Kalėdų dieną TV3 kartu su prezidentu G. Nausėda aptarė ne tik tai, kaip jam sekasi rasti bendrą kalbą su premjere, bet ir aktualiausius klausimus Lietuvoje ir pasaulyje – baltarusiškų trąšų tranzitą, Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos vykdomą politiką bei laukiamą NATO atsaką, COVID-19 pandemiją ir dar laukiančius iššūkius. Kalbino žurnalistė Jolanta Svirnelytė.
Kalėdų vakaras, tai kokios Kalėdos pas jus? Kur švenčiate, ar su tėčiu, ar dukros grįžo?
Kai tik yra galimybė, be abejo, mes visada linkę švęsti Kalėdas ten, kur visada švęsdavome, – Klaipėdoje. Tai yra galimybė pabendrauti su tėvuku, nedažnai išpuola tokia galimybė, o juo labiau švenčių sąlygomis.
Na, ypatingas jausmas vis tiek, kaip ten bebūtų. Tas jausmas yra toks, kokio galbūt nepatiri visus likusius metus – pakilimas sieloje ir noras matyti vien tiktai gera aplink. Ir, tiesą sakant, tėvukui džiaugsmas irgi pabendrauti su mumis, kadangi jam tenka nemažai pabūti vienam. Be jokios abejonės, jis išsiilgsta tos bendravimo dovanos taip pat.
Prezidente, Kalėdos, matyt, yra toks metas, kada susėdame visi su šeima, džiaugiamės ja, bet taip pat ir metas, kada apgalvojame metus, kurie buvo. Tarkim, pastaruoju metu čia ietys lūžo dėl trąšų tranzito, buvo kalba, kad du ministrus reikia atstatydinti, paskui, kad premjerė galbūt atsistatydins. Ir paskui paaiškėjo pastarosiomis dienomis, kad „Lietuvos geležinkeliai“ esą sulaukė JAV iždo departamento išaiškinimo, kad sankcijų nepažeidė, kad mes savo partnerių neišdavėme. Vis tiek žinome, kad ministrai to laiku nesužinojo ir nepadarė sprendimų. Kaip jūs vertiname visą tą situaciją?
Na, yra formali reikalo pusė ir yra reali reikalo pusė. Tai pirmiausiai, aišku, kalbant apie formalius dalykus, įstatymiškai viskas atrodo tvarkoje, kadangi antrinės sankcijos nebuvo taikytos, apie jas kol kas nėra kalbama. Reiškia, mes tų sankcijų sistemos nepažeidėme.
Bet sutikime, kad šios sankcijos JAV buvo pritaikytos ne tik todėl, kad diktatorius A. Lukašenka gąsdina savo šalies žmones, represuoja ir nevyksta joks dialogas su visuomene. JAV taikė šias sankcijas taip pat ir dėl to, Baltarusija pradėjo hibridinį karą su Lietuva, Lenkija, Latvija ir visa Europos Sąjunga.
Kitaip tariant, už daugelio tūkstančių kilometrų esanti valstybė taiko sankcijas tam, kad deeskaluotų situaciją šiame regione, kuriame gyvename mes. Tai ar mes galime, jeigu mes tikrai laikomės vertybinės politikos, pasakyti, kad, žinot, ten jų problemos, mes čia gyvename, taip sakant, ir mums business as usual (liet. viskas po senovei). Bet manau, kad toks požiūris yra neteisingas, todėl ir šiandien, ir visiškai neseniai kalbėdamas su ministrais aš iš tikrųjų noriu labai aiškiai išgirsti, ką darome toliau.
Matau čia tam tikrų sprendimų kelių, kurie pirmiausiai susiję su mūsų pačių pastangomis. Taip pat turėtume kalbėtis su mūsų Europos partneriais, kad tos sankcijos tada netaptų sankcijomis Lietuvai. Jeigu trąšos pradės plaukti per kaimyninius uostus, reiškia, Lietuva šiuo atveju nubaus pati save, tuo tarpu Baltarusija sankcijų pasekmių nepajus. Tai, suprantate, tokia situacija nėra normali ir mes turime visomis galimybės jos išvengti.
Bet dabar vienaip ar kitaip laukia mūsų pačių politinis apsisprendimas. Tai jūsų pozicija būtų kokia, kaip mums derėtų toje situacijoje elgtis?
Aš manau, kad mes turime pasiekti, kad šios sankcijos būtų nukreiptos prieš Baltarusijos režimą. Tam reikalingas ir solidarumas, tam reikalingi ir tam tikri sprendimai čia, Lietuvos viduje. Ir tuos sprendimus mes turėtume susieti pirmiausiai su nacionalinio saugumo aspektu ir konkrečiai nukreipti šitas sankcijas, motyvuoti jas nacionalinio saugumo interesais ir manau, kad sprendimo keliai čia yra.
Vienaip ar kitaip ta situacija parodė, kad pas mus valstybėje nėra tos galbūt santaikos ar bendradarbiavimo. Paaiškėjo, kad ministrai gali atsistatydinti, I. Šimonytė tada irgi pasakė, kad galbūt visa Vyriausybė atsistatydins. Jūs paraginote neatsistatydinti. Kai ministrai neatsistatydino, tada jūsų patarėja pareiškė, kad ministrai slepiasi už įmonių vadovų nugarų. Tai galbūt mes tapome lengvas grobis iš šalies? Kaip jūs žiūrite į tą situaciją?
Na, aš tikrai netraktuočiau taip pesimistiškai. Pasižiūrėkite, kas vyksta kitose valstybėse. Taip, tam ir yra skirtingos valdžios institucijos, kad turėtų savo požiūrį. Mes tikrai neturime gyventi pagal vieną liniuotę. Pagal liniuotę gyvenome toje sistemoje, kurią mūsų karta matė.
Tai gyvename demokratinėje valstybėje ir kiekviena iš institucijų turi savo požiūrius ir gali juos argumentuoti. Manau, kad iš tikrųjų nėra labai teisinga, jeigu visą atsakomybę prisiima vienos bendrovės, kad ir labai svarbios, didelės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas, tuo tarpu kiti sako, kad, žinote, čia kažkaip taip išėjo.
Juk iš tikrųjų atsakomybė buvo nemaža dalimi tų žmonių, kurie turėjo jau rugpjūčio mėnesį įvertinti tai, kas vyksta, ir numatyti galimus sprendimo kelius gerokai anksčiau, o ne dabar, paskutinėmis savaitėmis ir, tiesą sakant, smarkiai vėluojant. Tai čia aš matau problemą ir vien tiktai sulig su „Lietuvos geležinkelių“ vadovo pasikeitimu šita problema nėra išsprendžiama.
Tai jūs manote, kad dar tą problemą dar reikės tęsti?
Mes ją spręsime ir, patikėkite, bus ir tos vienybės, ir tos santarvės. Pagaliau džiaukimės tomis dienomis, kurias šiandien ir artimiausiu metu išgyvensime.
Tačiau kokie jūsų santykiai su premjere? Nes matėme, kad kurį laiką jūs nesusitikinėjote darbiniais klausimais. Paskui lygtai pradėjote susitikinėti. O dabar atrodo, kad tos trąšos vėl išvertė jūsų bendravimą.
Žinote, net ir šeimoje būna visokių momentų. O čia kalbame apie valdžios institucijas, santykius su premjere, kurie yra dalykiški, pakankamai konstruktyvūs. Bet sutikite – ir premjerė turi teisę turėti savo nuomonę, ir ją ginti, ir aš turiu savo nuomonę, todėl ją išsakau atvirai.
Dėl to nereikia kitą kartą kažkaip galbūt ypatingai nervingai reaguoti, pasikeičiame nuomonėmis ir dirbame kartu toliau.
Bet jūs aptariate Lietuvos būsimus klausimus?
Kai tik kyla poreikis, visada aptariame ir tam randame daugybę kelių – tiek naudodamiesi ryšio priemonėmis, tiek ir tiesiogiai.
O kaip dėl situacijos su Kinija? Matome, kad ji vis kaista. Mūsų verslininkai vis labiau griebiasi už galvų. Na, kas padaryta, jau padaryta, o ką daryti toliau?
Tai irgi tas atvejis, kuomet negalima sakyti, kad mes priėmėme sprendimus ir tikėjomės, kad kita pusė niekaip nereaguos. Sprendimai buvo priimti, jie buvo pagrįsti, viskas tvarkoje. Bet mes iš anksto turėjome numatyti, kokia bus kitos pusės reakcija. Galbūt mes negalėjome numatyti, kad reakcija bus, na, tokia, sakyčiau, jau gana toli pažengusi, pakankamai nekonvencinė, ką mes matome pastaruoju metu. Nes ir mėginama daryti įtaką kitų šalių bendrovėms, taip.
Bet šitoje vietoje aš galvoju, kad mes pirmiausiai turime susitelkti į tas priemones, kurias mes galėtume panaudoti savo verslo interesams ir, žinoma, labai aktyviai dirbti Europos Sąjungos formatu, ką aš ir dariau Europos Vadovų Tarybos posėdyje, labai aiškiai aiškindamas kolegoms, kas vyksta, ir kad tai yra tam tikra ataka, nukreipta ne tiktai prieš Lietuvą, bet ji yra adresuota visai Europos Sąjungai, todėl mes turime dirbti kartu.
Viena iš krizių, kuri šiemet Lietuvą drebino, buvo ir migrantų krizė. Ko mes dar galime tikėtis iš Baltarusijos ir Rusijos, ir kiek mes esame saugūs pagaliau, matydami tai, kas darosi aplinkui?
Na, visiškai neseniai, kaip jūs žinote, aš tikrai norėjau išreikšti savo solidarumą su Ukrainos tauta ir lankiausi Ukrainoje. Susitikome visi trys prezidentai – Volodymyras Zelenskis, Andrzejus Duda ir aš tam, kad pademonstruotume paramą pirmiausiai Ukrainai, nes – aš tą norėčiau pabrėžti – nėra Lietuvos saugumo, Ukrainos saugumo ir Lenkijos saugumo, visų mūsų saugumas yra suvertas ant to paties siūlo.
Ir dėl to mes to siūlo tvirtumu turime rūpintis, ir tai yra pirmiausiai mūsų pastangos pasiekti bendro konsensuso, kalbėti su NATO, su Europos Sąjungos vadovais. Nes NATO atsakas į tai, kas dabar vyksta prie Ukrainos sienos, turi būti ir ryžtingas, ir labai konkretus, apčiuopiamas. Vien tiktai retorikos jau nebepakanka. Reikia adaptuoti gynybos planus ir gynybos pajėgumus tai naujai susiklosčiusiai situacijai ir tikiuosi, kad tai bus galima padaryti.
Manote, kad NATO koreguos savo planus, nes pagal dabartines reakcijas jie sako, kad esą tada jie papildomai dislokuotų karių mūsų valstybėje ar Lenkijoje...
Tai vienas iš būdų – papildomai dislokuoti karių. Ir aš čia kalbu ne vien tik apie NATO, kaip organizacijos vaidmenį, bet ir JAV vaidmenį. Bet tai pat mes kalbame apie įvertinimą to veiksnio, kuris pastaruoju metu tampa akivaizdus, tai yra visiško Rusijos ir Baltarusijos karinio susiliejimo. Tai labai smarkiai keičia jėgų pusiausvyrą regione ir į tai taip pat būtina reaguoti.
Bet kaip jūs pasakytumėte žmonėms šiandieną, – kiek mes saugūs, sėdėdami prie Kalėdų stalo?
Mes pakankamai gerai tvarkomės kol kas su migracijos problema, tą mes turbūt galime visi pripažinti šiomis šventinėmis dienomis. Tai nereiškia, kad ataka baigėsi. Bus daromos naujos atakos, naudojamasi įvairiomis galimybėmis destabilizuoti padėtį regione, bet tam mes turime iš anksto pasiruošti, turime visą teisinį mechanizmą, kuris leidžia mums panaudoti ir mūsų karius, ir kitas institucijas mūsų sienų apsaugai. Nes sienų saugumas yra Lietuvos saugumas.
Šiais metais mes girdėjome, kad jūs piktinotės, jog prastai suvaldoma korona. Esą prastai yra su skiepijimu, paskui piktinotės, kad valdantieji vis tik sabotavo jūsų ketinimą. Ateina omikronas. Kaip jūs manote, ar pajėgs mūsų valdžia suvaldyti jį?
Na, Lietuvos Respublikos Seimas išreiškė pasitikėjimą sveikatos apsaugos ministru A. Dulkiu. Tikiuosi, kad jam seksis geriau.
Pasigirsta ir abejonių dėl jūsų požiūrio skiepų atžvilgiu. Nes, tarkim, visai neseniai susitikote su basomis mamomis, vasarą jūsų patarėjas buvo susitikęs su vadinamuoju Celofanu. Tai yra tie žmonės, kurie abejoja skiepų nauda. Tada daug kas sako, galbūt prezidentas su savo žmona irgi nepasitiki skiepais? Kaip iš tiesų yra?
Kiek kartų aš turėčiau pasiskiepyti, kad patikėtų?
Bet jūs susitinkate ir su vienais, ir su kitais...
Labai gerai, ir tą darysiu ir ateityje, nes tai yra mano, kaip prezidento, priedermė – kalbėti su įvairiais žmonėmis, tame tarpe ir su tais, su kurių nuomone aš nesutinku.
Pastaruoju metu pasipila skandalai mūsų užsienio politikoje. Ir bent jau dalis kyla dėl jūsų patarėjos pasisakymų. Kaip jūs žiūrite į tai, ar jūs palaikote jos pasisakymus?
Mes puikiai sutariame su patarėja. Patarėjos nuomonė, kurią ji reiškia viešai, yra būtent mano nuomonė, kurią ji išreiškia. Juk aš negaliu visais atvejai komentuoti visų klausimų. Kartais tai daro patarėja ir aš esu patenkintas savo patarėjos Astos Skaisgirytės darbu.
Na, ir dabar jūsų, kaip ekonomisto, nuomonė įdomi dėl ponios I. Šimonytės biudžeto. Nes esant didelei infliacijai biudžetas vėl daromas su dideliu deficitu, valstybė turės skolintis ir vėl kurstys infliaciją. Kaip jūs žiūrite į tai?
Aš manau, kad biudžetas yra tikrai pakankamai neblogas ir tai dar vienas atvejis, kai mes sutariame su Vyriausybe. Ypač dėl tokių svarbių dalykų, kurie man nepaprastai svarbūs gerovės valstybės prasme. Tai pirmiausiai pensijų tolesnis ryžtingas didinimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas, ką aš dar vasarą inicijavau. Ten yra tikrai nemažai gerų dalykų, kurie leidžia mums tikėtis, kad bus užtikrintas socialinis šito biudžeto pobūdis ir, kita vertus, nenusižengiama finansiniam stabilumui.
Biudžetas, atsižvelgiant į visas aplinkybes, yra pakankamai realistiškas, o biudžeto deficitas neturėtų sukelti grėsmių mūsų finansiniam stabilumui.
Šiemet mes girdėjome paraginimą, kad reikia kalbėtis. Tačiau, ką dabar matome iš šalies, kad prezidentas ir Vyriausybė nelabai kalbasi. Dažnai panašu į kažkokias muštynes ar rietenas. Ar iš tiesų kalbatės? Gal kitais metais kažką keisite bendravime?
Tikrai kalbamės ir man atrodo, kad kartais iš šono yra didesnis noras matyti kažkokius tai kibirkščiavimusi ar kažkokias tai bendravimo problemas. Bet iš tikrųjų turime pakankamai normalų dialogą ir tikiuosi, kad dialogą tęsime ateityje.
Kaip jūs manote, kokie bus ateinantys metai?
Aš manau, kad ir toliau bus įdomūs metai. Sakoma, kad, na, neduok Dieve gyventi įdomiais metais, bet aš manau, kad įdomumas pirmiausiai reiškia tai, kad mes esame didele dalimi patys savo likimo kalviai. Tikrai daug ką galime spręsti patys, nesižvalgydami per petį, nežiūrėdami į didesnes valstybes. Tam reikia truputį daugiau vienas kito meilės, santarvės, gero noro, kad kitam šalia esančiam sektųsi taip pat gerai, kaip sekasi tau, ir tada viskas bus gerai.
Aš manau, kad Lietuvos laukia tikrai šviesi ateitis. Pandemijos ateina ir praeina, bet Lietuva, jos žmonių stiprybė, kūrybiškumas, išradingumas, jeigu reikia, ir tas toksai didžiulis noras siekti gerovės sau, savo šeimai, savo bendruomenei, valstybei, mes tuo turėjome daugybę progų įsitikinti ir šiais metais, kuomet telkėme žmones įvairiems įdomiems socialiniams projektams. Tai palaiko mano optimizmą, aš tikrai tikiu gražia mūsų šalies ateitimi.
kirsina jis neturi savo nuomones pydaras lauk is posto
