vasaros dieną G. Meloni nebuvo panaši į įprastą dešiniojo sparno radikalę. Ji užaugo Garbatella rajone, kur vyrauja kairiosios pažiūros. Šio rajono mokyklos, kurių vieną lankė ir būsimoji politikė, bei universitetai buvo paveikti kairiųjų jėgų. Vien jos priklausymas dešiniesiems buvo revoliucingas poelgis.
„Nė vienas iš mūsų niekada, net akimirkai, negalėjo įsivaizduoti, kad įvyks tai, ką rodo apklausos“, – sakė Nicolas Procaccinis, kuris kadaise prisijungė prie „Jaunimo fronto“, o dabar yra „Italijos broliai“ partijos atstovas Europos parlamente.
Remiantis pačios G. Meloni pasakojimais, priežastis, paskatinusi ją prisijungti prie „Jaunimo fronto“, buvo tą pačią dieną įvykdytas prieš mafiją kovojusio prokuroro Paolo Borsellino nužudymas. Tiesa, jos atsidavimą šiam judėjimui, kaip pasakojo jos bendražygiai, labiausiai sustiprino aistringas patriotizmas ir potraukis maištauti.
Savo knygoje „Aš esu Giorgia. Mano šaknys, mano idėjos“ G. Meloni tikina, kad jos kairiųjų pažiūrų mokytojai paskutinį tų mokslo metų egzaminą norėjo paversti savotišku parodomuoju politiniu teismu, kol ji nepagrasino kreiptis į teisėsaugą. „Akivaizdu, kad mes maištavome, kadangi didžioji dalis mokinių buvo kairieji“, – sakė N. Procaccinis. Bet jų motyvacija buvo „tokia pati kaip ir šiandien, tiesa kiek labiau radikalesnė... meilė šaliai ir įniršis dėl jos sumenkėjimo.“
Jų vietinis „Jaunimo fronto“ padalinys buvo pramintas „Žuvėdra“ – pagal Richardo Bacho kultinę novelę „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Kaip ir knygos herojus Džonatanas, jie buvo atsiskyrėliai, kurie susibūrė vardan didesnio tikslo.
Dauguma žuvėdrų turėjo problemų namuose, todėl, kaip teigia G. Meloni, jie visi ieškojo antrų namų. Jos pačios tėvas, balsuodavęs už komunistus, savo šeimą paliko.
Narystė „Žuvėdroje“ buvo skirta tik tiems, kurie galėjo visiškai tam atsiduoti. Jų politinė veikla buvo „visa apimanti“ patirtis, užvaldžiusi visą jų gyvenimą, net ir santykius. N. Procaccinis atsimena, kaip vieno renginio metu jiems buvo liepta pasiimti telefonų knygas ir skambinti visiems savo politika nesidomintiems draugams. „Pasiėmėme savo telefonų knygas, tačiau nė vienas neturėjome draugų, kurie nebūtų politiškai aktyvūs.“
Grupė kovodavo ir fiziniuose susirėmimuose su kairiųjų aktyvistais, kurių metu nariai dažnai būdavo smarkiai sužeidžiami. Giovanbattistas Fazzolaris, senatorius ir vienas artimiausių G. Meloni patarėjų, teigė: „Visa mūsų karta yra praleidusi bent kelias dienas ligoninėje. Mane gydė dėl žaizdų ir rankos lūžio. Tai buvo mūsų kasdienybės dalis.“ Aktyvistai bandydavo apginti merginas, pasakojo N. Procaccinis, bet net ir tuomet G. Meloni nenorėjo, kad su ja būtų elgiamasi kitaip.
N. Procaccinis tikina, kad be kovų su kairiųjų pažiūrų aktyvistais, „Jaunimo fronto“ nariai taip pat nagrinėdavo komunistinę ir socialistinę politikos teoriją. Savaitgaliais, išvykę į miškus ir vienuolynus, jie dainuodavo kairiųjų pažiūrų atlikėjų dainas ir mėgaudavosi šių įsitikinimų rašytojais, pavyzdžiui, Che Guevara. „Mes, kaip ir jie, kovojome prieš abejingumą“, – tikino N. Procaccinis.
Tačiau didžiausią poveikį jiems turėjo ne politiniai tekstai, o fantastiniai romanai, yapč apie nepilnamečių susivienijimus, siekiant nugalėti blogį. Tarp G. Meloni favoritų – Stepheno Kingo „Dvikova“ ir Tolkieno romanai, kuriuos ypač mėgo ir ankstesnė Italijos kraštutinių dešiniųjų karta.
Nepagarbi ir miela
Nepaisant to, kad G. Meloni gyveno vyrų dominuojamame pasaulyje, buvimas moterimi jai kartais praversdavo. Jos tuometinis mokytojas Fabio Rampellis, dabar Italijos parlamento narys nuo „Italijos brolių“, pasirinko ją eiti provincijos tarybos narės pareigas, nes „ji vienu metu yra nepagarbi ir miela, ir ji puikiai tiko paneigti stereotipą, kad kraštutiniai dešinieji yra kieti skustagalviai.“
Kai G. Meloni, būdama 31-erių, tapo jauniausia ministre Italijos istorijoje, ji vis dar gyveno pas savo mamą. Tiesa, ji visuomet dirbo, kad padėtų šeimai išsilaikyti. Ji atsisakė važinėti su vairuotojo vairuojamu valstybiniu automobiliu, o vietoje jo į parlamentą keliaudavo su savo „Mini“.
Ji tvirtina, kad jos tėvo išėjimas privertė ją jaustis taip, tarytum ji yra nepakankama. Tačiau tai tik dar labiau skatino ją toliau uoliai dirbti. G. Fazzolaris sakė: „Didžiausia Giorgios stiprybė yra tai, kad ji niekuomet iki galo neatsipalaiduoja. Ji studijuoja ir kruopščiai ruošiasi dalykams, kurie kitiems yra įprasti.“
G. Meloni politinė ideologija atmeta progresyvias vertybes ir skatina tapatybės politiką. Jai būdingas nacionalinių sienų, interesų ir tradicinės šeimos gynimas. Ji visuomet atkakliai kovojo prieš narkotikus ir abortus. Tiesa, ji tvirtina, kad abortų ji neplanuoja uždrausti. Ji piktinasi tuo, ką ji laiko kairiųjų elito dominavimu viešajame diskurse ir Italijos institucijose, ypač švietimo ir teisingumo sistemose. „Jie vadina mus monstrais“, – kartą yra sakiusi politikė. Tokie nusiskundimai yra įprasti dešiniojo sparno politikams visame pasaulyje.
Polinkis žiūrėti į jos darbus militaristiniais terminais nepadeda išsklaidyti kairiųjų politikės kritikų ir oponentų susirūpinimo. Jie mato nemažai sąsajų tarp Italijos fašistinės praeities Musolinio valdymo laikotarpiu ir šiandieninių „Italijos brolių“. Ji yra pavadinusi save kare, o politiką – jos misija. Jos manymu, jai labai pasisekė, kad ji turi partnerį ir vaiką.
Ji stengiasi būti nuosekli ir ištikima savo politinėms šaknims, todėl dažnai susimąsto apie tai, kaip jos sprendimus vertintų 15-metė G. Meloni. N. Procaccinis yra sakęs: „Jai rūpi, kad emocijos, kurios ir pastūmėjo ją į politiką dar paauglystėje, nebūtų suterštos.“
Šis pastovumo įvaizdis pasitarnavo jai ir „Italijos broliams“ per pastaruosius kelerius audringų vyriausybių metus, pandemiją ir atsiradusią ekonominę nežinomybę. Tai leido jiems atimti balsus iš jų dešiniojo sparno varžovės, partijos „Lyga“.
Bet G. Meloni įrodė, kad užsienio politikos klausimais ji yra pasiryžusi tobulėti ir prisitaikyti. 2018 m. ji sveikino Vladimirą Putiną su pergale rinkimuose, sakydama, kad toks rezultatas buvo „tvirta Rusijos žmonių valia.“ O savo pernai išleistoje knygoje ji gyrė tokius Italijos lyderius kaip Bettiną Craxi ir Silvio Berlusconi už tai, kad jie sugebėjo pasipriešinti Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Tačiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, G. Meloni besąlygiškai stojo į JAV ir NATO pusę, norėdama parodyti tarptautinei bendruomenei, jog ji geba būti nuosaiki.
Vilkų gauja
Ir nors ji geba būti lanksti, kai to reikalauja politika, G. Meloni pasikliauna artima jai sąjungininkų grupe, kuri dirba su ja jau daugybę metų. Jos sesuo ir svainis taip pat yra partijos nariai. Šis ratas, kito parlamento nario žodžiais, yra uždaras. Kartais ištikimybė ir bendra kova yra svarbiau už patirtį.
G. Meloni komanda turi prisitaikyti prie jos keistenybių ir griežtų standartų. Ji rašo tik ranka, spausdintinėmis raidėmis ant languoto popieriaus ir reikalauja, kad visos jos kalbos būtų atspausdintos ant vieno popieriaus lapo, 12 dydžio „Segoe“ šriftu.
Namuose ji taip pat mėgsta griežtą tvarką, o jos garderobas dažniausiai yra vienspalvis. Kadangi paauglystėje ji patyrė patyčias dėl savo antsvorio, dabar ji save vadina „priklausoma“ nuo sporto ir visuomet renkasi tik tuos viešbučius, kuriuose gali bėgioti. Savo knygoje ji rašė, kad jeigu ji sustoja, jos mintys „tampa savotišku greitpuodžiu.“
Šis vidinis ratas yra ypač svarbus, norint suprasti, kokia lyderė yra G. Meloni. Kai jai reikia priimti sprendimą, ji to nedaro viena. Pirmiausia, ji pasitaria su tais, kurie išmano šį klausimą, teigė G. Fazzolaris. Savo knygoje ji cituoja Rudyardą Kiplingą: „Vilko stiprybė yra gauja. Gaujos stiprybė yra vilkas.“
G. Fazzolariui jų vilkų gaujos jėga slypi tame, kad jie vienas kitą pažįsta jau 30 metų: „Per šį laiką mes visi atradome vienas kito stiprybes ir silpnumus. Palaipsniui paaiškėjo, kurie iš mūsų gali būti lyderiai, o kurie – ne.“
Tačiau G. Meloni ištikimybė savo genties šaknims kelią pavojų, kad partija nesugebės tapti nuosaikiais konservatoriais. G. Meloni atsisako iš savo partijos logotipo išimti su fašizmu siejamą liepsną, nes, esą, tai yra jų istorijos dalis.
Tačiau koalicijos valdymas neišvengiamai reikalauja kompromisų. Jeigu ji laimės sekmadienio rinkimus, G. Meloni nebebus pašalinė figūra. Užklupus politinei tikrovei ir atėjus laikui savo idealus iškeisti į kompromisus, ta pati 15-metė moksleivė taps griežčiausia jos kritike.
