„Aišku, graudu pagalvoti, kad tau jau ne šešiolika, tiek laiko praėjo, tačiau tikiu, kad dar viskas ateityje ir daug ką galima pakeisti. Svarbiausia, kad šiandien vaistams sakau „ne“, o gyvenimui – „taip“, – save drąsino Inga.
Sukaustydavo visą kūną
Moteris pasakoja, kad viskas prasidėjo nekaltai. „Dar buvau kokių 20-ies metų, lydėjo, matyt, ne vienam jaunam žmogui būdingi simptomai – skaudėjo galvą, vargino miego sutrikimas, taigi gydytoja išrašė raminamųjų vaistų. Anuomet recepto tam tikrai nereikėjo, tad tablečių kiekio niekas negalėjo kontroliuoti. Taip ir prasidėjo mano juodos dienos“, – savo istoriją pradeda ji.
Inga pamena nesuvokdavusi, kas jai darosi: „Neišgerdavai tabletės ir nesuprasdavai, kas vyksta. Vienu metu viskas atrodydavo normaliai, o po to pradėdavo skaudėti visą kūną ir tu vėl eidavai nusipirki vaistų. Apsilankius pas gydytojus jie tik gūžčiojo pečiais sakydami, kad tau nieko nėra. Buvo taip baisu, kad norėjosi kaip vilkui staugti. Išties dėkoju kažkam, kas aukščiau, kad likau gyva.“
Dėl „lomkių“ vos kėlėsi iš lovos
Pirmoji mintis apie priklausomybę vaistams moteriai kilo tada, kai būnant vienoje kompanijoje kažkas pasidalino turėjęs panašių problemų: „Tiesiog atsitiktinai „suvedžiau“, kodėl tos rankos man dreba ir vyksta kiti dalykai.“
Moteris pati sąmoningai ir mažino, ir keitė vaistus, tačiau bandymai sustoti nueidavo perniek. „Nors tablečių saujomis tikrai negerdavau, suvokiau, kad tai yra blogai, jautiesi lyg užsisukęs uždarame rate ir mesti visa tai sudėtinga. Juo labiau situaciją sunkino tai, kad, priešingai nei dabar, apie tai nebuvo visiškai jokios informacijos. Tau realiai ima atrodyti, kad „važiuoja stogas“, tavęs niekas negali suprasti, prasideda įvairios somatinės ligos“, – pasakojo Inga.
Anot jos, iš aplinkinių niekas nė nebūtų įtaręs, kad ši turinti problemų. Tai – priklausomybė, apie kurią gali nežinoti net artimieji, ypač jei vartojamos nedidelės dozės.
Moteris atvira – iki tol, kol nutraukė vaistus, jautėsi kaip daržovė vakuume: „Buvo sunku keltis, šnekėti, nuolatos drebėdavo rankos, jaučiausi visiškai sutrikusi. Atsisakiau visko – darbo, namuose likusi tiesiog gulėdavau, lydėjo realios „lomkės“, skaudėjo visas kūno vietas, sunku būdavo net atsigerti.“
Pagalbos ieškojo visur, kur galėjo
Ieškodama pagalbos moteris tikino, jog kreipėsi visur, kur galėjo, – ir mokamai, ir nemokamai, bet niekas negalėjo padėti: „Ėjau ir pas psichologus, sąžiningai nutraukdavau vaistus, bet ilgai neiškęsdavau. Kai supratau, kad nebegaliu taip gyventi, tiesiai šviesiai sau pasakiau, bus, kaip bus, ir kreipiausi į gana žinomą psichologą. Jis nukreipė mane pas gerą toksikologę, ji sudarė planą ir tikslingai ėjau tuo keliu.“
Visgi moteris neslepia, kad sekėsi labai sunkiai. Ji net pati pradėjusi tikslingai domėtis, kaip žmonės vaduojasi iš priklausomybės nuo narkotikų, ieškoti tokių asmenų, galbūt jie galėtų kažką rekomenduoti.
Sunkiai susilaikė neverkusi
Dabar moteris sako besimokanti gyventi iš naujo: „Kai išeini iš to pragaro, supranti, kad gyvenimas nuostabus, viską kitaip mokaisi priimti. Praėjus pusei metų be raminamųjų, išvažiavusi į miestą vos neapsiverkiau, kai pajutau aplinkui verdantį gyvenimą. Guodžiu save, kad dar visas gyvenimas prieš akis, dar galima viską pakeisti.“
Nutraukusi vaistus Inga pradėjo daug vaikščioti, po to įtraukė kvėpavimo pratimus, taip pat – tempimo. „Ir toliau dirbu su keliais gydytojais. Kai išeini iš to skausmo, visko norisi iš karto, tačiau ramini save, kad sveiksti, viską reikia daryti po truputį. Kai viską praėjau, dabar man atrodo, kad žmogus viską gali padaryti, jei tikrai nori“, – tvirtino Inga.
Gydytojas: vaistai suteikia apgaulingą pagerėjimą
Paklaustas, kaip nutinka taip, kad žmonės tampa priklausomi nuo tik su receptu gaunamų vaistų, psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna pabrėžė, kad problema – nepakankama kvalifikacija tų specialistų, kurie šiuos vaistus išrašo.
„Ypač kalbant apie benzodiazepinus, vieną iš raminamųjų vaistų, jie duoda greitą savijautos pagerėjimą, tačiau yra didžiulė rizika, kad šis geras jausmas užvaldys taip, kad vaistų norėsis tik daugiau. Tačiau problema, kad taip atsiranda tolerancija vaisto efektui ir reikia vis didesnės dozės. Tad nutraukti tokių vaistų vartojimą nėra lengva, ypač jei jau atsiranda abstinencijos simptomai“, – kalbėjo gydytojas.
Jis pridūrė, kad dažnai susiduriama ne tik su priklausomybe nuo receptinių vaistų, bet ir nelegaliu piktnaudžiavimu medikamentais, kurie skirti rimtų sveikatos sutrikimų gydymui:
„Pavyzdžiui, yra psichotropiniai vaistai, kurie anksčiau buvo rekomenduojami šizofrenijos, bipolinio sindromo gydymui. Dabar kai kuriose šalyse (N. Zelandijoje, Kanadoje, Australijoje) stebimas stipriai išaugęs piktnaudžiavimas jais. Nors šie vaistai ir nesukelia priklausomybės, mokslininkai aiškinasi, kodėl taip. N. Zelandijoje net vienas procentas visos populiacijos gyventojų tuo piktnaudžiauja“, – sakė jis.
Veikia vaikystė traumos
Anot R. Aleknos, tiek priklausomybė nuo vaistų, tiek piktnaudžiavimas jais yra savotiška savigydos išraiška: „Vartodami šiuos vaistus žmonės pajaučia palengvėjimą, arba bent nejaučia pablogėjimo, tačiau neįsisąmonina, kad problema yra susijusi su psichotraumomis, paprastai vaikystėje nutikusiais traumuojančiais išgyvenimais, kurie vėliau gyvenime būna retraumatizuojami. Kaip to pasekmė ir formuojasi įvairios priklausomybės. Todėl ir gydant detoksikacijos nepakanka, toliau turi būti taikomas psichoterapinis, t. y. tų priežasčių, kurios paskatino priklausomybę, gydymas.“
Psichiatras pabrėžė, kad jos gali transformuotis, žmogus nuo alkoholio ar narkotikų gali „peršokti ant vaistų“. „Nereta situacija: vyras geria, o moteris vartoja raminamuosius. Tačiau ji nesupranta ir nepripažįsta, kad yra lygiai taip pat priklausoma, kaip ir jos vyras, nes vaistai sukelia tokią pačią priklausomybę kaip ir narkotinės medžiagos“, – kalbėjo psichiatras.
Nors pagalba tokiems žmonėms egzistuoja, medikas atkreipė dėmesį, kad retas skuba jos kreiptis ir net įvairiais būdais siekia jos išvengti: „Jei asmuo vartoja narkotikus ar alkoholį, tai jaučia spaudimą iš aplinkos, su vaistais yra kitaip, artimieji gali net neįtarti, kad yra tokia problema.“
Priklausomi nuo psichiką veikiančių vaistų ir norintys nustoti juos vartoti (arba jau nebevartojantys ir nenorintys grįžti prie vaistų) žmonės kviečiami jungtis į Vilniuje įsikūrusią tarpusavio paramos grupę „Avilys“. Tai – anoniminė draugija, veikianti pagal 12-os žingsnių ir 12-os tradicijų programą, susibūrimai vyksta kiekvieną ketvirtadienį 18.30-19.30 val. Šv. Kryžiaus namuose Vilniuje ( L.Stuokos-Gucevičiaus g. 4 / S.Daukanto a. 1.).
Dėkojame! Medžiaga sėkmingai išsiųsta redaktoriui.
Peržiūrėjus, ji bus patalpinta į straipsnį.
