Paklausta, ar teisingas požiūris, kad norint numesti svorio visą laiką reikėtų jaustis šiek tiek alkanam, dietistė teigė, jog drįstų stipriai pasiginčyti.
„Viena priežasčių – mūsų kultūroje esame mokyti, kad jei esi alkanas, būtina numalšinti alkį ir būti alkanam nėra normali būsena. Tuo metu prancūzui ar italui būti alkanam normalu ir jie sako, kad geriau pasimėgaus maistu.
Alkanas lietuvis gi, pamatęs maistą, nebegali susivaldyti. Jei žinome šitą savo savybę, galime bandyti perlaužti save, bet tai – labai ilgas procesas. Tačiau galime rinktis produktus, kurie duos ilgą sotumo jausmą ir gera naujiena ta, kad didelė jų dalis yra ir tie, kurie sveikatina, duoda daugiau vertės mūsų organizmui“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“.
Kai žmogus alkanas, viršų ima hormonai
Vis tik V. Kurpienė konstatavo, kad nėra paprasta visiems pasakyti, kokio dydžio turėtų būti porcija. „Gramais to parodyti negali, nes 100 gramų lašinių bus kaip degtukų dėžutė, o ten bus virš 800 kilokalorijų, daržovių gi tiek suvalgyti sunku. Kalbant apie šviežias daržoves, iki 100 kilokalorijų jau duoda ganėtinai gerą sotumo jausmą.
Kaip sakau, taip paklojame į skrandžio apačią gerą paklotėlį ir tada ant viršaus nedaug ko kito reikia suvalgyti. Ir tada geriau jaučiame savo kūną, kai valgome lėčiau pasisavinamą maistą. Nes kai esame labai alkani, mus gali pradėti valdyti hormonai“, – kalbėjo mitybos specialistė.
Jos aiškinimu, žmogui esant alkanam visai pasikeičia ir jo norai: „Kai žmogus alkanas, jis negalvoja apie salotas, o vaisius (bet tada valgo ne vieną, o daugiau), kiti – apie saldumynus, miltinius produktus. Jei tai – nesaldūs produktai, tada bus kažkokie bulviniai patiekalai.
Iš esmės tai yra tai, kas greitai pasisavinama ir staiga „užkelia“ cukrų kraujyje, kam nereikia dėti didelių virškinimo pastangų, kad būtų išgauna energija. Taigi taip net pasikeičia mūsų vieno ar kito maisto norėjimas. O jei gyvename ir taip įtemptoje aplinkoje, dar jausti stresą dėl maisto žmogui sudėtinga ir jis negali taip ilgai maitintis. Gera naujiena – yra būdų, kaip tą susidėlioti ir didelio alkio jausmo išvengti.“
Užsisuka į ydingą ratą
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad apskritai yra problema, kad yra supriešinamos dvi būsenos – ar žmogus yra alkanas, ar jau persivalgęs.
„Didelė dalis žmonių, kurie turi antsvorį ir ypač yra nutukę, yra praradę ryšį su savo kūnu. Ir kai teiraujuosi, kaip jei pajaučia, kad yra alkani, tai apibūdinimai būna tokie: man svaigsta galva, gniaužia skrandį, pykina, silpna, pasidarau nervingas, dirglus, nebegaliu nieko daryti, išskyrus galvoti apie maistą, kurį noriu gauti „čia ir dabar“.
Visiškas atsisakymas vadinamų nesveikų, tai yra mažai vertingų produktų gali duoti atvirkštinį variantą – fiziškai tai bus labai gerai, bet psichologiškai gali duoti priešingą efektą – „nutrūkimą“. Ir iš to grįžti atgal daugeliui būna ganėtinai sunku.“
Bet visa tai yra ne lengvo alkio, o peralkimo požymiai. Ir, atvirkščiai, jei yra didžiulis peralkimas, maistas greitai suvalgomas, smegenys nespėja fiksuoti, blogai sukramtome ir tada įvyksta persivalgymas. Ir atrodo, kad tiek daug valgau, nes nuolat esu alkanas, ir tai klaidina“, – pastebėjo mitybos specialistė.
Nuo sveikesnės mitybos stabdo ir baimė
Dietistė pabrėžė, kad svarbiausia vertinti maistines medžiagas, jų balansą:
„Skamba sudėtingai, tačiau išties, jei susidėliojame, kokius produktus renkamės, kokį turime režimą, tikrai įmanoma tą padaryti ir galiausiai, jei norisi ir to sausainio ar saldainio, aišku, ne dėžutės, o po vieną, tikrai galima suvalgyti, bet tą reikėtų daryti po pagrindinio valgio, kada suvalgėme daug šviežių daržovių, tai yra skaidulų, baltymų, nes tada tai neduos greito gliukozės užkilimo kraujyje.
Nes visiškas atsisakymas vadinamų nesveikų, tai yra mažai vertingų produktų gali duoti atvirkštinį variantą – fiziškai tai bus labai gerai, bet psichologiškai gali duoti priešingą efektą – „nutrūkimą“. Ir iš to grįžti atgal daugeliui būna ganėtinai sunku.“
V. Kurpienės pastebėjimu, nors dažnas nesirenka vertingesnės mitybos, nes baiminasi, kad nemoka gaminti, niekas negimė mokėdamas. Taip pat ir priėjimas prie pokyčių gali būti skirtingas – vieniems pirmiausia reikia režimo, kitiems – būtent pasirinkti tinkamus receptus.
„Jei kalbame apie pradžią, tai vienas gali pradėti nuo režimo, susirašyti, kaip planuoja valgyti ir tarp valgymų nieko į burną, palaukti to numatyto laiko.
Kitam žmogui gali būti, kad reikės pradėti nuo receptų, nes jam gali atrodyti, kad sveikas (tiksliau – vertingas, nes man ir jums tai, kas sveika, gali būti skirtingi dalykai dėl skirtingų sveikatos būklių) maistas neskanus. Kai jis randa sau skanių receptų, turėtų apsibrėžti, kiek tų receptų per savaitę išbandys. Gal šią savaitę vieną pabandysiu, o kitą – du, ir tai jau yra gerai“, – kalbėjo mitybos specialistė.
Kaip palaikyti sotumo jausmą?
Paklausta, ar yra patiekalų, kurių valgant daug, kalorijos „neitų į kūną“, pašnekovė paatviravo, kad pati neturi sotumo jausmo, tačiau yra būdų, kaip jį palaikyti:
„Kadangi esu vartojusi labai didelius kiekius hormoninių preparatų, jie praktiškai man „išjungė“ sotumo jausmą. Taigi alkio jausmą jaučiu, o sotumo – ne, realiai galėčiau kibirą maisto suvalgyti ir nesijausti labai apsunkusia.
Yra įvairiausių būdų, kaip palaikyti sotumo jausmą. Jeigu, kaip sakote, yra noras prisiryti, reikia ieškoti priežasčių. (...) Jei persivalgoma dažnai – kas savaitę, kelis kartus per savaitę ar kas vakarą, tai tikrai pakeis sveikatos būklę. Ir, kas labai svarbu, apie ką pradedama daug kalbėti, mūsų virškinamasis traktas ir žarnyno mikrobiota tiesiogiai susijusi su emocine būsena. Taigi mūsų nuotaika ir požiūris į gyvenimą suprastės – jausimės prasčiau ir fiziškai, ir emociškai.“
Maistas yra lengvai pasiekimas malonumas, bet tada verta susirašyti, kuo dar save galėtumėt apdovanoti.
Ji neslėpė, kad patarimas „mažiau valgyk, daugiau judėk“ dažniausiai neefektyvus – jį žino visi žino, bet tas nepadeda.
„Žmonės daug valgo dėl labai įvairių priežasčių. Pirminis darbas, jei norima nepersivalgyti, suprasti, kas yra fiziologinis alkis. Tik tada galima pradėti atskirti, ar jis yra emocinis. Jei tai vyksta vakare, yra nukritusi gliukozė, reiškia, aš arba neprivalgiau pakankamai, arba maistas buvo toks, kuris skatina „šokinėti“ gliukozę, tada būsiu „gliukozės duobėje“ ir mane valdys hormonai.
Tada apie logiką, žinias kalbėti nėra ko. Taigi pirmiausia tokiu atveju sutvarkome fiziologinį alkį, kad jis nebūtų toks didelis. Nes jei dažno kurio paklaustume vakare, jis sako, kad yra pavargęs, dėl to nori valgyti, nors 9 atvejais iš 10-ies tai būna fiziologinis alkis. Tą sutvarkius nebelieka poreikio prisivalgyti vakare. Aišku, dalimi atvejų pasitaiko ir emocinis valgymas“, – aiškino ji.
Maistas – kaip apdovanojimas
Pašnekovė atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą – maistą žmogus neretai ima vertinti kaip savęs apdovanojimą.
„Maistas yra lengvai pasiekimas malonumas, bet tada verta susirašyti, kuo dar save galėtumėt apdovanoti. Tada neretai tas sąrašas prasideda nuo tokių dalykų kaip masažas ir panašiai, kas nėra kasdien prieinama. Ir tada būna „ups“, negaliu – taigi lieka maistas. Bet yra daugybė dalykų namuose, kas gali teikti malonumą. Pavyzdžiui, galima apsidovanoti laiku sau – pasėdėti namie terasoje ar balkone nieko neveikiant.
Kai grįžę namo puolame prie šaldytuvo, dažniausiai elgiamės automatiškai. Ir jei 10 metų taip elgiausi, tikimybė, kad šiandien elgsiuosi kitaip – maža.
Esame labai skirtingi – vienam tai bus rankų suleidimas į žemę, kitam – ramus pastovėjimas duše ar pagulėjimas vonioje, trečiam – neskubrus pokalbis su artimu žmogumi, ketvirtam – knygos skaitymas, penktam maisto gaminimas bus kaip meditacija, tik tada svarbu neprisiragauti“, – vardijo dietistė.
Taip pat ji rekomendavo visus šiuos dalykus susirašyti raštu ir pasikabinti ant spintelės arba šaldytuvo.
„Nes kai grįžę namo puolame prie šaldytuvo, dažniausiai elgiamės automatiškai. Ir jei 10 metų taip elgiausi, tikimybė, kad šiandien elgsiuosi kitaip – maža. O tas raštelis sau gali padėti perjungti kanalą mūsų smegenyse. Ir tas sąrašas turėtų būti gyvas – kokie dalykai padeda ir papildant tai, kas teikia malonumą ir kas man yra apdovanojimas“, – patarė V. Kurpienė.