Optimizmo ir šilumos nestokojanti gydytoja sakė, kad stengiasi džiaugtis kiekviena diena, kai gali padėti žmonėms, nors ir jaučia – galbūt jau būtų laikas užleisti vietą jauniems specialistams.
Ji pasakojo, kad pats likimas taip suklostęs, jog tapo vaikų endokrinologe. Dar 1968 m. su keturiomis kolegėmis po studijų baigimo į Šiaulius dirbti atvykusi V. M. Liugaitė sužinojo, kad čia trūksta pediatrų.
Tiesa, ši žinia jaunos medikės iš pradžių nenudžiugino, mat būti vaikų ligų gydytoja neatrodė svajonių darbas. Nepaisant to, šiemet sukanka jau 55 metai, kai ji dirba vaikų endokrinologe toje pačioje įstaigoje.
„Anksčiau, baigus Kauno medicinos institute Gydomąjį fakultetą, rezidentūros nebuvo, tad tik atvažiavus dirbti skirstė profesiją. Šiauliuose labai trūko pediatrų, nors pati nenorėjau dirbti vaikų ligų gydytoja, tuometinis vyriausiasis gydytojas sakė, kad po dvejų metų, jei norėsiu, galėsiu persikvalifikuoti.
Tad teko visko mokytis, kaip sakoma, nuo nulio. Po dvejų metų jau viską „išlukštenus“ reikėjo eiti dirbti. Esu pastovus žmogus – taip ir susiklostė, kad likau visam gyvenimui vaikų ligų gydytoja“, – pasakojo Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų konsultacijų poliklinikoje dirbanti V. M. Liugaitė.
Vaiką iš komos išvedė su knyga rankoje
Paklausta, kaip tapo būtent gydytoja endokrinologe, pašnekovė prisiminė viską apsprendusį lemtingą įvykį.
„Jau kokius 4 metus padirbus pediatre per budėjimą atvežė iš kaimo labai sunkios būklės vaiką, sergantį cukriniu diabetu. Budėjimas buvo prieš Naujuosius metus, vyresnių daktarų, kurie galėtų padėti, neradau, tai pasiėmusi knygą, vedžiau vaiką iš komos ir pasisekė.
Tai tuometinė Šiaulių krašto vyriausioji pediatrė tada juokais pasakė: „Taip gerai pasidarbavai, matyt, teks būti vaikų endokrinologe“. Bet tai išties buvo likimas, pradėjau po truputį gilintis į šią sritį ir 1975 metais įkūriau Šiaulių vaikų endokrinologijos tarnybą. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje buvo tik vienas endokrinologas ir konsultavo vaikus ir suaugusius iš septynių aplinkinių rajonų“, – pasakojo gydytoja.
Jau numatoma, kad 2025 m. net 6,7 proc. pasaulio gyventojų sirgs cukriniu diabetu. Tai – išties dideli skaičiai.
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje gydėsi vaikai, sergantys diabetu, skydliaukės, antinksčių sutrikimais, nutukę, žemaūgiai. Iš pradžių visu etatu dirbusi klinikoje skyriaus vedėja, vėliau V. M. Liugaitė buvo paskirta Šiaulių krašto vyr. pediatre. Šias pareigas užėmusi beveik dešimtmetį ji nuo 1991 m. dirbo vien tik vaikų endokrinologės darbui.
Sergamumas diabetu pasiekė epideminį lygį
Paklausta, ar beveik prieš 50 metų kuriant endokrinologinę tarnybą Šiauliuose galėjo įsivaizduoti, kokio masto problema šiandien taps šios ligos, gydytoja tik liūdnai konstatavo, kad situacija išties kelianti nerimą.
„Visų šių ligų daugėja – daugėja tiek sergančių vaikų, tiek suaugusiųjų. Kai tik atvažiavau dirbti, tebuvo vienas suaugusiųjų gydytojas terapeutas, dar vėliau atvažiavo gydytoja iš Vilniaus. Dabar gi endokrinologinės ligos užima labai svarbią vietą.
Anksčiau diabetas būdavo diagnozuojamas praktiškai tik paaugliams, o dabar jau ir mažiukams nustatomas, net vaikai iki vienerių metų suserga diabetu, tad liga jaunėja. Jau numatoma, kad 2025 m. net 6,7 proc. pasaulio gyventojų sirgs cukriniu diabetu. Tai – išties dideli skaičiai“, – konstatavo V. M. Liugaitė.
Galimybės pasikeitė neatpažįstamai
Kasdien nemažą pacientų srautą konsultuojanti gydytoja neslėpė, kad krūvis didelis. Laimė, kad diagnostikos ir gydymo galimybės šiais laikais pasikeitė negrįžtamai:
„Laikai labai pasikeitė. Tai, kad cukriniu diabetu sergantis pacientas būtų atvežtas komos būklės, tikrai pasitaiko labai retai. Dabar ir žmonės, ir gydytojai turi daugiau žinių, jei šeimoje yra nutukęs žmogus, jau sergantis cukralige, akcentuoji, kad reikia atidžiau vertinti vaiko sveikatą.
Juo labiau kad dabar turime ir daugiau galimybių nustatyti, kokia rizika susirgti diabetu. Kai tik pradėjau dirbti, insulinui leistis buvo paprasti, stikliniai švirkštai, tėvai virindavo juos, atbėgdavo skųsdamiesi, kad sudegino, vėl reikia naujų. O dabar yra į parkerius panašūs insulino švirkštikliai, vadinamieji penai, yra ir pompos, leidžiančios dozuoti insuliną. Viskas labai pasikeitė“, – pasakojo V. M. Liugaitė.
Ji prisiminė, kaip nustebo pirmą kartą užsienyje pamačiusi žmones, su penais besileidžiančius insuliną: „Gal dirbdama trečiaisiais metais išvažiavau į užsienį ir mačiau, kai susėdę keli žmonės leidosi vaistus. Man pasidarė labai įdomu, juk ne narkotikus kokius taip viešai vartoja, tai jie paaiškino, kad leidžiasi insuliną prieš valgį. Mes tokių dalykų nebuvome matę.“
Gydytojo žodis nerūpi
Nutukimas šiandien jau įvardijamas kaip šių laikų epidemija. Paklausta, kiek čia kaltas gyvenimo būdas, o kiek – genetika, gydytoja teigė, kad genetinis polinkis turi reikšmės, bet lemia šeimos gyvenimo būdas.
„Be abejo, yra ir labai nesveika mityba, mažas judėjimas. Dabar vaikai prie kompiuterių sėdi, be perstojo valgo ir tunka. Ateina, atiduodi visą širdį, kalbi, ko negalima valgyti, kaip elgtis, grįžta po pusės metų priaugę dar 5 kilogramus. Tai ką ir kalbėti... Tai reiškia, kad visiškai vienodai gydytojo žodis, ir vėl savo gyvenimą gyvena.
Ateina, atiduodi visą širdį, kalbi, ko negalima valgyti, kaip elgtis, grįžta po pusės metų priaugę dar 5 kilogramus. Tai ką ir kalbėti... Tai reiškia, kad visiškai vienodai gydytojo žodis, ir vėl savo gyvenimą gyvena.
Aišku, reikia žiūrėti, koks dabar ir maistas, viskas prisotinta cukrais, angliavandeniais. Bulvių traškučiai, bulvytės, mėsainiai, kitas greitas maistas – visa tai yra nuodas. Vaikai nebenori valgyti tikro maisto – tikros mėsytės, žuvies, varškės. Jie laikosi savo, deja su mamytės ir tėvelio pagalba. O po to prasideda reikalavimai: „Pasakykite, daktare, kodėl mano vaikas storas, jis juk nieko nevalgo....“ Anksčiau bent nebuvo tiek pagundų nesveikai maitintis, kaip yra dabar“, – konstatavo V. M. Liugaitė.
Gydytoja sakė jau pavargusi nuo kalbėjimo su tėvais, gąsdinimo komplikacijomis, kad jei tėvai nieko nedarys, bus blogai: „Kalbi, kalbi ir kas iš to, susitinki po to reanimacijoje... Gal ne komos būklės vaikai atvažiuoja, bet būna stipriai padidinta gliukozė.“
Vos 12 metų, o sveria net 130 kg
Nors pirmo tipo diabetu vaikas gali nesirgti, V. M. Liugaitė įspėjo, kad gyvenant nesveikai galima „užgyventi“ jau antro tipo diabetą. „Jau vaikams nustatomas metabolinis sindromas, nors anksčiau to nebuvo“, – sakė ji.
Medikė apgailestavo, kad ir daugiau nei 100 kg sveriantys paaugliai – nėra naujiena. „Štai iš rajono atvažiavo 12 metų berniukas, sveriantis 130 kg. Tai juk labai pavojinga, dėl to kenčia visas organizmas – ir sąnariai, ir širdis, visos kitos ligos prasideda. Atrodo, tiek daug šviečiame, kalbame, bet toli gražu ne visi tai įsisąmonina. O kai jau blogai kas nutinka, tada akys didelės ir prašo pagalbos.
Ir tada tenka išgirsti nuosprendį – cukrinis diabetas nepagydomas, realiai gyveni kaip ant adatų, turi nuolat sekti, ką dedi į burną ir kaip gyveni. Ir kas žiūri, skaičiuoja, yra tam visos sąlygos – sensoriai, rodantys cukraus kiekį. Bet tenka su šia liga gyventi. Apskritai reikia laikytis sveiko požiūrio į gyvenimą, sveikai gyventi, judėti, tada bus mažiau šansų susirgti“, – pastebėjo gydytoja.
Mato daugiau susvetimėjimo
Pašaukimą tapti gydytoja V. M. Liugaitė sako pajutusi dar būdama moksleive netekusi tėčio: „Nusprendžiau, kad dabar mano kelias bus susietas su medicina, kad padėčiau žmogui.“
Paklausta, ar niekad neteko nusivilti profesija, gydytoja neslėpė, kad būta visko – ir ašarų, ir nusikeikti kitą kartą norėjosi. „Tačiau apsišarvuoji kantrybe, vienam patinki, kitam nepatinki, toks gyvenimas“, – sakė medikė.
O daugiau specialistų nėra, neateina jauni gydytojai. Tai išties nelengva specialybė. Jei dabar reiktų rinktis, antrą kartą turbūt nebesirinkčiau.
Pašnekovė teigė dabar pastebinti daugiau susvetimėjimo: „Turi pasikeisti pats žmogus – kad gerbtų, mylėtų gydytoją. Dabar tikrai yra žeminimo ir kartais būna taip pikta – tu visą save atiduodi, o tėvai to nesupranta.“
Nauji gydytojai nesiveržia
Gydytoja neslėpė pagalvojanti, kad gal jau reikėtų užleisti vietą jauniems specialistams. Tiesa, bėda tik, kad nėra kam užimti išeinančiųjų vietas.
„Širdimi jaučiu, kad gal užteks, bet gaila viską palikti ant vieno žmogaus pečių. Dabar yra nauja endokrinologė atvažiavusi, bet ji šį darbą dirba ne visu krūviu. O daugiau specialistų nėra, neateina jauni gydytojai. Tai išties nelengva specialybė. Jei dabar reiktų rinktis, antrą kartą turbūt nebesirinkčiau“, – sakė ji.
Anksčiau daug keliavusi gydytoja dabar sako geriausiai atsipalaiduojanti su knyga rankose, apsilankydama koncerte.
„Gyvenu šia minute, atsikėlusi nusišypsau, kad gerai viskas – dar paeinu, pasižiūriu į veidrodį, ir atrodau dar neblogai, tai ko negyventi? Svarbiausia – požiūris, nemėgstu inkšti“, – optimizmo nestokojo V. M. Liugaitė.