„Kas negali finansiškai, „paaukotų“ savo vaiką tapti slaugytoju ir panašiai. Arba tada reikia gimdyti po 4–5 vaikus. Gal imigrantai čia mums padės“, – svarstė ji.
Pašnekovės pastebėjimu, tuo metu šeimos gydytojo specialybė šiandien yra labai privilegijuota.
„Mūsų yra labai daug ir Lietuvoje dar galime rinktis šeimos gydytoją. Kai kur pasaulyje žmonės tokio savo šeimos gydytojo tiesiog neturi, jis kažkur kaip ir yra, bet pas jį nepakliūsi. O mes galime pasirinkti ir gana lengvai jį pasikeisti, kelti jam lūkesčius“, – kalbėjo J. Latauskienė.
Apie pašaukimą, šeimos gydytojo darbo kasdienybę ir kodėl eilių nepavyks išvengti, portalas tv3.lt plačiau kalbėjosi su Karoliniškių poliklinikos šeimos gydytoja Juste Latauskiene, neseniai pasirodžiusios knygos „Daktare, galiu užeiti?“ autore.
Kiek dabar karštas metas šeimos gydytojo kabinete? Skundžiamasi, kad kai kur – visiška apgultis dėl vaikų sveikatos patikrinimo pažymų.
Visą laiką yra jeigu ne vienas dalykas, tai kitas. Pasibaigs pažymos, prasidės peršalimai, pasibaigs peršalimai, prasidės paslydimai ant ledo. Visą laiką kažkas yra.
Nebūna taip, kad vasarą žmonės nori pailsėti ne tik nuo darbo, bet ir savo ligų? Galbūt kiti gali greičiau gauti taloną kokiai planinei operacijai?
Kai kurie žmonės kaip tik vasarą turi laiko pasirūpinti savo sveikata ir tik tada ateina. Bet šiuo metu valstybiniame sektoriuje yra taip, kad visada yra eilės. Jeigu kažkam pasiseka užsiregistruoti labai geru laiku, tai dažniausiai dėl to, kad kažkas atšaukia vizitą. Bet nėra tokio laikotarpio, kad štai žinome – dabar bus mažiau darbo. Taip nebūna nei pas šeimos gydytojus, nei pas operuojančius ar kitus specialistus.
Šeimos gydytojo norma – darbas „po pamokų“
Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie eiles, ką su jomis daryti, taip pat – ir apie pirminės sveikatos priežiūros stiprinimą. Ar jaučiate, kad kas nors realiai pasikeitė į gerą jūsų darbe?
Dabar kaip tik tyliai vyksta tokia įdomi šeimos medicinos reforma, pagal kurią šeimos gydytojo apylinkė turėtų dar didėti ir dalį jo funkcijų atlikti išplėstinės praktikos slaugytojos, atvejo vadybininkai, kineziterapeutai ir kiti specialistai, kurie dirba apylinkėje. Taigi darbas išties lengvėja, daugiau gali dirbti gydytoju ir mažiau kažkokių dokumentų rengėju.
Pastebiu, kad dalis žmonių, kurie ateina į mediciną, pavyzdžiui, dirbti atvejo vadybininku, nustemba, kad to darbo čia labai daug. Kartais tuo nusistebi ir šioje sistemoje jau dirbančios slaugytojos, nusprendusios persikvalifikuoti į išplėstinės praktikos slaugytojas. Net ir tarp gydytojų yra toks įsivaizdavimas, kad jie tai dirba, o tie vadybininkai sėdi ir nieko neveikia (šypteli).
„Eilės pas gydytojus yra neišvengiamos tam, kad kiekvienam iš mūsų nereikėtų mokėti bent po 500 eurų draudimo.“
Beje, kai buvau pas vaikus mokykloje ir pamačiau, kad mokytojai per pertraukas turi pildyti kažkokias lenteles, sudarinėti planus, stvėriausi už galvos, galvoju, ir čia tas pats vyksta... O taip norėčiau, kad mokytoja per tą pertrauką jeigu ne pailsėtų, tai bent su vaiku pašnekėtų apie gyvenimą...
Gydytojo darbo diena nesibaigia išėjus paskutiniam pacientui – dažnai tenka padirbėti „po pamokų“?
Pati esu iš tų gydytojų, kuri viską pildo konsultacijos su pacientais metu. Kai kurie pacientai to labai netoleruoja, juos labai įžeidžia, kad šnekuosi, bet žiūriu ne į juos, o kompiuterį, kažką ten iš karto rašau. Šiaip savo darbo krūvio negaliu apskaičiuoti, kad štai bus 8 valandos ir viskas. Mūsų, šeimistų, darbas yra toks –kiek gali, tiek ir dirbi. Galima pasimažinti krūvį, bet nieko neįprasto pamatyti puse etato dirbantį gydytoją, kuris darbo vietoje sėdi visą dieną.
Nėra taip, kad štai atėjo pacientas, jam pasakau, kad turime tik 15 minučių ir dabar viduryje sakinio jis turės išeiti. Kaip ir chirurgas negali operacijos metu pasakyti, kad pabaigė darbą, atsistoti ir išeiti. Yra tokių žmonių, kurie tą moka ir daro, yra šalių, kur tai įprasta.
Bet, manau, visur gydytojas dirbs tiek, kiek gali dirbti. Ir čia labai padeda, kai būna gera administracija, vadyba, ji saugo ne tik pacientą, kad jis gautų visas paslaugas, kurios jam priklauso, bet ir gydytoją nuo perdegimo ir persidirbimo.
Tu gali turėti vieną pacientą, jį labai mylėti ir iki vakaro jį tobulai išgydyti ir būti labai laimingas darbe, nes pacientas bus labai dėkingas ir viskas bus labai gražu. Bet tu gali turėti gal 40 pacientų, kurie sakys, kad blogas tas daktaras, nepatiko man, bet jie visi bus gavę paslaugas ir bendrai sveikesni.
Vargas, jei į mediciną ateina vien dėl to
Pacientai pasiskundžia, kad gydytojas „nieko nepadėjo“ – tik išrašė vaistų ar siuntimą. Sutiksite, kad kai kurie šeimos gydytojai galbūt yra pavargę nuo darbo ir pasidarę gerokai mažiau dėmesingi?
Tie vadinami algoritmai medicinoje pirmiausia yra sukurti paciento saugumui. Kai gydytojas dirba ne pagal juos, įvyksta daugiau klaidų. Sakyčiau, kad absoliuti dauguma gydytojų ir žmonių, kurie ateina į mediciną, vis dėlto yra labai geri specialistai. Būna žmonių, kurie tikisi fantastiškų dalykų ne tik iš gydytojų, bet visur – atėję į restoraną arbatpinigių sako paliksiantys tik tada, jei čia jam kojas bučiuos...
Bet išskirčiau kelias grupes gydytojų – yra tokie, kurie ateina į mediciną dėl to, kad jiems labai patinka žmonės. Kaip sakau savo vaikams: „Koks geras mano darbas, galiu bendrauti su žmonėmis, o tam tik reikėjo truputį pasimokyti kažkokių specifinių žinių“. Bet, manau, lygiai taip pat gerai jausčiausi ir kitame darbe, kur būtų bendravimas su žmonėmis.
Kitas gydytojas gi gali turėti specifiškai labai siaurą domėjimosi sritį. Ir tai, kad jis su tokiu užsidegimu domisi, pavyzdžiui, kaip operuoti inkstų kraujagysles, yra daug geriau, nei tokį savo uolumą jis pritaikytų daug blogesniems dalykams, pavyzdžiui, kokiems sprogmenimsu gaminti.
Kai dirbu su studentais, visada klausiu, kas jiems labiau patinka – žmogus yra kaip darbo tikslas ar pati klinikinė situacija, pavadinkime, galvosūkis. Ir tada vargas tiems, kurie ateina nei dėl vieno, nei kito, o galbūt dėl to, kad gerai mokėsi ir jiems sakė, kad medicina – labai gera sritis. Tai jei įsėdai ne į tą traukinį, kuo greičiau išlipsi, tuo reikės mažiau eiti atgal.
Bet ar visi spėja išlipti iš to traukinio? Ne veltui turbūt atsiranda ir pasakymai, kad štai šis gydytojas – jau iš didžiosios raidės, dirba „iš pašaukimo“.
Kai esi pacientas, gali pakliūti pas labai nelaimingą gydytoją, kuris dirba sukandęs dantis ir siaubingai, bet jis tau bus labai geras, padarys tai, ko tau tada reikia ir kaip tau reikia. Nereikia galvoti, kad jeigu yra pašaukimas, tai automatiškai ateis ir visa kita. Sakyčiau, kad kai yra pašaukimas, tiesiog nebeįmanoma daryti kažką kita, vis tiek ten atsidursi.
„Šiaip savo darbo krūvio negaliu apskaičiuoti, kad štai bus 8 valandos ir viskas. Mūsų, šeimistų, darbas yra toks –kiek gali, tiek ir dirbi.“
Lietuvoje turime daug tokių gydytojų. Ir kartais susiduriu su žmonėmis, kurie nėra gydytojai tradicine prasme, dirba gydomąjį darbą taip vadinamoje alternatyvioje medicinoje arba religijoje, ir matau, kad jie tokie patys gydytojai. Kas yra smagu, mes Lietuvoje neturime labai daug šarlatanų, norint jų surasti dažniausiai tenka važiuoti į užsienio šalį.
Kita vertus, turbūt ne visada reikėtų spręsti apie knygą iš viršelio – jei gydytojas nesišypso, nežiūri į akis, nereiškia, kad neturi noro ir kompetencijos padėti.
Šeimos gydytojo specialybė šiaip yra labai privilegijuota, mūsų yra labai daug ir Lietuvoje dar galime rinktis šeimos gydytoją. Kai kur pasaulyje žmonės tokio savo šeimos gydytojos tiesiog neturi, jis kažkur kaip ir yra, bet pas jį nepakliūsi. O mes galime pasirinkti ir gana lengvai jį pasikeisti, kelti jam lūkesčius, gal ne duris paspardyti. Bet kai atvažiuoji į priėmimo skyrių, negali gi sakyti, kad noriu kito traumatologo, šitas kažkoks nesiskutęs, ar, nors atviras lūžis ir kyšo kaulas, bet atvažiuosiu rytoj, poryt, gal į Kauną nuvažiuosiu, tai taip nevyksta.
O gydytojai turi pasirinkimą, jei pacientas jiems nepatinka?
Kai kurie šeimos gydytojai bando tokį metodą: jeigu pacientas nepatinka, tada taip tyli, žiūri į jį ir galvoja, gal taip susipras pats išsirašyti (šypsosi). Kai kurie pacientai sako: „Man atrodo, kad daktaras manęs nemėgsta“. Tai, sakau, taip gali būti, daktaras irgi yra žmogus (šypteli). Bet kas yra labai faina – tu nežinai, kokiu šeimos gydytoju būsi iki tol, kol neturi apylinkės. Nes kai turėsi apylinkę, žinosi, kuo jie serga, kokia kalba šneka, kokios yra jų finansinės galimybės, kokie tikslai.
Kolegos užsienyje stebisi, kad mūsų labai privilegijuota situacija – dauguma pacientų baltaodžiai lietuviai. Sako, kad jei visi pacientai ten būtų vienas odos spalvos per dieną, į darbą eitų kaip į šventę, nes dirbant didmiestyje ne tik kad yra 2–3 kalbos – ten visos kalbos, visos odos spalvos, visos ligos.
Mažiau tokių, kurie ateina „tik pašnekėti“
Kaip atrodo jūsų apylinkė – skiriasi kuo nuo eilinio šeimos gydytojo Lietuvoje?
Mano studentai sako, kad tai netipinė apylinkė, nors dabar ji jau kiek keičiasi, buvo gana oktogenarinė (tai yra pacientai, kuriems daugiau nei 80 metų, – red. past.). Aš dirbu Vilniaus miegamajame rajone, kuriame labai daug žmonių turi būstus, kuriuos dar yra gavę pagal paskyrimus ir yra įsikūrę nuo pat namo pastatymo. Tai čia naujai atsikėlę gyventi kartais gali nustebti dėl kažkokių dalykų, pavyzdžiui, siūlymai renovuoti namą pasitinkami su šnypštimu, o ne svarstymu, kad taip gal pakelsime namo vertę...
Bet šiaip nežinau, ar yra tokia tipinė apylinkė, Lietuva yra maža, turime Vilnių, mažesnius miestelius. Mano kolegos juokauja, kad, pavyzdžiui, yra buvusių KGB‘istų apylinkė, pavargusių, visų su paskolomis tėvų apylinkė, yra ta apylinkė, iš kurios, gerai, kad jau nieko nebeišmeta... Kartais būna tokių apylinkių, kur nuolat keičiasi gydytojas. Būna gaila paciento, kuris sako: „Man per metus pasikeitė jau 6 šeimos daktarai, kodėl taip yra?“ Kadangi paciento iš apylinkės išmesti negali, tai tada daktaras nusprendžia eiti ten, kur „lengviau“.
Kiek žmonių dabar jūsų apylinkėje?
Dabar yra 2000, bet ji bus didesnė – teoriškai turbūt būtų galima sugalvoti ją išdidinti iki 10 000, jeigu visi, kas eina pas šeimos gydytoją, ateitų tiktai jo konsultacijos. Tad tam reikėtų tikrai labai įgalių ir labai gerai dirbančių kitų šeimos gydytojo komandos narių. Pavyzdžiui, jeigu aš peršalau ir šalyje, kurioje gyvenu, kelių dienų nedarbingumui dėl peršalimo gauti turi būti gydytojo konsultacija, greičiausiai man užtektų tiesiog „atsižymėti“ tik pas slaugytoją. Arba jeigu reikia pratęsti dalyvumo lygį dėl situacijos, kuri nesikeičia ir nepasikeis – juk ar reikia laukti mėnesį pas gydytoją, kad parodytum, jog ranka, kurios neturi, neataugo?
Su kuo dabar susiduriu, kad kartais pacientai vis tiek ateina pas mane tų paslaugų, kurias jie galėtų gauti pas kitus medikus, motyvuodami tuo, kad su tuo kitu komandos nariu nesusišneku arba jo bijo, baiminasi, kad jis jo nesupras, nesišypsos...
O kaip yra su vyresnio amžiaus pacientais, kurie ateina „tik pakalbėti“?
Nors labai dažnai mėgstama pasakyti, kad jie eina tik pašnekėti ar vaikšto „non stop“, turiu pasakyti, kad yra daug mažiau ateinančių paklausti, ar viskas yra gerai ir tik pašnekėti. Nes jeigu gyvenimas žmogui nusisekė, su laiku jis užgyveno patirties ir žinių, kontaktų, su kuo ir kur gali pašnekėti.
Eilės šiandien yra neišvengiamos?
Pacientams pas jus pavyksta patekti per tas numatytas 7 dienas?
Be abejo, yra ši problema. Kartais savaitėmis pas mane šitos eilės nebūna, bet kas iš to, kad „ant popieriaus“ gali patekti kad ir rytoj. Registratorė sako pacientui: „Atvažiuok rytoj 8 valandą.“ Jis sutrinka, vaikus veža į mokyklą, negali, tai tada pasiūlo ateiti po mėnesio. Tai ką dabar žmogui daryti?
Didelės gydymo įstaigos tai sprendžia sudarant galimybes kreiptis į budinčius gydytojus. Bet vienintelė galimybė, kaip būtų galima tikrai užtikrinti pakliuvimą pas gydytoją tada, kai reikia, būtų mokant jiems už sėdėjimą ir nieko neveikimą. Gal kažkas atsimena tokius laikus, kai gydytoja sakydavo, kad per vasarą numegzdavo kojinių darbe. Bet dabar mūsų sistema yra labai optimizuota, nebetaikomas toks modelis, kad gydytojas sėdėtų ir nieko neveiktų.
Vis tik eilės yra neišvengiamos tam, kad kiekvienam iš mūsų nereikėtų mokėti bent po 500 eurų draudimo. Čia kitaip nebus. Kokia su specialistais yra problema, reikia, kad kažkas tą darbą dirbtų. Mačiau neseniai skelbimą, kad vienas miestelis ieško chirurgo ir siūlo atlyginimą „ant popieriaus“ 3500 eurų už visą etatą plius „už įtemptą darbą bus priedas“. Koks, nežinia, bet, įsivaizduokite, ką reiškia įtemptas darbas – tai reiškia, kad vietoj 8 valandų išties bus kokių vienuolika, be pertraukų nueiti į tualetą, pavalgyti... Bus taip, kad ant tavęs rėkia, tampo plaukus ir galiausiai vis tiek lieki kaltas. Tai už tokią sumą arba ieškosime žmogaus, kuris tikrai nieko kito nemoka, tiktai dirbti chirurgu „iš pašaukimo“, arba tada jis kažkokiais kitais būdais ten išgyvens.
Taigi norint, kad nebūtų eilių, matau vienintelę galimybę – jei sutiktume nacionaliniu mastu prioritetizuoti sveikatos priežiūrą ir visiems už ją mokėti daugiau. Kas negali finansiškai, sutiktų „paaukoti“ savo vaiką tapti slaugytoju ir pan. Arba tada reikia gimdyti po 4–5 vaikus. Gal imigrantai čia mums padės (šypteli).
Daug yra tokių, kurie neatšaukia vizito neįspėję? Ar baudos padėtų juos sutramdyti?
Čia yra ta problema, kad tie žmonės dažniausiai turi tam tikras ligas ir būkles, dėl kurių negauna gydymo. Kad žmogus užsirašytų ir specialiai neatvyktų, galvodamas, kad štai tokiu elgesiu pakenksiu visai sistemai, taip tikrai nėra. Pas mus atvyksta daugiau, negu neatvyksta, tai reiškia, jeigu yra užregistruota 20 pacientų, nebus taip, kad ateis tik 15, ateis 35 pacientai.
Kartais matai, kad kažkas yra užsirašęs, tu žinai, kad jis neatvyksta jau gal 21–22 vizitą ir tu jau tyliai planuoji kažką kitą tuo metu priimti, paskambinti. Ir, galvoju, dieve mano, jeigu jie padarys šitą baudavimą, kaip tą žmogų, kuris turi atminties sutrikimą, atskirsime nuo tų, kuriuos reikia bausti. Aišku, atvejo vadybininkai čia, beje, labai padeda.
„Dar labai dažnai būna, kad kitą kartą kelios darbo vietos labai saugo nuo mobingo.“
Dėl asmeninių priežasčių dar prieš metus dirbau ir privačiai, tai ten yra lygiai tas pat. Skirtumas tik toks, kad dalis, sužinoję, kad praleido vizitą, sako: „Nieko tokio, sumokėsiu jums 2–3 kartus į priekį, nekvaršinkite galvos, aš pamiršau“.
Per kelias įstaigas – ne tik dėl atlyginimo
Gydytojai visuomenėje neretai „skalpuojami“, kad dirba net keliose darbovietėse, mat tik vaikosi didesnio atlygio. Šeimos gydytojai – vieni tų, kurie nusėda tik vienoje įstaigoje?
Yra labai daug priežasčių, kodėl dirbama per kelias įstaigas. Taip, pinigai turbūt yra dažniausia. Kitas dalykas, jei aš gydau kažkokią labai retą ligą, būklę, galiu sakyti, kad aš dirbsiu Vilniuje, šitame kabinete ir visi pas mane atvažiuokite. Bet tikriausiai daugiau atvejų turėsiu, jeigu aš pirmadienį dirbsiu Vilniuje, antradienį – Kaune, trečiadienį – Šiauliuose.
Dar labai dažnai būna, kad kitą kartą kelios darbo vietos labai saugo nuo mobingo. Tai jeigu mane skriaudžia vienoje vietoje tik 4 valandas per dieną, o kitas keturias labai myli, bendrai dirbsiu ilgiau nei 5 metus – gal net 20 metų. Šiaip svajonė būtų dirbti vienoje vietoje, kaip ir gauti visą gydymą vienoje vietoje, kur kaip prekybos centre viską nusipirkau vienu atėjimu.
Gydytojai ypač dažnai skundžiasi per mažais atlyginimais, palyginus su kitomis ES šalimis, bet ar visada tai skamba adekvačiai – turbūt ne vienos specialybės atstovas galėtų pasakyti tą patį.
Mokant gerą atlyginimą yra didesnė tikimybė, kad tu turėsi gydytoją. Taip yra daug didesnė tikimybė, kad tas žmogus gali būti gydytoju arba išgyvens dirbdamas gydytoju, nes jei jis dirbs tik „iš pašaukimo“, persidirbs, pervargs, tai bus didesnė motyvacija tokio brangaus dalyko „nesudeginti“. Arba bus didesnė tikimybė, kad tas, kuris galėtų būti gydytoju, pasirinks juo būti, o ne nueis į kokį startuolį, kurs kokius lazerius ir panašiai.
Klausimas yra apie tai, kiek mes vertiname, kad sveikata turi kainuoti. Ir tai susiveda ne tik į gydytojo algą, bet ir į tai, kiek mes tikimės, kad savo paties sveikatą įvertinsime. Vienas dalykas, jeigu aš fantazuoju, kad mano sveikata yra nemokama. Tai reiškia, kad galiu dirbti, o jeigu susirgsiu, viską gausiu, ją man pataisys. Kitas dalykas galvoti, kad dirbsiu už tą minimumą, susilenksiu nugarą, man skaudės, bet toks gydymas kainuos dešimtis tūkstančių, kurių aš neturėsiu dirbdamas šitam darbe, tai jau net pašalpa geriau.
„Na ir bajerius skaldot kiekvieną kartą, gal galime rimtai pašnekėti?“
Užsirašyti pas jus į apylinkę – užduotis ne iš paprastųjų, o norinčiųjų yra ne vienas. Kodėl, jūsų manymu, pacientai taip nori pakliūti būtent pas jus?
Tikrai nesu išskirtinė, pas visus taip yra. Štai apie vieną mano kolegę kažkodėl rašo, kad „šita tai negaili siuntimų“. Girdžiu kartais eidama pro duris, kaip norintieji siuntimų reikalauja pas ją prisirašyti... Kartais būna, kad ateina pacientai ir prašo, kad priimčiau į apylinkę. Sakau, kad nėra vietų, čia yra valstybinė įstaiga. Vienas iš poliklinikos steigėjų yra ir savivaldybė, tad interesas, kad visi gydytojai turėtų pacientų.
Kartais žmonės labai konkrečiai pasako, kodėl nori prisirašyti, bet kartais nesugeba to padaryti, pasako, kad mane rekomendavo. Turėjau vieną atvejį, labai nepatikau pacientei, turėjome tik porą vizitų, po to ji išsirašė iš manęs. Ir ji taip piktai pasakė: „Aš iš jūsų daugiau tikėjausi, nes jus man rekomendavo draugė ir aš jus net feisbuke skaičiau“. Suvok, tai labai svarbu! Šiaip turiu labai blogą atmintį ir negooglinu nieko apie savo pacientus, bet feisbuke nuėjau patikrinti, gal ji man kažką komentavo, gal esame susirašiusios, gal kažką padariau, ko nežinau... Ir pamačiau tada, kas mūsų bendri draugai. Ir randu, kad ta jos draugė yra tas žmogus, kuris kiekviena proga pasitaikius ant manęs kažkaip „pastumdavo“, pasišaipydavo, kažką parašydavo...
Jūsų įrašai socialiniuose tinkluose, knyga rašomi žaismingu, kiek ironišku tonu – ar ir pacientams pasitaiko kokią šmaikštesnę repliką pasakyti?
Nežinau, aš visą laiką bendrauju taip pat. Nesu tokia lanksti, kad prie kiekvieno mokėčiau prisiderinti. Ir lygiai dėl to paties bendravimo vieni sako: „Na, čia ir tokius bajerius skaldot kiekvieną kartą, gal galime rimtai pašnekėti?“ O kitas sako: „Daktare, baikit, galime juk kaip normalūs žmonės šnekėtis, o ne robotai“. Daktarai turi išmoktus šabloninius pasakymus, pavyzdžiui, skiriant kažkokį vaistą turi pasakyti apie jo šalutinius poveikius. Ir tai yra išmokta litanija. Tai vienas pacientas klausia, kodėl jam kaip mažam vaikui aiškinu, jį tai žeidžia. O kitas sako: „Nieko nesupratau, kas čia per žodžiai?“ Tai būna labai įvairiai.
Tai – pirmoji interviu dalis.
