Kaip besaikis naudojimasis išmaniosiomis technologijos atsiliepia vaikų raidai ir ką būtinai reikėtų žinoti tėvams, kalbamės su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininke prof. Urte Neniškyte.
Tai – antroji interviu dalis. Pirmojoje dalyje aptarėme, kodėl mus taip traukia virtualybė, ar išties sulindę į telefonus kvailėjame ir kada jau vystosi priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų. Tekstą galima skaityti čia: Ar įlindę į telefonus kvailėjame? Neniškytė patarė, į kokį klausimą turėtų atsakyti kiekvienas.
Kaip panirimas į technologijas keičia mūsų smegenis?
Kaip daugeliu atveju neišvengiamas dalies gyvenimo perkėlimas į ekranus, internetą, socialinius tinklus nustumiant į šoną gyvą betarpišką patyrimą keičia smegenų veikimą ir tai, kaip pažįstame šį pasaulį?
Tyrimų apie informacinių technologijų poveikį smegenims daugiausia atlikta ne su suaugusiais žmonėmis, o dar besivystančiais – vaikais arba paaugliais. Aišku, ir suaugusiems žmonėms poveikis egzistuoja, bet jį tyrimais yra sunkiau apčiuopti, nes, kaip minėjau, jau esame išlavinę smegenis su pasauliu sąveikauti ir kitais būdais. Vaikų (dažniausiai iki 6-erių metų) tyrimai rodo, kad vystymosi metu perėjimas į 2D pasaulį ekranuose – nesvarbu, telefono, kompiuterio ar televizoriaus – lemia kalbos, motorinio, emocinio vystymosi sutrikimus. Tokie rezultatai gauti tiek Lietuvos, tiek pasauliniuose tyrimuose.
Kita vertus ankstyvojo ekranų naudojimo žala egzistuoja ne tik iš vaiko, bet ir tėvų pozicijos. Kai vaikas yra kažkuo nepatenkintas, kažko reikalauja, labai paprasta jam pasiūlyti ekraną. Bet kas tuomet nutinka? Vienas vertus, vaikas pats neišmoksta susitvarkyti su savo neigiamomis emocijomis, bet taip pat to neišmoksta ir tėvai. Kol galima panaudoti ekraną kaip greitą sprendimo būdą, tai išsprendžia tiek vaikų, tiek tėvų frustraciją. Tačiau kai vaikai užaugs, mokykloje nebus to „pleistriuko“, kuris padeda greitai susitvarkyti su neišvengiamai atsirandančiomis neigiamomis emocijomis. O tuomet jau nei vaikas, nei tėvai nebežino, kaip tai išspręstų.
Po COVID-19 pandemijos ypač padaugėjo tyrimų apie ekranų poveikį paauglių vystymuisi. Žvelgiant iš neurovystymosi perspektyvos, viena svarbiausių paauglystės užduočių yra socialinių įgūdžių vystymas. Todėl pandemijos metu paaugliai buvo patys jautriausi persikėlimo į virtualųjį pasaulį poveikiui. Mūsų socialiniai įgūdžiai yra pagrįsti ne tik kalba, bet ir kūno kalba nesąmoningomis sąveikomis, todėl bendravimo perkėlimas į virtualią erdvę sutrikdė jų vystymąsi.
Stebima, kad paaugliai po pandemijos ir liko virtualiame pasaulyje – su draugais bendrauja žinutėmis, forumuose ir tą daro net fiziškai sėdėdami greta vienas kito, nes kitaip bendrauti jie neišmoko. Neatsitiktinai visame pasaulyje matoma ir suprastėjusi, ypač jaunų žmonių, psichologinė būklė, nes po pandemijos jie nebesugebėjo grįžti į normalų socialinį bendravimą.
Kaip žiūrite į tėvus, kurie vos metukų atžalai įgrūda planšetę ar išmanųjį telefoną į rankas?
Ekranų naudojimo rekomendacijos vaikams yra visiškai aiškios: iki 18 mėnesių visiškai jokių ekranų, nuo 18 mėnesių iki pradinės mokyklos – iki valandos per dieną, pradinėje mokykloje – iki 2 val. per dieną. Deja, dėl paauglių jau prarasta viltis, kad galima efektyviai suvaldyti laiką prie ekranų, ir rekomenduojama bent 2 valandos gyvo bendravimo, kas savaime skamba tragiškai.
Mano vertinimu, 2 valandos per dieną prie ekranų yra daug ir savo pradinukei iki šiol esu išlaikiusi vienos valandos ribojimą. Ilgiau jai ir nereikia, nes niekada neišmoko, kad taip gali būti. Vaikai labai greitai supranta, kad iš ekranų jie gali gauti malonių stimulų ir pradeda jų norėti vis daugiau, tačiau tėvų atsakomybė yra išlaikyti nustatytas ribas.
Svarbu, kad priklausomybinį santykį su ekranais sustiprina patys tėvai, naudojantys ekranus kaip bausmės ir apdovanojimo įrankį. Su dvimečiu galime susitarti, kad ekraną galima naudoti, bet jei naudojame per ilgai, mūsų akys, kūnas kenčia, dėl to šitą daiktą naudojame tik valandą per dieną.
Tačiau šito laiko neturėtume trumpinti, jei vaikas netinkamai elgiasi, ir juo labiau neilginti, jei vaikas elgiasi labai gerai. Kitaip sukuriama situacija, kad santykis su ekranu nebėra objektyvus. Ekranas kaip apdovanojimas ir bausmė tampa tėvų galios įrankiu, o šią, kaip ir visas kitas ribas, vaikai reguliariai išbando. Tuomet vaikai vaikšto paskui tėvus ir prašo: „Įjunk dar“. Nes nekenksmingas laikas prie ekranų nėra tas, kurį sutarėme dėl objektyvių priežasčių, o tas, kurį leidžia tėvai.
Jei tėvai, žinodami, kad vaikui iki šešerių metų galima naudoti ekranus ne daugiau nei 1 valandą, leidžia jam papildomas 15 minučių, nes tinkamai elgėsi, tai reiškia, kad patys tėvai netiki šiomis rekomendacijomis. Jei netikite šiomis rekomendacijomis, aš tikiu jūsų autonomija auginti savo vaiką, kaip norite. Bet vėliau nenustebkite, kai išryškės problemos, kurias aptarėme anksčiau.
Kitas kraštutinumas, kai vaikai visiškai negauna telefono į rankas. Ar vėliau jam išties gali būti sunku prisitaikyti šiame pasaulyje?
Tėvai, kurie nenori riboti informacinių technologijų naudojimo, dažniausiai pateikia keletą pasikartojančių argumentų. Vienas jų – vaikas gyvens pasaulyje, kuriame užpildytą informacinėmis technologijomis, todėl jis turi išmokti jas naudoti kaip įmanoma anksčiau. Šiuo argumentu visiškai netikiu, nes nei aš, nei tėvai, kurie taip sako, tikėtina, nematė jokių informacinių technologijų labai ilgai ir kažkaip sugebėjo adaptuotis prie šiuolaikinio pasaulio.
Kitas argumentas, kad vaikai naudoja lavinamąsias programas ir, pavyzdžiui, įgija užsienio kalbų ar matematinius įgūdžius. Tačiau vaikai būtų išmokę to paties per gyvą bendravimą su jumis. Nėra parodyta, kad žala, sukeliama ankstyvo ekranų naudojimo, būtų kompensuojama tokiais lavinamaisiais žaidimais.
Klausimas, ar galima išvis neduoti? Turbūt atsakymas priklauso nuo amžiaus. Maži vaikai labiausiai nori mūsų dėmesio ir laiko. Jei jūsų dėmesys yra pakeičiamas ekranais, jie išmoks juos naudoti kaip pakaitalą.
Nesu tikra, kokioje amžiaus kategorijoje ekranų nenaudojimas gali tapti socialine problema. Darželyje? Nemanau, kad darželyje vaikai jaustų kažkokią socialinę atskirtį dėl to, kad namuose negauna ekranų. Pradinėje mokykloje taip pat neturėtų tapti problema, na o vidurinėje mokykloje tai tampa natūralia gyvenimo dalimi. Tačiau tikriausiai niekas ir neplanuoja drausti naudotis informacinių technologijų priemonėmis iki tokio amžiaus.
Mokyklose reikia griežtų draudimų dėl išmaniųjų telefonų?
Kokios jūsų prognozės žiūrint į ateitį – atskirtis tarp tų, kurie geba gyventi su virtualiu pasauliu ir panaudoti tai savo naudai ir tų, kurie daugiau yra to valdomi, tik gilės?
Nelabai mėgstu prognozuoti ateitį ir nesu fatalistė – nemanau, kad įvyks kažkas dramatiškai blogo. Mes adaptuosimės ir įveiksime pokyčių sukeliamus iššūkius. Taip, informacinė revoliucija, lyginant su kitomis pramonės revoliucijomis, įvyko labai greitai. Kaip dažnai nutinka, atsiradus kažkam labai naujo ir galingo, manėme, kad tai yra nuostabu ir įpuolėme sparčiu tempu. Dabar pradedame suprasti ir rizikas bei mėginame jas valdyti.
Vienas iš pavyzdžių yra dabartinė iniciatyva ir svarstymai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, ar leisti naudoti išmaniuosius telefonus mokyklose. Ši tema Lietuvoje sulaukia labai daug įvairių nuomonių. Tačiau įvairiose Europos šalyse jau yra įvesti griežti ribojimai, kartais – ir įstatyminiu lygmeniu, kiek ir kur vaikams leidžiama naudotis išmaniaisiais telefonais.
Kita vertus, valstybė gali reguliuoti tik tai, kas vyksta mokykloje, bet ne už jos ribų. Kai kurie mokyklų vadovai sako, jog tėvai nori, kad mes paimtume iš vaikų telefonus, bet mes klausiame – o kodėl jūs jiems esate įjungę internetą?
Tam tikra prasme įžvelgiu kažkokią tėvų bejėgystę ir netikėjimą, kad jie gali ugdyti savo vaikus kaip atsakingus informacinių technologijų vartotojus. Nereikia ekranų demonizuoti, tačiau svarbu, kaip juos naudojame. Jei pradinėje klasėje leidžiame naudotis ekranais iki 2 val. per dieną, tai pakankamas laikas, kad vaikai patobulintų matematikos, anglų kalbos ir kitus įgūdžius dalykų. O jei norisi kompiuterinių žaidimų, tai nepakaks ir 8 valandų.
Kaip palaikyti aštrų mąstymą?
O suaugusiems gresia tapti perdėm išsiblaškiusiais, nebegebėti kritiškai, analitiškai mąstyti?
Aš atsakyčiau klausimu – o kam jūs norite turėti tą aštrų mąstymą, jeigu jums kiekvieną dieną to nereikia nei darbe, nei namie, nei laisvalaikiu? Kam to siekti? Gal tai tik iliuzija, kad visiems mums jo reikia? Skamba nemaloniai, nes intuityviai visi norime būti protingi. Bet jei norite būti protingi, tuomet turite savo smegenis palaikyti aktyvias. Kai nustojame naudoti sudėtingesnes kognityvines funkcijas, jos silpsta ir vėliau užtrunka laiko jas atstatyti.
Nėra kažkokio absoliutaus imperatyvo, kad būtinai visi turi būti labai aštraus sąmoningo mąstymo. Tai asmeninis pasirinkimas, ar man to reikia ir kaip užtikrinu, kad tokį mąstymą turėčiau.
Kaip smegenis palaikyti aktyvias ir lavinti?
Nėra kažkokių unikalių slaptų pratimų ar papildų. Smegenis reikia tiesiog naudoti pagal jų paskirtį. Viskas paprasta – arba naudoji savo smegenis ir jos veikia tinkamai, arba perduodi jų veiklą informacinėms technologijoms ir jos neveikia. Kiekvieno situacija bus skirtinga – vienas darbe gali visą dieną susitelkęs atlikti sudėtingas užduotis. Bet net ir visiškai pakeitus veiklą laisvalaikiu, vis dar galima stimuliuoti savo kognityvines funkcijas. Pavyzdžiui – žygiai laukinėje gamtoje.
Dažniausiai galvojame, kad tai yra didelis fizinis iššūkis, bet taip pat tai yra ir kognityvinis iššūkis, nes atsiduriame aplinkoje, kurios nepažįstame, kur turime adaptuotis. Ar tai lavina mūsų smegenų gebėjimus? Žinoma, bet nebūtinai tokia veikla tiks visiems. Bet esu tikra, kad jūsų skaitytojai tikrai žino, kada jie išnaudoja smegenų pajėgumus, o kada – ne, kada taiko sąmoningą aktyvų mąstymą, o kada leidžia sau eiti su srautu. Pačios smegenis aktyvios išlieka visą laiką – net ir miegant.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
