Tai ir kitas svarbiausias aktualijas premjerė aptarė su TV3. Ją kalbino žurnalistė Jolanta Svirnelytė.
Visai neseniai, prieš gerą savaitę virė aistros dėl Vyriausybės likimo. Ar aistros atslūgo ir kokios bus jūsų Kalėdos?
Kalėdos, išskyrus praėjusius metus, kaip visada – su šeima. Vienokios ar kitokios aistros politikoje verda visada, yra daug veiksmo. Buvo situacija, kada aš pati mąsčiau, ar Vyriausybė tikrai turėtų ir galėtų toliau dirbti. Kadangi daugelį dalykų įvertinusi nutariau, kad ne tik gali, bet ir privalo, juo labiau, jog reali valdančioji dauguma horizonte niekur nesišviečia.
Situacija tiek dėl to, kas vyksta prie Ukrainos sienų, tiek dėl iššūkių, kuriuos turime jau kurį laiką (COVID-19, migracija, hibridinė ataka), juos vis tiek reikia spręsti. Kol nesimato kitos alternatyvos, tol reikia dirbti. Jei alternatyva pasimatys, tada klausimai ir išsispręs.
Sauliui Skverneliui paklausus, kaip jūs jaučiatės, leidote suprasti, kad būdama Vyriausybės vadove jaučiatės nelabai gerai ar netgi blogai. Ar iš tikrųjų politika jums dar yra prie širdies?
Ką reiškia gerai, blogai ar kažkaip?
Jūs sakėte. Kas jau kas, jūs geriausiai turite žinoti.
Nežinau, kaip S. Skvernelis tai interpretavo, bet manau, kad buvęs premjeras tikrai žino, kaip jaučiasi premjeras. Turi milijoną klausimų ant stalo, kažkokių dalykų, kurie iš tavęs reikalauja didžiausio dėmesio. Bet į Vyriausybę atėjai ne dėl to, o dėl to, kad padarytum tai, kas turi ilgalaikę vertę. Tai yra didžiausia ir ministrų, ir Vyriausybių vadovų problema.
Realiai laikas, kuris yra atimamas krizių vadybos ir problemų sprendimo, jis eina tų darbų sąskaita, kuriuos Vyriausybė yra susiplanavusi padaryti – palikti kaip tam tikrą ženklą valstybės raidoje. Tai yra sunku.
Būnant jums opozicijoje daugelis prisimena, kad I. Šimonytė visad rėždavo tiesiai šviesiai. Dabar esate premjerė. Girdime vis daugiau nutylėjimų. Ar valdžia kažkaip keičia?
Ne, ne valdžia keičia. Bet žmogaus žodis turi skirtingą svorį. Kaip niekad nemelavau, taip niekad ir nemeluoju. Kartais turi įvertinti, kokį poveikį tavo žodžiai turi kitų žmonių sprendimams, teisinėms situacijoms. Man sunkiausia yra atsisakyti savo įprastos ironijos, bet tenka.
Būdama opozicijoje dažnai kritikuodavote ministrus, besilaikančius savo vietos arba vadinamuosius bebrus. Dabar matome, kad ir jūsų Vyriausybės ministrai prilipę prie savo kėdės. Ar čia valdžios, pinigų norėjimas, ar valdžia pritraukia?
Nežinau, kuo grindžiamas teiginys, kad jie prilipę. Kaip tik priešingai. Kilo triukšmas, neaišku, kiek pagrįstas konkrečių ministrų atžvilgiu, kiek ne, ir du ministrai pasakė, kad yra pasirengę pasitraukti iš pareigų dėl kilusio triukšmo. Priešingai vertinčiau šią situaciją. Kad Vyriausybėje dar nėra pasikeitęs nė vienas kabineto narys, o tai irgi kartais pateikiama kaip priekaištas, priklauso nuo vertinimo.
Jeigu kuris nors ministras prarastų mano pasitikėjimą, manau, didelių diskusijų nebūtų. Keisti žmones vien dėl to, kad būtų įdomiau, būtų intrigos, judėjimo, nematau prasmės.
Mūsų kunigaikščiai prieš eidami į mūšį prieš Maskvą, sudarydavo taikos sutartis kituose frontuose. Dabar mes nepabaigėme mūšio su A. Lukašenka ir V. Putinu, bet stojome į kovą su Kinija. Vertybiniu požiūriu viskas kaip ir gerai, bet ar tai iš tikrųjų yra protinga?
Turiu pasakyti, kad Lietuvos pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu yra nekintanti jau dešimtimis metų. Tačiau atsirado naujų aplinkybių. 2020 m. vyko rinkimai, kurių rezultato niekas nepripažįsta, nors A. Lukašenka nori būti pripažintas prezidentu. Niekas šio komforto jam demokratiškame pasaulyje suteikti negali.
Tiesą sakant, tie persekiojimai, kurių jis ėmėsi prieš savo žmones, šįkart peržengė visas ribas. Plius, buvo nutupdytas lėktuvas, kuriame buvo beveik 100 mūsų piliečių. ES į tai atsakė griežtomis sankcijomis.
A. Lukašenkai kvoštelėjo į galvą pradėti naudoti gyvus žmones kaip savo spaudimo įrankį. Jis pagąsdino, kad taip gali daryti, taip ir padarė.
Dėl Kinijos, sakyčiau, yra kita situacija. Lietuva su Kinija nekariauja.
Bet iššūkis vienaip ar kitaip mestas.
Niekas iššūkio nemetė.
Darydami tam tikrus veiksmus mes žinojome, kad gali būti atoveiksmis.
Gali būti, bet atoveiksmis dažnai gali būti iš tų valstybių, kurios nėra tokios, kurios yra vakarų demokratijoje. Supranti, kad yra tam tikri principai, taisyklės, teismai, žodžio laisvė ir kiti dalykai, prie kurių mes esame įpratę.
O su tokiais asimetriniais veiksmais esame susidūrę ir anksčiau, tarkime, buvo tikrinami mūsų kroviniai Baltarusijos ar Rusijos muitinėje. Sugedo drūžbos (draugystės – aut. past.) naftotiekis.
Ką Lietuva padarė – priėmė suverenų sprendimą, kurį ji turi teisę priimti niekaip nekvestionuodama Kinijos politikos, nekeisdama diplomatinių santykių su Kinijos liaudies respublika. Atidarėme taivaniečių atstovybę, kurios tikslas yra skatinti ekonominius, mokslinius ir kitus ryšius.
Šiomis dienomis Vokietijos verslininkai įspėja, kad dėl Kinijos gali tekti uždaryti gamyklas Lietuvoje. Kinijos užsienio reikalų ministerija tikina, kad JAV parama Lietuvai nepadės įveikti krizės. Matome, kad mūsų verslininkai griebiasi už galvų. Ko dabar galime imtis?
Kinijos užsienio reikalų ministerija vargu, ar sakys ką nors kita, lygiai taip pat, kaip vargu, ar sakys pona Marija Zacharova iš užsienio reikalų ministerijos kitoje šalyje, ar ponai iš Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos. Tai reikia atitinkamai vertinti.
Verslo problemos taip, jos yra žinomos. Jos yra skirtingo pobūdžio. Yra mūsų verslai, kurie turi tiesioginius ekonominius ryšius ir jiems sprendimų Vyriausybė pasiūlys – ir finansinių, ir paramos perorientuojant savo kitas rinkas, kurios yra labiau prognozuojamos.
Kalbant apie spaudimą, kurį bandoma daryti per didžiąsias multinacionalines kompanijas, kurios čia turi arba savo veiklos padalinius, arba kontraktus – šias problemas su kitomis ES valstybėmis, motininėmis valstybėmis ir kartu su JAV bei kitais strateginiais partneriais, spręsime.
Pasigirsta kaltinimų, kad užsižiūrėję į Baltarusiją, Kiniją ar Taivaną mes užmirštame savo ūkį. Jūs, kaip buvusi pinigų netaškymo šalininkė, dabar infliacijai didėjant, priimate biudžetą su deficitu, valstybė toliau skolinasi. Kas bus toliau, ar tikrai derėtų taip elgtis?
Valstybė skolinsis, bet lyginant su tuo, kiek valstybė skolinosi 2020-aisiais ar netgi šiais metais, skolos prieaugis bus simbolinis. Turint mintyje, kad ekonomika auga sparčiai, skolos santykis su BVP jau dabar yra stabilizuotas. Pagal ankstesnes prognozes atrodė, kad tam reikės daugiau laiko.
Man atrodo, kad žmonės, kurie kaltina Vyriausybę pinigų taškymu, tuo pačiu metu kaltina Vyriausybę, kad ji taško pinigų nepakankamai. Mes išnaudojame tą situaciją, kurią leidžia išnaudoti tai, kad ES fiskalinės taisyklės yra laikinai švelnesnės nei jos visąlaik galioja, bet laikytis saugaus kelio į subalansuotą biudžetą.
Taip, infliacijai tai poveikį turės, bet pagrindinės priežastys ateinančios infliacijos – iš globalios ekonomikos, o ne iš to, ar padidinsime minimalią algą 13 proc. ar ne.
Žaibiškai plintant omikron atmainai, kai kurios šalys užsidaro. Kas pas mus svarstoma – bus karantinas ar ne, kokie sugriežtinimai lauktų ir kada?
Manau, kad viskas priklausys nuo to, koks bus pačių žmonių elgesys. Jau esame sakę ne vieną kartą dar tada, kai apie omikron atmainą niekas nebuvo girdėjęs. Yra tam tikra kritinė ligoninių užimtumo riba, už kurio jau yra tik karantinas.
Koks būtų tas karantinas? Toks, kokį turėjome, kai sėdėjome namuose, nėjome į darbus?
Manau, kad jeigu bus tokia bloga situacija, reanimacijose bus užimta 240 lovų, už kurių yra tik būtinoji pagalba, vadinasi, sveikatos sistema nebegali dirbti savo darbo. Primenu, kad dabar užimta maždaug pusė šio kiekio. Vienu metu link to artėjome, paskui nutolome, dabar situacija yra tarsi stabili.
Nereikia savęs apgaudinėti – tikrai lovų užsipildymas vienoks ar kitoks bus. Tai labiausiai priklauso nuo žmonių. Jeigu dabar žmonės nusprendė, kad situacija yra stabili, šventės ir kad galima atsipalaiduoti, nedėvėti kaukių, būriuotis, šokti, dainuoti su žmonėmis, su kuriais nesi artimame rate, žinoma, yra tikimybė, kad atvejų skaičius augs labai sparčiai.
Jeigu ligoninės, reanimacijos užsipildys iki kritinio taško, manau, kad galima tikėtis trumpo, bet griežto karantino.
