„Norime užtikrinti, kad Ukrainos kariai galėtų laimėti mūšio lauke, ir tai yra svarbiausias dalykas, kurį dabar galime padaryti dėl Ukrainos“, – penktadienį interviu BNS teigė Vilniuje viešinti diplomatė.
Ji pabrėžė, kad sprendimą dėl Ukrainos narystės NATO gali priimti tik sąjungininkai bei pats Kyjivas, o Kremlius „neturi jokios veto teisės“.
„Todėl mes ir toliau remsime jos (Ukrainos – BNS) partnerystę su Aljansu ir būsimą narystę“, – kalbėjo J. Smith.
Ambasadorė taip pat teigė, kad artimiausi karo mėnesiai bus lemiami, tad parama Ukrainai yra ypač svarbi. Ji vylėsi, kad po penktadienį vykstančio Ramšteino formato susitikimo Vakarų šalių dėmesys bus sutelktas į sunkesnės karinės technikos perdavimą.
Tikimasi, kad šiame susitikime dalis valstybių praneš apie planus perduoti Kyjivui vokiškų tankų „Leopard“, kitos šarvuotos karinės technikos. Apie ketinimus siųsti tankus anksčiau yra paskelbusi Lenkija.
Pastaruoju metu ir pats Berlynas spaudžiamas perduoti „Leopard“ tankų Kyjivui, tačiau kol kas tokio sprendimo dar nėra priėmęs.
Iki šiol dalis Vakarų šalių vengė Ukrainai suteikti sunkiųjų tankų baimindamosi karo eskalacijos.
– Pradėkime nuo naujausių aktualijų. Vašingtonas tikina, kad JAV „dar nėra pasirengusios“ siųsti tankų į Ukrainą. Tokia formuluotė tarsi leidžia įtarti, kad „Abrams“ perdavimas yra tik laiko klausimas. Ar išties?
– Šiandien neturiu jokių naujų pranešimų apie „Abrams“. Galiu pasakyti tai, ką jau žinote – mūsų pagalba laikui bėgant keičiasi.
Puikiai žinote, kad iš pradžių daug dėmesio skyrėme „Javelin“ ir „Stinger“, ir tai buvo tuo metu, kai rusai judėjo Kyjivo link. Vėliau, praėjusią vasarą, labai daug dėmesio skyrėme amunicijai. Visi teikėme šią paramą Ukrainai, nes buvo nerimaujama dėl šaudmenų trūkumo. Rudenį daugiausia dėmesio skyrėme oro gynybai, siekdami užtikrinti, kad Ukraina galėtų toliau saugoti savo teritoriją rytiniame ir pietiniame flanguose.
Dabar, stebint, kaip rusai rausia apkasus, kaip jie užminuoja įtvirtinimus, stato užtvaras, kloja betoną, siekiame padėti pasirengti bet kokiam galimam kontrpuolimui, todėl JAV dabar pereina prie paramos švarvuočiais „Bradley“.
Matome, kaip vokiečiai perėjo prie „Marder“ perdavimo, iš Jungtinės Karalystės atvyks „Challenger“. Manau, kad po šiandienos susitikimo Ramšteine pamatysite, kad dėmesys bus sutelktas į sunkesnę techniką.
Tai nuolat besikeičiantis klausimų rinkinys. Įvertiname tai, ką girdime iš Ukrainos kariuomenės vadų ir iš paties prezidento Volodymyro Zelenskio, lyginame su tuo, ką turi Ukrainą remiančios šalys, ir stengiamės kuo greičiau perduoti šią įrangą.
– Tačiau ar manote, kad ši JAV parama gali peraugti į „Abrams“ tankų perdavimą Ukrainai?
– Pasikartosiu, kad šiandien neturiu jokių naujienų šiuo konkrečiu klausimu. Vis dėlto greičiausiai jaučiate, kad ukrainiečiai šiuo metu nori tiek tankų, tiek šarvuočių.
Ir sąjungininkai telkiasi bei vertina, ką jie gali padaryti, kad į tai sureaguotų realiuoju laiku.
Antrasis Ramšteino susitikimas šiemet įvyks vasarį, panašiu metu, kai vyks Miuncheno saugumo konferencija ir NATO ministrų susitikimas. Tai yra kas mėnesį rengiamas formatas, ir mes tiesiog turėsime sulaukti, kas bus paskelbta.
– Po pusmečio NATO lyderiai susitiks ir Vilniuje aptarti paties Aljanso saugumo perspektyvų. Prieš beveik dešimtmetį Velso viršūnių susitikime NATO narės susitarė siekti, kad išlaidos gynybai sudarytų 2 proc. BVP. Ar JAV yra pasirengusios Vilniaus susitikime sugriežtinti esamą formuluotę ir minėtą ribą padaryti privalomą?
– Būtent apie tai NATO sąjungininkės šiuo metu diskutuoja, artėjant Vilniaus susitikimui. Įsipareigojimai gynybai bus vienas iš svarbiausių Vilniaus viršūnių susitikimo klausimų. Taigi, dabar 30 sąjungininkų sėdi prie stalo ir bando nuspręsti, kur link mes judėsime. Kaip prisimenate, tai (NATO lyderių sutarimas Velse dėl išlaidų gynybai didinimo – BNS) buvo pažadas, apimantis laikotarpį nuo 2014 iki 2024 metų. Taigi artėja šio termino pabaiga ir turime daugybę pasirinkimų.
Galime siekti, kad 2 proc. pažadas taptų ilgalaikiu įsipareigojimu. Jūs teisingai pastebėjote, kad šiuo metu jame yra žodis „siekti“, todėl kyla klausimas, ar yra būdų, kaip Aljansas gali užtikrinti, kad 2 proc. būtų grindys, o ne lubos? Be to, kyla dar svarbesnių klausimų: kokiu mastu Aljansui reikia siekti didesnio procento.
Lietuva yra šalis, kuri parodė puikią lyderystę šiuo atžvilgiu, nes įsipareigojo siekti 2,5 proc., ir jūs nesate vieni, jūsų regione yra kitų šalių, kurios taip pat siekia 2,5 proc., 3 proc. arba daugiau, taigi tai yra gyva diskusija, ir mes turėsime leisti jai vykti visame Aljanse.
– Kaip suprantu, JAV per šias diskusijas savo pozicijos viešai neįgarsins?
– Mes turime nuomonę, bet noriu leisti diskusijai vykti Aljanso viduje. Kaip žinote, viskas, ką darome, turi būti daroma bendru sutarimu, todėl šiuo metu svarbu leisti vykti privačioms diskusijoms, tada galėsime pasidalyti tuo, ką Aljansas galiausiai pasiekė aukščiausiojo lygio susitikime.
– Lietuva viliasi, kad Vilniaus viršūnių susitikime bus priimti sprendimai, pavyzdžiui, dėl regiono gynybos planų atnaujinimo, antžeminių oro gynybos sistemų dislokavimo Baltijos šalyse ar galimybės oro policijos misijos naikintuvams vykdyti kovines užduotis, esant poreikiui. Ar JAV sieks, kad šie lūkesčiai būtų įgyvendinti?
– Taip, Jungtinės Valstijos yra tvirtai įsipareigojusios atgrasyti ir ginti visą NATO teritoriją, ir šis įsipareigojimas yra nepajudinamas bei tvirtas. Mus nudžiugino pernai Madride priimti sprendimai rytiniame flange dislokuoti aštuonis tarptautinius batalionus.
Taip pat palaikėme idėją užtikrinti, kad šiuos batalionus būtų galima išplėsti iki brigados lygmens, todėl dabar turime Madride priimtus sprendimus toliau įgyvendinti ir pereiti prie to, ką vadiname Naujuoju NATO pajėgų modeliu, jis apims keletą elementų.
Mes ketiname parengti planus, tai yra svarbus mūsų veiksmų, susijusių su Naujuoju NATO pajėgų modeliu, aspektas. Ketiname numatyti išteklius ir užtikrinti, kad šie užmojai galėtų būti įgyvendinami turint reikiamą kiekį išteklių.
Taip pat ketiname nagrinėti C2 ( angl. Command and Control) klausimus – atidžiai analizuojame NATO vadovavimo ir kontrolės struktūras ir žiūrime, kur jas galima sustiprinti, pakeisti ar prireikus pertvarkyti.
JAV taip pat vertina savo poziciją atskirai nuo NATO šiame regione ir siekia, kad mūsų pozicija atspindėtų Aljanso planus ir kad čia esantys mūsų kariai galėtų būti susieti su NATO planavimu.
Taigi, yra daug judančių elementų, tačiau esu įsitikinusi, kad Naujasis pajėgų modelis bus vienas iš pagrindinių diskusinių klausimų Vilniuje ir neabejotinai taps vienu iš pagrindinių akcentų.
– Ar Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dalyvaus susitikime?
– Na, paliksime tai spręsti jam. Žinoma, praėjusiais metais jis buvo laukiamas, ir mes suprantame, kodėl jam buvo sunku dalyvauti asmeniškai.
Svarbu pabrėžti, kad praėjusiais metais turėjome tris NATO viršūnių susitikimus, ir kiekviename iš jų jis turėjo galimybę prisijungti ir dalyvauti bent jau virtualiai. Būtų malonu pamatyti jį asmeniškai Vilniaus viršūnių susitikime, bet vėlgi, palieku tai spręsti jam, atsižvelgiant į tai, kas tuo metu vyks Ukrainoje.
– Ukraina teigia suprantanti, kad šiuo metu Aljansas neturi galimybių šaliai pasiūlyti pilnavertės narystės NATO, tačiau nori konkrečių įsipareigojimų dėl tokios perspektyvos. Koks JAV požiūris dėl aiškaus Ukrainos narystės Aljanse plano?
– Prezidentas Joe Bidenas, kaip ir kiti jo administracijos nariai, įskaitant mūsų patarėją nacionalinio saugumo klausimais ir valstybės sekretorių, aiškiai pasisakė šiuo klausimu. Turiu omenyje, kad Jungtinės Valstijos Rusijai, Ukrainai ir pasauliui aiškiai parodė, kad NATO durys lieka atviros, kad 2008-aisiais Bukarešte prisiimti įsipareigojimai išlieka tvirti ir kad Rusija neturi jokios įtakos šiam sprendimui ir neturi jokios veto teisės.
Šį sprendimą gali priimti tik NATO sąjungininkai ir pati Ukraina. Todėl mes ir toliau remsime jos partnerystę su Aljansu ir būsimą narystę.
Tačiau taip pat girdėjote mus kalbant apie tai, kad šiuo metu daug dėmesio skiriame praktinei paramai Ukrainai. Norime užtikrinti, kad Ukrainos kariai galėtų laimėti mūšio lauke, ir tai yra svarbiausias dalykas, kurį dabar galime padaryti dėl Ukrainos.
Artimiausi mėnesiai bus lemiami, todėl norime sutelkti dėmesį į tai, kad suteiktume jiems tiek praktinės paramos, kiek jiems reikia, kad galimų derybų metu jie atsidurtų kuo geresnėje padėtyje.
– Tačiau ukrainiečiai mano, kad NATO turėtų ne tik pareikšti, kad durys yra atviros, bet ir parodyti, kur tos durys yra. Taigi, ar JAV yra pasirengusios įvardinti aiškesnę narystės perspektyvą? Galbūt Vilniaus viršūnių susitikime suteikiant Ukrainai MAP (angl. Membership action plan).
– Pagrindinis mūsų tikslas – užtikrinti, kad 50 šalių, kurios kas mėnesį susitinka, kaip lazeris sutelktų dėmesį į viską, ko reikia ukrainiečiams, kad jie galėtų pasiekti daugiau pergalių mūšio lauke. Tai yra mūsų svarbiausias prioritetas ir į tai ir toliau sutelksime dėmesį.
– Ar sekate Vilniaus ir Berlyno diskusijas dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje?
– Seku, tačiau aš paliksiu jiems patiems tai išsiaiškinti. Visus rūpimus klausimus apie vokiečių laikyseną ir apie tai, kaip jie vykdo savo įsipareigojimus dėl NATO pajėgų išdėstymo čia, Lietuvoje, turėtumėte užduoti jiems patiems.
