Visuomenę sukrėtusi paauglį gelbėjusio paramediko mirtis, neadekvataus paciento sužalotas greitosios vairuotojas – šie neseni įvykiai atvėrė seniai pūliuojančias sistemos žaizdas.
„Manau, kad mūsų kolegos, galima sakyti, didvyrio auka neliks beprasmė. Ji mus įpareigoja, kad turime dėti visas įmanomas ir kartais gal neįmanomas pastangas, kad tokių atvejų neįvyktų arba jie nebūtų tokie skaudūs“, – įsitikinusi medike greitojoje pagalboje jau veik 30 m. dirbanti Jolanta Keburienė.
Ji pažymėjo, kad turi atsirasti ne tik įstatymine baze apibrėžta tvarka, bet ir pasikeisti visuomenės požiūris į medikus. „Deja, vis labiau nebe gelbėtojo, o žudiko etiketė mums yra lipdoma. Visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligų, o pas mus kažkaip nuo medikų...“ – apgailestavo medikė.
Apie greitosios medicinos pagalbos specialistų darbą, jo metu patiriamą smurtą ir apmaudą dėl bereikalingų iškvietimų kalbamės su greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininke J. Keburiene.
Jauno greitosios medicinos pagalbos paramediko mirtis sukrėtė ne tik medikų bendruomenę, bet ir visą visuomenę. Kaip jūs reagavote, kai sužinojote apie šią nelaimę?
Turbūt tai nebuvo kažkas naujo. Kažkur pasąmonėje tik tarsi laukta, kada tai įvyks, nes visuomenės spaudimas ir mūsų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, turbūt nepasiruošimas ir tarnybų sąveikos plano nebuvimas padarė savo ir, kaip sakau, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Prieš kokį pusmetį buvo džiaugiamasi, kaip buvo išgelbėtas skęstantysis nesulaukus, kol atvyks gelbėtojai. Kitas atvejis buvo, kai į butą, kur yra dujų, taip pat medikai skubėjo gelbėti pirmi.
Man jau tada kirbėjo mintis ir dabar pati save labai kaltinu, kad neprabilau tuo momentu, kaipgi vis tik yra su mūsų pačių saugumu. Bet vėlgi, ko gero, nesinorėjo, kad tų žmonių nuopelnai nublanktų, nes jie tuo metu rizikavo savo gyvybe. Iš visuomenės gi jaučiamas labai didelis spaudimas ir tuo metu kaip ir tokiais nuopelnais džiaugiamasi. Deja, vis tik tas nutylėjimas ir tokių dalykų neviešinimas davė savo labai skaudžią pamoką ir turime tokį rezultatą, kokį turime.
Kur didžiausia problema – tarnybų nesusikalbėjimas ar paties medikų beatodairiškas veržimasis padėti?
Viena iš problemų turbūt yra tai, kad mes mokomi gelbėti kitus ir per mažai laiko skiriama kvalifikacijos kėlimui, saugios aplinkos atpažinimui, apsisaugojimui, savigynai. Tokiems dalykams praktiškai niekada neskiriame laiko, visos kvalifikacijos orientuotos į tai, kaip padėti pacientui. Bet kaip išlikti saugiam pačiam, lieka neatsakytas klausimas.
Kitas dalykas – turi būti labai griežti ir aiškūs algoritmai, schemos, kas kaip tokiuose įvykiuose turi veikti. Nes suvažiuoja trys specialiosios tarnybos, tačiau, deja, greitųjų darbuotojai jokių specialiųjų garantijų neturi. Šioje vietoje vėlgi nėra aiškiai apibrėžta, kas turėtų užtikrinti tą saugumą, kas leidžia eiti prie nukentėjusiojo ir panašiai. Ir čia kiek turime darbuotojų, tiek skirtingų istorijų, kurios dabar pasipylė kaip iš gausybės rago – darbuotojai rašo, siunčia žinutes, kaip jiems nebuvo užtikrinta saugi aplinka vienu ar kitu atveju.
Trečias dalykas, ką matyčiau, tai – begalinis visuomenės spaudimas ir mūsų, medikų bendruomenės, nepasiruošimas tai atlaikyti. Visi bijo būti apmėtyti akmenimis. Pavyzdžiui, pati esu buvusi gaisre, kai mes laukėme gaisrininkų, kol jie padarys aplinką saugią. O tuo metu aplinkui žmonės vos ne stumdė automobilį, ragindami, kad „jūs privalote eiti padėti tiesiai į gaisrą“. Taigi spaudimas yra didelis, o psichologinio pasiruošimo tam atsilaikyti trūksta.
Neskaudina tokie kontrastai, kad kai ką didvyriško padarote, esate ant rankų nešiojami, o kitu atveju apmėtomi purvais?
Manau, kad tokią situaciją turime ir ilgų politikų pastangų dėka. Sveikata ir žmogaus gyvybė labai jautri, bet svarbi tema, o jie paprastai prieš rinkimus puola žerti pažadus, kaip pagerins sveikatos priežiūrą. Tačiau įsipareigojimus kaip ir duoda, lūkesčius sukelia, žmonės balsuoja, išrenka, bet tuo viskas ir pasibaigia, nes realiai investicijų į tai neskiriama. Apskritai lėšų į mediciną investuojama nepakankamai. Žmonės neretai nežino tokio dalyko, kad dirbantieji moka vieną sumą į PSDF biudžetą ir po to sako, kad štai kokius pinigus mokame ir nesulaukiame pagalbos. Bet valstybė už savo draudžiamuosius moka tik pusę sumos. O kaip tik jiems daugiausiai sveikatos priežiūros ir reikia. Tad reikia įvardyti karčią tiesą – trūksta ne tik pinigų, bet ir darbuotojų, priemonių tiems pažadams įvykdyti.
Taigi visuomenės ir medikų supriešinimas vyksta ir tuos rezultatus mes labai jaučiame. Dabar taip nutinka, kad ir bet kokioje kompanijoje pasakius, kad esi medikas, sulauksi daug įvairių skundų – pradedant nuo to, ką ministerija padarė blogai, iki to, kaip yra negerai vietinėje gydymo įstaigoje, kaip nesulaukia pagalbos. Ir labiau nebe gelbėtojo, o žudiko etiketė mums yra lipdoma. Visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligų, o pas mus kažkaip nuo medikų...
Čia turbūt visi turime prisiimti atsakomybę. Vienas dalykas, kad mes esame susigūžę ir tylime apie gerus rezultatus, žiniasklaida dažniausiai irgi rašo vienpusius straipsnius, kaip kažkas mirė nesulaukę pagalbos, o politikai šią neskanią košę maišo vis dar pridėdami neskanių prieskonių. Jei taip bus ir toliau, medikų tiesiog dar labiau trūks. Nes darbas yra sudėtingas, sunkus, o kai jis visuomenėje yra taip vertinamas, dažnai kyla noras jį keisti. Tą didelė dalis ir daro, pati artimoje aplinkoje turiu pavyzdžių, kai baigęs paramediko mokslus, turintis gebėjimų žmogus išėjo dirbti suvirintoju.
Pastaruoju metu įvyko ne vienas skaudus įvykis – buvo kraupiai sumuštas greitosios pagalbos vairuotojas. Visokeriopas smurtas jūsų darbe – kasdienybė?
Taip, tai yra kasdienybė. Mes esame paciento erdvėje, kai dėl ligos jis yra agresyvus, tą suprantame ir natūraliai priimame. Bet kitas dalykas, kai tampame pykčio išliejimo objektu. Greitoji juk atvyksta tada, kai pacientas užsimano, ten, kur jis kviečia, ir pacientas mano, kad turi teisę išlieti tai, kas jam yra skaudu visoje sveikatos sistemoje. Tai yra labai dažnas atvejis – turbūt pusė iškvietimų.
Taip pat būna reikalavimų vežti į vieną ar kitą įstaigą, nors tikrai matai, kad skubiosios pagalbos kriterijų, dėl ko žmogų turėtum ten vežti, nėra. Bet yra giminės, kaimynų konsiliumas ir, švelniai sakant, prasideda terorizavimas, ką „privalai daryti“. Tada dėl ramybės, kad nebūtų kažkokių oficialių skundų, paklūsti tam... Tad tokiu atveju kaip ir tu nebesi sprendžiantis asmuo, bet aplinka tave spaudžia.
Nuvežus tokį pacientą į skubiosios pagalbos skyrių pagal jo pageidavimus, jaučiame ir iš kolegų pakankamai daug priekaištų – „na, kam jūs vežat?“ Tad greitosios medikai atsiduria lyg tarp kūjo ir priekalo. Tad tikrai ne kiekvienas gali tokį darbą dirbti.
Kaip suprantu, žodiniai įžeidinėjimai – švelniausia smurto forma, sulaukiate ir grasinimų susidoroti?
Tai yra nuolatinė specifika, yra ir tokių „palinkėjimų“. Labai dažnai yra taip, kad pacientas prisistato ne vardu ir pavarde ar pasakodamas, kas jam yra, bet kieno jis giminaitis ar ką jis pažįsta. Tai, aišku, būna asmenys, kurie užima kažkokias pareigas rajone, yra Seimo nariai ir panašiai.
Nežinau, kiek kartų per budėjimą būname „atleisti iš darbo“, lydi palinkėjimai „pamatysi, kas tau bus“. Tokių dalykų pasitaiko, aišku, galbūt daugiau iš neblaivių asmenų arba sau labai leidžiančių tokias emocijas – grasina ir užmušti, susidoroti.
Kaip emociškai su tuo susitvarkyti? Apsaugo storesnė oda?
Turbūt užsiaugini tą odą, dėl to teko girdėti iš pacientų, tarsi medikai yra bejausmiai, nejautrūs, nereaguoja į svetimą skausmą. Tai ir yra tokių dalykų pasekmė. Be abejo, kad stengiesi nereaguoti emocionaliai, bet kartais, kai labai skaudina, norisi ir kamputyje paverkti. Ir darbą pakeisti. Nes mes neturime kažkokios psichologinės pagalbos „čia ir dabar“, galimybės turėti psichologinę pagalbą po kokio nors įvykio. O pasibaigus parai supranti, kad atidirbai, išgyvenai, pasidalini su kolegomis, namiškiais ir kažkaip „išsilaižai“.
Po skaudžių įvykių Seimo pirmininkė inicijavo pataisas dėl baudų smurtaujantiems prieš medikus, sveikatos apsaugos ministras prabilo, kad peržiūrės greitųjų darbo tvarką. Ar tokios politikų reakcijos nėra gerokai vėluojantys?
Pas mus taip jau įprasta, kad kol nenutinka kažkas skaudaus, į viską yra užsimerkiama – gal praeis, gal nenutiks... Aišku, geriau jau vėliau pradėti priimti sprendimus nei niekada. Manau, kad mūsų kolegos, galima sakyti, didvyrio auka neliks beprasmė. Ji mus įpareigoja, kad turime dėti visas įmanomas ir kartais gal neįmanomas pastangas, kad tokių atvejų neįvyktų arba jie nebūtų tokie skaudūs. Turime išmokti pamoką, kad atsirastų ir apsauga, ir įstatyminė bazė, tvarkos, kaip turime bendradarbiauti su kitomis specialiosiomis tarnybomis.
Ar baudos tikrai padėtų suvaldyti liežuvio už dantų nelaikančius arba kumščius paleisti linkusius pacientus?
Manau, kad tai, kas neveikia gražiuoju, veikia per piniginę. Ne mes pirma valstybė, kur tai vyksta. Štai Latvijoje GMP automobilyje yra filmuojama tiek kas vyksta priekyje, tiek salonas. Tai saugu abiem pusėms – nes gali nukentėti tiek pacientas, tiek medikas. Taip pat mes matome, kaip neblaivūs asmenys, kokie neblaivūs jie būtų, reaguoja į policijos pareigūnus. Žinodami, kad yra fiksuojami, kad gali sulaukti pasekmių – kažkokių baudų, jie elgiasi visiškai radikaliai kitaip. Tad manyčiau, kad ir šiuo atveju tai drausmintų. Vis tik net ir kolegoms kitą kartą galime sunkiai įrodyti, kad tas pacientas mums sakė visai kitą anamnezę, kad buvo reikalauta vežti ir panašiai. Manau, kad kol neužsiauginsime atsakingos visuomenės, renkančios žodžius ir gerbiančios kito darbą, turbūt tiktai baudomis ir auklėsimės.
Kiek iškvietimų sudaro tokie atvejai, kai žmonėms tikrai nereikia skubiosios pagalbos?
Visa problema, kad iškvietimai dabar nėra rūšiuojami, greitoji pagalba yra nemokama. Didžioji dalis yra tokių iškvietimų, kaip mes sakome, pageidavimų koncerto tipo. Tai iš esmės neatitinka mūsų kaip skubiosios pagalbos teikimo funkcijų. Vienas dalykas, kai neblaivūs asmenys išsikviečia mus kaip pavėžėjimo paslaugą. Pasitaiko iškvietimų, kad kažkur guli nesąmoningas žmogus ar guli lovoje ir visiškai nenori keltis. O vėliau išaiškėja, kad visa kompanija buvo ir šventė, bet jis vis tiek turi sugrįžti į savo namus, tai jei greitoji grįžta į savo budėjimo vietą, pakeliui gal paveš... Tai tokių pageidavimų yra, o kai to neatlieki, sulauki pykčio lavinos. Aišku, kartais nebekreipi į tai dėmesio.
Bet tikrai daug sulaukiame tokių iškvietimų, kurie nėra skubūs, bet kadangi pas šeimos gydytoją pakliūti sunku, žmonės argumentuodami tuo, jog moka mokesčius, sako, kad tik džiaugčiausi, kad darbo turiu ir vežčiau juos, kur nori. Su tokiais tikrai dažnai susiduriame. Užtat kaimyninėje Latvijoje tokie neskubūs iškvietimai yra apmokami. Ir jie jau pastebėjo, kad tai labai drausmina pacientus.
Kaži, ar atsirastų tokių savižudžių politikų, kurie pateiktų tokį pasiūlymą?
Visi kaip ir linksi galvomis, kad tai būtų vienas iš gerų sprendimų, bet kuris gi dabar prisiims tą politinę savižudybę? Visi pritaria, bet niekas nesiima. Tai šioje vietoje turbūt turėtume susitikti su pacientų organizacijomis ir apsvarstyti tokias galimybes. Nes resursų turime tiek, kiek turime, galbūt kartais važiuojame pildyti kažkieno norų, o kitas tuo metu yra bejėgiškos būklės partrenktas automobilio ir jam tenka ilgai laukti pagalbos.
Girdime ir apie skaudžius atvejus, kai greitoji išties nespėja suteikti pagalbos gyvybės ar mirties atveju. Ar reforma čia kaip padės?
Čia tiktų toks palyginimas apie blusą, kuri su trimis plaukais norėjo šukuosenos. Nuėjo į kirpyklą, vienaip šukavo, kitaip, ir niekaip nesigavo iš trijų plaukų šukuosena... Tad jeigu mes tik „pasėsime“ daugiau budėjimo vietų su tuo pačiu iškvietimų ir ekipažų skaičiumi arba tik nežymiai padidinę ekipažų skaičių, mes tikrai nieko nelaimėsime. Šioje vietoje visų pirma, kaip minėjau, turėtų būti kvietimų rūšiavimas, kad tokiais atvejais kaip Anykščiuose, kai ištiko klinikinė mirtis, brigada būtų šalia. Nes galbūt ir kita brigada buvo išvykusi gaivinti, bet gal kokiai babytei nuvyko paduoti tabletę, kurią ji savo vaistinėlėje ir taip turi...
Tai kol iškvietimų nerūšiuosime, turėsime jų tiek pat ar net daugiau, tai su turimais resursais nespėsime. Dabar esame tokie išlepę, įpratę naudotis pagalba, nes tai yra už dyką ir būna taip, kad pravažinėji visą parą neišlipdamas iš automobilio, bet tuo pačiu metu ir neatsidarydamas medikamentų dėžės – paprastai iš tų vaistų, kuriuos žmogus turi vaistinėlėje, sukomplektuoji, ką jis turi išgerti. Tai yra mūsų brangių resursų švaistymas. Ir nežinau, kuri valstybė yra tokia turtinga, kad leistų automobiliui, aprūpintam įranga, ir kvalifikuotam medicinos personalui važinėti po namus ir dalinti kažkokius patarimus.
Šiuo metu ligonių kasos gi mūsų resursus skaičiuoja labai įdomiai – pagal iškvietimų skaičių – kad jis lyg nedidėja. Bet padarius esminių pokyčių gerinant paslaugą, t. y. kada ištikus insultui, infarktui, įvykus didelei traumai arba tiesiog uždarius kai kuriuos skyrius rajoninėse ligoninėse, turime pervežti tą pacientą į specializuotą gydymo įstaigą, kuri kartais yra ir už 80 km. Tai yra skirtumas nuvažiuoti 8 kilometrus ir 80, o iškvietimas yra vienas. Tad iškvietimų gal nedaugėja, bet pažiūrėkime į kilometražą.
To pasekmė – ir greitosios automobiliuose gimdančios moterys?
Kai mes pradėjome kelti klausimą, kad gimdyvės pradėjo gimdyti tiesiog automobiliuose, tai reikia suvokti, kad bet kokiame ligoninės priėmimo skyriuje gimdyti yra saugiau negu greitosios automobilyje. Nes ten yra šiluma, apšvietimas, specialistų kiekis, tegu ir nespecializuotų, bet tai vis tiek yra medikai, kas leidžia gimdyvei tikrai leistis saugiau. Kai pradėjome kelti šį klausimą, tai kaip viceministrė Jankauskienė ją „išsprendė“ – paskambino į Ukmergės ligoninę ir pasakė, kad turite susitvarkyti, nes yra keliamos bangos. O kad daugelyje gydymo įstaigų taip yra, nesuvokiama ir nesiimama racionalių sprendimų.
Užtektų padaryti kabinetą ar bent pastatyti akušerinę kėdę, tinkamą gimdymui, kad esant ekstremaliam gimdymui moteris būtų vežama į artimiausią gydymo įstaigą ir ji privalėtų priimti. O dabar kas yra – atėjo gimdyvė į priėmimo kambarį, iškviečiama greitoji ir ji praktiškai išvaroma laukti savo automobilio. Jei tai lengvas pervežimas, viskas gerai, bet jei gimdymas jau yra veikloje, taip neturi būti – neturi moterys gimdyti išvažiavus iš miesto 5 kilometrus, jos turi gimdyti ligoninėje.
Matote prošvaisčių, kad situacija pagerės?
Tikrai labai nematome vien todėl, kad matome miglotą reformą. Galima sakyti, kad dabar verdame košę, dedame viską, ką turime namuose, ir žiūrime, kas gausis. Nėra kažkokio aiškaus recepto, nors visai šalia yra Latvija ir tikrai buvo galima nuvykti, pasižiūrėti, kaip ten sekasi ir perimti gerąjį pavyzdį.
Juo labiau nežinau, kaip bus su specialistais, nes šį darbą tikrai gali dirbti ne visi. Yra tokių, kurie atėjo, pabudėjo parą ir viskas, nebenori dirbti. Ne paslaptis, kad norėdami daugiau užsidirbti žmonės dirba keliose greitųjų tarnybose. Sujungus visas greitąsias į viena, kas planuojama, tokia galimybė bus apribota Darbo kodekso. Kas užpildys spragas tų išėjusiųjų, kol kas nematau. Šį klausimą jau kėlėme, nežinau, kiek ministerija tą išgirdo, viskas galiausiai nutilo. Taigi gali būti, kad atsiras specialistų vakuumas.
Dėkoju už pokalbį.
Siūlau padirbėti bent dvi savaitės savanoriu, nes man susidaro įspūdis, kad nedirbant tokio darbo lengviausia yra pakritikuoti. Nesuprantu lietuvių mentaliteto: padeda blogai/ nepadeda irgi blogai, viskas blogai. O kadanors buvo nors kartą gerai? Taip suprantu yra med.sistemos ydų, kurias reikia taisyti, bet tai turi daryti SAM. Vienas lauke ne karys.
