Pagelbėti praktiškai visai be sveikatos priežiūros likusiems žmonėms dviem savaitėms į Charkivo regioną važiavusi gydytoja neslėpė prieš išvyką jautusi nerimą. Nors ir darbavosi ne karo lauko sąlygomis, pasienyje girdimi sprogimai ir šūviai neleido pamiršti, kad šalyje – ne taikos metas.
„Nors prieš metus čia dar buvo frontas, dabar Charkive gyvenimas verda įprastu ritmu. Tačiau kadangi jis yra šalia sienos su Rusija, automatiškai laikomas fronto zona. Tad nors toje vietoje Ukrainos teritorijoje rusų nebuvo, bet jie sėkmingai mėtė sviedinius per sieną. Ir tikrai girdėjosi ir sprogimų, ir šovimo garsų. Nebuvo tai dažnai ir, laimei, ne į mūsų pusę, bet kai stovi per kilometrą nuo Rusijos sienos ir čia pat ją matai, kaip ir nelabai jaukus momentas“, – pasakojo prieš kelias savaites iš misijos grįžusi T. Kundrotė.
Dirbo ten, kur rado vietos
Jos pasakojimu, lankantis apleistose teritorijose, kur prieš metus dar buvo frontas ir vyko karas, lydėjo panašūs vaizdai – apgriauti, apšaudyti, sudaužytais langais pastatai:
„Tose teritorijose žmonės dar gyvena, nors jų nedaug, bet pagalba jiems neprieinama, nes visa infrastruktūra yra sugriauta – jie neturi nei gydytojų, nei kaip kur kitur nusigauti iki jų. Tad važiavome į tokias vietas, kur galėjome aplankyti tuos žmones, padėti jiems. Dirbome paštuose, mobiliuose punktuose – iš esmės, kur radome vietos, ten ir dirbome.“
Į Ukrainą T. Kundrotė vyko su visa komanda – kartu su dar vienu šeimos gydytoju ir odontologėmis.
„Taip kaip ir suteikėme pirminės sveikatos priežiūros paketą. Odontologai tikrai turėjo labai daug darbo – gal net daugiau nei gydytojai, nes žmonės jau antrus metus negauna jokios odontologinės priežiūros.
Kadangi iš esmės ten viskas sugriauta, apgadinta, ambulatorijos išdaužytais langais, dalis išvogta, viską iš esmės turėjome vežtis – reikalingus prietaisus, instrumentus, įrankius, taip pat – ir vaistus. Buvome susiderinę pirkimus Ukrainoje, kad nuvykę turėtume, ką padalinti žmonėms, nes jie neturi pinigų, už ką įsigyti. Odontologai irgi, ką galėjo, visą įrangą vežėsi su savimi“, – pasakojo šeimos gydytoja.
Plačiau apie šeimos gydytojo darbą karo pažymėtame krašte – naujienų portalo tv3.lt interviu su šeimos gydytoja T. Kundrote.
Nebuvo baisu vykti į karo purtomą šalį?
Baisu gal buvo iki tol, kol neapsisprendžiau, kad važiuosiu. Kai jau sutikau, tada viskas atslūgo ir prasidėjo rūpestis, kaip pasiruošti, ką reikės pasiimti ir t.t. Juk ne atostogauti važiuoji ir turi kiek įmanoma pasiruošti karo sąlygoms – įsidėjau ir miegmaišį, jei kažkas staiga įvyktų, frontas pasislinktų ar įvyktų kažkoks prasiveržimas, kad galėtum užsidėti kuprinę ant pečių, pasiimti maisto, vandens ir vos ne pėsčiomis išeiti ir kelias dienas išgyventi tokiomis sąlygomis. Tad buvo pasiruošta viskam.
Bet ten, kur vykome, nėra taip, kad miestas būtų miręs ir visi sėdėtų požemiuose ar rūsiuose. Gyvenimas teka įprasta vaga, žmonės vyksta į darbus, jų pilnas miestas, vakarais eina ir į koncertus, kavines, viskas veikia. Tiesiog mieste daugiau karinių mašinų, kareivių, blokpostų. Tad tai gal kiek disonuoja, kad nevyksta visiškai įprastas gyvenimas, negali pilnai atsipalaiduoti. Bet šiaip gali važiuoti į parduotuves, jos pilnos, nuvažiuoji namo, kur elektra, šildymas – viskas yra. Taigi sąlygiškai viskas atrodo lyg ir normalu, bet karo padėtis palieka didžiulį pėdsaką net jau ir nekariaujančiame mieste.
Teko pratintis prie sirenų gausmo ir komendanto valandos?
Taip, sirenos nuolat staugia – naktį ir būdavo taip, kad staugia viena po kitos. Tik tiek, kad mums pasisekė – gyvenome ne taip arti paties įrenginio, kuris leidžia garsą, tad buvo visai pakenčiamas jo stiprumas, naktimis tiek nežadino. Bet kai jos realiai nuolat staugia, per naktį rėkia 5–6 kartus ir dar daugiau, nebereaguoji į tai, neini kur slėptis, tiesiog jų nebegirdi. Aišku, nebuvo labai jauku, ir nerimo buvo, ir miegas nebuvo gilus. Bet viskas išgyvenama, juo labiau kai supranti, kad tai laikina.
Dėl komendanto valandos – viskas paprasta, tiesiog žinai, kad nuo 23 valandos negali niekur išeiti į miestą, tai to ir nedarai. Mums tai nebuvo tiek aktualu, nes tokiu metu ar dar anksčiau jau eidavome miegoti.
Kiek gyvenviečių aplankėte misijos metu?
Praktiškai dirbome 9 dienas, kada ryte atsikeldavome ir išvažiuodavome į konkrečią vietovę. Negaliu pasakyti, kiek tiksliai miestelių aplankėme, gal 6–7 taškus, bet kai kur važiavome po kelis kartus, taip pat vykome pas pacientus į namus. Viską iš esmės buvome kartu su rajono vyriausiąja gydytoja sudėlioję, kur labiausiai reikia pagalbos, pasiskirstėme, kur kada vykstame mes, šeimos gydytojai, kur – odontologai, nes visi nebūtume tilpę patalpose, kur dirbome.
Kiek pacientų teko apžiūrėti? Matyt, paradoksalu, darbas mažiau intensyvus nei Lietuvoje, kur dažnas šeimos gydytojas skundžiasi nežmoniškais pacientų srautais?
Lietuvoje tikrai daugiau apžiūrime (juokiasi). Nebuvo labai dideli krūviai, nes atėjo tikrai tie žmonės, kuriems reikia gydytojo pagalbos, kurie turi medicininių nusiskundimų. Nebuvo tokių, kurie kaip Lietuvoje ateina dėl visokių pažymų ir kitokių dalykų. Visi atėjo dėl sveikatos problemų. Nebuvo jos tokios didelės, dirbome gana ramiai, bet viename miestelyje buvo tikrai daug žmonių – kolega per dieną priėmė gal 60 žmonių, kai dirbau antrą dieną po jo, buvo mažiau – kokie 35 pacientai. Tai jau toks į lietuvišką srautą panašus skaičius. Bet šiaip buvo įvairiai – po 10, 15, 20 žmonių į dieną.
Kuo dažniausiai skųsdavosi vietos gyventojai?
Ligų pagrindas – padidėjęs kraujo spaudimas, turbūt nemačiau nė vieno su normaliu spaudimu. Praktiškai visų jis siekė 200, 220, 260 Hg/mm – tai tokie siaubingi užleisti hipertenzijos atvejai. Aišku, nerimas, įtampa duoda savo – daugiausiai pacientai ir skundėsi aukštu kraujospūdžiu, miego sutrikimais, galvos skausmais, nerimu, įtampa, nervingumu, išryškėję ir depresijos simptomai. Kadangi buvome pasiruošę medikamentų, buvome nusimatę, kokie galėtų būti pagrindiniai nusiskundimai, efektyviai galėjome padėti. Žinai, kaip įkalbėti gerti vaistus, kiti jau buvo kažką vartoję, patikrini, ar tinka, veikia, sudarai planus ir palieki gydymą trims mėnesiams, tikiesi, kad gal po tiek laiko vėl kažkas atvyks, gal tie patys lietuviai ir vėl įvertins būklę.
Iš esmės daug sutrikimų sukėlė ar paūmino gyvenimas karo sąlygomis?
Žinoma, kad tai turėjo įtakos. Tos visos ligos labiausiai ir išryškėjo karo metu ir paliko pėdsaką, labai paskatino depresiją. Nuolatinė įtampa, nerimas atneša visą puokštę ligų – ir Lietuvoje mėgstame juokauti, kad „visos ligos nuo nervų, tik viena – iš meilės“. Taigi realiai dauguma ten ligų nuo nervų, nes meilės ten dabar mažai...
Dalinotės, kad teko išklausyti ne tik sveikatos skundų, bet ir konkrečių žmonių istorijų, ką jiems teko išgyventi per karą. Kas labiausiai įstrigo iš tokių pasakojimų?
Tų istorijų kaip ir nerinkau, nes taip, kaip jie pasakoja, kaip tai atsispindi jų akyse, žodžiais tai atkartoti turbūt yra neįmanoma. Klausantis ir gumulas gerklėje ne kartą kaupdavosi, vėliau ir pati paverkdavau. Gal vienas iš labiausiai „smogusių“ dalykų buvo suvokimas, kiek laiko žmonės paprasčiausiai gyvena be elektros.
Bendraujant su vietiniais tiesiog atsitiktinai prasitarė, kaip kaip gerai, kad ateina žiema, bus šalta, maistas taip greitai neges, bus galima lauke pasidėti kokią sriubą. Žinojau, kad ten nėra elektros, bet tada kažkaip net atsitokėjau, paklaususi, kiek laiko jos nėra, o man atsakė, kad nuo karo pradžios – 1,5 metų. Suprantu, kad galima gyventi, kai nėra elektros laikinai – savaitę, kelias, mėnesį, o dabar 1,5 metų nėra elektros ir neaišku, kada ji atsiras. Tai atrodė sunkiai suvokiama. Žmonės realiai gyvena nuo pasaulio atkirstoje teritorijoje.
Žinojau, kad ten nėra elektros, bet tada kažkaip net atsitokėjau, paklaususi, kiek laiko jos nėra, o man atsakė, kad nuo karo pradžios – 1,5 metų.
Paklausus, kodėl taip yra, man papasakojo, kad yra elektros linijos nutrauktos, o pertiesti kabelių neišeina, nes laukai užminuoti, o išminavimas yra labai sudėtingas – technikos mažai, sudėtinga minų sistema, nes atsitraukdami rusai iš okupuotų teritorijų pasėjo pragarą po žeme.
Kažkokie generatoriai daugeliui paprastų žmonių yra neįperkami. Taip, atvažiuoja kasdien seniūnė su benzininiu generatoriumi, pajungia, žmonės pasikrauna telefonus, prožektorius ir panašiai, bet realiai gyvena kaip viduramžiuose. Sunku suprasti, iš kur jie semiasi stiprybės.
Patyrėte ir netikėtai malonų susitikimą, kai vaišingai savo namuose priėmusi moteris prabilo lietuviškai.
Išties buvo maloniai netikėtas susitikimas. Tame kaime, kur kolegai teko priimti daugiausiai pacientų, kai kitą dieną po jo atvažiavau dirbti, ambulatorijoje, gerokai apšaudytoje ir apdaužytoje, laimei, su išlikusiu stogu, kur sukrautos saulės baterijos, buvo labai nedaug žmonių. Svarstėme, ką daryti toliau, nes tikėjomės jų daugiau, miestelis nemažas. Ir nutiko taip, kad viena moteriškė atėjo tik pasiimti kažkokių daiktų ir pradėjo mus kalbinti, ar ilgai dirbsime, sakėme, kad taip, tik skundėmės, kad žmonių mažoka... Ji greitai sureagavo, pažadėjo mums pacientų ir pasikvietė į savo namus.
Nuvažiavome į visai kitą miesto pusę, iš kalbos supratau, kad pas ją yra pacientas ar keli senyvo amžiaus žmonės, kuriuos reikia apžiūrėti. O ji mus pasikvietė į savo kaimo virtuvėlę, pradėjo virti kavą, arbatą, perskambino kaimynams ir jie suėjo iš visai kitos kaimo pusės. Pasirodo, žmonėms pėsčiomis toli nueiti iki tos ambulatorijos, viešasis transportas nevažiuoja per minų laukus. Taip ir likome dirbti pas ją virtuvėlėje. Ir per tą dieną, man rodos, apžiūrėjome virš 30 žmonių.
Ir tada, kai pas ją atvažiavome, ji sako „laba diena“, jos vyras – „laba diena“, jie su mano kolega jau buvo pažįstami, galvojau, gal jis ir išmokė lietuviškai kelių žodžių. Bet, sako, ne, mes iš Kuršėnų (juokiasi). Tada išsiaiškinome, kad prieš okupaciją jie spėjo pabėgti į Lietuvą. Daug kas tuo metu bėgo, aišku, dalis liko. Ir dabar prieš kelis mėnesius grįžo čia po metų, praleistų Lietuvoje. Ji dirba slaugytoja, tai, matyt, jautė vidinę pareigą padėti saviems, todėl ir grįžo, padėjo tvarkytis. Tai pozityviai nuteikia, nes visai neblogai gyvendami Europos Sąjungoje, vis tiek norėjo grįžti namo, į savo kraštą.
Teko pabendrauti su kolegomis, vietos gydytojais, kiek skiriasi sveikatos sistema Ukrainoje?
Išties labai mažai teko apie tai kalbėtis, tikrai nespėjau perprasti jų sistemos. Kaip ji veikia, dar priklauso ir nuo regiono. Bet, kiek supratau iš pačių pacientų, kai klausei jų, ar gali nuvažiuoti, pavyzdžiui, pas akių gydytoją, nes reikia rimčiau gydyti kokią kataraktą ar kažką kitą, tai praktiškai visos operacijos pas juos yra mokamos. Tad norint atlikti kataraktos operaciją, reikia tam turėti pinigų.
Džiaugiuosi, kad įgijau tokios praktikos, pamačiau, kaip apskritai atrodo karas, nes apie tai žinojau tik iš pasakojimų, paveikslėlių, istorinių knygų. Kol to nepamatai savo akimis, iki galo nesuvoki.
Tad palyginus mes labai gerai gyvename ir neįvertiname savo sveikatos sistemos. Pavyzdžiui, kai dėl sąnarių skausmų žmogui jau visiškai negali padėti, reikia keisti kelio sąnarį, tai tokį žmogų pas mus iškart įrašytų į eilę kelio sąnariui keisti ir po kelių mėnesių pakeistų. O ten, kai pasakai, kad nieko nebus – arba vaistai nuo skausmo, ar būtina keisti, žmogus prašo vaistų, nes neturi pinigų operacijai. Tad jei neturėsi lėšų, neturėsi ir geresnės sveikatos priežiūros.
Kuo skiriasi Lietuvos ir Ukrainos pacientai?
Kažkokių ypatingai didelių skirtumų nepastebėjau, visur yra tokių, kurie turi žalingų įpročių ir neketina nieko keisti dėl sveikatos. Ir Lietuvoje galima rasti, pavyzdžiui, užsispyrusių rūkalių, ir čia jau žmogaus pasirinkimas.
Tiesa, nustebino, kad ukrainiečiai gerai atsimena savo vaistus, visus pavadinimus, veikliąsias medžiagas, dozes. Aišku, išskyrus gal kelis žmonės, kurie kontūzyti ir su atmintimi turi problemų, ar serga demencija. Bet kitu atveju 90-erių močiutė žino, kokius vaistus ir kiek jų geria, kai Lietuvoje tūlas jaunuolis nežino, kokius vaistus vartoja, maždaug „rožines tabletes“ ir pan. Taigi jie gana atsakingai žiūri į gydymą, vaistus. Tada labai lengva dirbti, kai žmogus domisi gydymu ir supranta, įsitraukia, gali kažkiek ir pasidėlioti, jei spaudimas daugiau nukrito, žino, kurią tabletę laužti pusiau ir gal tą laikotarpį vartoti mažesnę dozę.
Kas labiausiai nustebino atvykus į šalį?
Mane nustebino jų svetingumas, paslaugumas ir aptarnavimo kokybė. Kadangi ten yra gana pigu, leidome sau valgyti kavinėje, aišku, neidavome į kažkokius prabangius restoranus, rinkomės, kur skanu, naminis maistas. Nustebino, kaip jie sugeba maloniai aptarnauti. Mums ant kaktos neparašyta, kad esame lietuviai, kalbėjome rusiškai, turbūt suprato iš akcento, kad mes ne rusai, bet koks yra paslaugumas, noras paaiškinti, padėti, gal nebūtinai dėl to, kad esi svetimšalis. Kur besustoji, paklausi, visur su šypsena padės, patars. Tai mane ir labai nustebino, ir nudžiugino – žmonių šiltumas ir paprastumas. Grįžus į Lietuvą iškart pasijuto, kad čia yra kitaip.
Šeima nebijojo išleisti į tokią misiją?
Manau, kad jie labiau jaudinosi nei aš, ypač vaikai. Mano vyras supranta, kodėl važiavau, priėmė tai kaip faktą. O kai vaikų atsiklausiau, ar išleis, mažasis, aišku, visiškas mamos vaikas pasakė griežtą „ne“, didysis, nors supranta, sunkiai pergyveno, skambino, rašinėjo, ar viskas gerai. O mano 8-erių metų dukra labai įdomiai sureagavo – kai aiškinau, kad turiu išvažiuoti į Ukrainą, ji klausė, klausė, abejodama mąstė ir tada pasakė: „Žinok, mama, tu važiuok, kuo daugiau pagydyk žmonių, kad jie pasiektų pergalę“.
Vyktumėte darkart, jei sulauktumėte pasiūlymo?
Tikiuosi, kad tai tikrai ne paskutinė tokia asmeninė misija. Tai – mažiausiai trečia „Blue Yellow“ organizuota tokia medicininė misija. Išties matomas poreikis, kad vyktų daugiau gydytojų. Netrukus vėl turėsime pokalbį, kad gal vėl reiktų siųsti komandą, kuri sužiūrėti tuos pačius rajonus, jog būtų kažkokia tęstinė priežiūra.
Džiaugiuosi, kad įgijau tokios praktikos, pamačiau, kaip apskritai atrodo karas, nes apie tai žinojau tik iš pasakojimų, paveikslėlių, istorinių knygų. Kol to nepamatai savo akimis, iki galo nesuvoki. Reikėjo pamatyti karo pasekmes, žmones, istorijas. Tad esu labai dėkinga už šią patirtį. Ir, tikiuosi, kad jos tikrai nereikės panaudoti Lietuvoje. Bet jaučiuosi ramesnė, nes maždaug suvokiu, kaip tai turėtų būti, jei kas įvyktų, kur eičiau ir ką daryčiau kaip gydytoja.
Dėkoju už pokalbį.
Chirurgai vadina stebuklu: Kyjive išgyveno keturmetė, kurios širdį pervėrė minos skeveldra:
Lietuvoje reikėjo savo ,,didvyriškumą,, parodyti.
