Pernai organizacija ragino Lietuvą bei kitas nares kovai su pandemija ir jos ekonominėmis pasekmėmis pasitelkti visas priemones, tačiau dabar vienas organizacijos vadovų Ulrikas Vestergaardas Knudsenas perspėja, jog reikia atidžiau stebėti ir augančią valstybės skolą.
„Nėra taip, kad skolos kaupimas neturėtų rizikų“, – interviu BNS sakė vienas EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotojas iš Danijos.
Jo teigimu, Lietuva, prieš keletą dienų paminėjusi trečias narystės EBPO metines, turi daug dėmesio skirti darbuotojų perkvalifikavimui, kvalifikacijos kėlimui bei mokymuisi visą gyvenimą.
Pasak jo, turtingos šalys, kurias vienija EBPO, turi užtikrinti ne tik kuo platesnį savo gyventojų paskiepijimą nuo koronaviruso, tačiau ir tai, jog vakcinos būtų kuo plačiau prieinamos ir likusioje pasaulio dalyje.
Lietuvos ekonomika pandeminiais 2020 metais buvo laikoma tikra sėkmės istorija. Kaip manote, kokios buvo pagrindinės to priežastys, kodėl Lietuva 2020-aisiais buvo tokia sėkminga?
Visiškai sutinku, manau, kad Lietuvos ekonomiką tikrai galime laikyti sėkmės istorija. Jei pažiūrėtume į skaičius, dabar prognozuojame tiek šiais, tiek kitais metais apie 4 proc. ekonomikos augimą, kas yra gana įspūdinga turint omenyje, jog pernai turėjote tik 0,9 proc. susitraukimą. Sudėjus šiuos faktorius galima sakyti, kad tikrai esate tarp geriausių Europos šalių.
Mes pažymime tris dalykus, kurie Lietuvai padėjo šią krizę išgyventi geriau, nei daugumai kitų šalių. Viena jų – anksti įvestos viruso suvaldymo priemonės. Tai matėme visame pasaulyje – tos vyriausybės, kurios reagavo anksti, turėjo pranašumą prieš kitus, tiek kalbant apie sveikatos, tiek apie ekonomines priemones.
Antra yra tai, kad šios priemonės buvo labai visapusiškos. Tai nebuvo laikas būti atsargiems. Trečias dalykas yra tai, kad pirmasis karantinas 2020-ųjų kovą buvo gana švelnus, sekėte panašiu keliu, kaip kai kurios kitos Šiaurės ir Baltijos šalys – Lietuvai pirmoji banga smogė gana nestipriai, tačiau vėliau antroji ir trečioji bangos kirto stipriau.
Kokias rizikas Lietuvai įžvelgiate?
Šiuo metu matome infliacijos riziką, kurią atidžiai stebime. Vis dar manome, kad ji bus pereinamoji, bet turime tai stebėti. Jei žiūrėsime į darbo rinką, vietoje bendro ekonominio aktyvumo ir augimo, skaičiai yra kiek mažiau įspūdingi, bet tai galioja visoms šalims, net JAV. Užimtumas auga kiek lėčiau, nei ekonomika, todėl čia reikės tikslinių priemonių, taip pat efektyvios socialinės apsaugos.
Paskutinis dalykas, ką reikėtų apie tai pasakyti – sklandi ir efektyvi darbo rinka yra svarbu, nes pasaulio ekonomika sparčiai keičiasi. Matome skaitmeninės transformacijos pokyčius – matome šuolius, kurie kitu atveju būtų trukę 5-7 metus.
Tai taip pat reiškia, kad darbo rinka ir ekonomika keičiasi, todėl perkvalifikavimo sistemos yra labai svarbios. Valdžia turi koncentruotis į perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą, mokymąsi visą gyvenimą. Skaitmeninės transformacijos tempo augimas taip pat reiškia, kad darbo ateitys yra jau dabar.
Ar manote, kad Lietuva po neapibrėžtumo laikotarpio jau yra grįžusi į tvarų augimą? Ar matytumėte rimtų rizikų ekonomikai tuo atveju, jei būtų dar vienas karantinas, kuris apribotų įmonių veiklą ir pareikalautų dar vieno valstybės pagalbos paketo?
Bendrai žiūrint manau, kad Lietuvos ekonomikos perspektyvos yra labai geros, esate teisingame kelyje. Tačiau kai klausiate manęs apie galimą ketvirtą bangą, turiu pasakyti, kad tai yra rimta rizika ir tai Lietuvos Vyriausybė kontroliuoja tik iš dalies, žiūrint tiek į sveikatos, tiek į ekonominę situaciją.
Kalbant globaliai, lenktynės bus tarp vakcinacijos ir viruso mutacijų. Todėl mes, kaip ir kitos tarptautinės organizacijos, sakome – taip, kiekviena turtinga EBPO šalis turi užtikrinti, kad jos pačios populiacija būtų paskiepyta, nes tai apsaugos nuo ketvirtos bangos.
Tačiau to nepakanka. Mes taip pat turime pareigą, ne tik moralinę, užtikrinti, kad ir likęs pasaulis būtų paskiepytas, nes antraip virusas mutuos. Šis virusas nepasiduos tol, kol didesnė pasaulio dalis nebus paskiepyta.
Lietuvoje vakcinacijos procesas pastarosiomis savaitėmis yra pastebimai sulėtėjęs. Ar tai matote kaip didžiausią riziką?
Vertinu lėtėjančią vakcinaciją kaip didelę riziką bet kuriai ekonomikai.
Buvęs EBPO vadovas Angelis Gurria pernai sakė, kad šalys prieš pandemiją turi pastatyti visą savo turimų ginklų arsenalą ir tokiu metu valstybės skolos ir deficito kontrolė neturėtų būti pirmasis valdžios prioritetas. Ar manote, kad jau esame toje stadijoje, kuomet blogiausias pandemijos laikotarpis yra praeityje ir ar jau reikėtų pradėti galvoti apie grįžimą ne tik į normalų socialinį, bet ir fiskalinį valstybės gyvenimą?
Kai pasakėme tai prieš beveik metus, manau, kad situacija buvo tokia, jog valstybės buvo kiek per daug atsargios, todėl mums reikėjo pasiųsti signalą, kad tai nėra laikas atsargumui. Tai buvo laikas remti darbo vietas ir ekonomiką, nes pirmoji banga ir karantinai jos metu buvo griežčiausi. Todėl turėjo būti ir fiskalinės priemonės, kurios prilygtų karantino griežtumui.
Tuo metu, ir vis dar tebesame, bet ypač tuomet buvome žemų, ar net neigiamų palūkanų aplinkoje. Todėl skolos kaina nebuvo labai reikšmingas faktorius, kaip, pavyzdžiui, po 2008-2009 metų krizės. Dabar, manau, reikia atidžiau stebėti infliaciją ir palūkanų normas. Nėra taip, kad skolos kaupimas neturėtų rizikų.
Kitas dalykas – turime atsižvelgti ir į tai, jog negalime atitraukti valstybės pagalbos ekonomikai per anksti, bet taip pat negalime toliau remti neperspektyvių darbo vietų. Reikia užtikrinti, kad remsime perspektyvias ekonomikos dalis.
Viena iš EBPO rekomendacijų Lietuvai buvo mažinti valstybės įmonių skaičių, jas paverčiant akcinėmis bendrovėmis. Ši reforma vykdoma gana sparčiai, sprendimai priimti dėl Klaipėdos uosto direkcijos ir kai kurių kitų įmonių. Kokia yra šios rekomendacijos esmė ir kokia nauda iš įmonių statuso pakeitimo?
Viena iš priežasčių – tai prisideda prie skaidrumo, atskaitingumo. Antra priežastis yra sąžiningumo klausimas – kuomet valstybės valdomos įmonės turi nestandartinę teisinę formą, yra sunkiau užtikrinti, kad joms galiotų tos pačios konkurencinės sąlygos, kaip kitoms įmonėms.
Kalbant apie ekonominę transformaciją – visi siekia būti lyderiais žaliojoje ekonomikoje, skaitmenizacijoje. Ar manote, kad Lietuva galėtų būti viena iš šalių, kurios būtų šios transformacijos lyderės?
Manau, kad kalbant apie skaitmeninę transformaciją, jūs jau esate priekyje. Turėjau susitikimus tiek parlamente, tiek Vyriausybėje ir ministrams sakiau, kad tikiuosi, jog Lietuva galėtų labiau prisijungti prie darbo, kurį darome EBPO, kas susiję su skaitmenine transformacija, dirbtiniu intelektu, kibernetiniu saugumu. Ne tik todėl, kad tai būtų įdomu pačiai Lietuvai, bet ir todėl, kad Lietuva turi kuo pasidalinti – kai kuriose iš šių sričių esate tarp lyderių. Viena iš EBPO misijų yra gerųjų praktikų dalijimasis.
Kalbant apie žaliąją transformaciją, situacija kiek labiau dviprasmiška. Manau, kad dalis iniciatyvų, susijusių su atliekų tvarkymų, yra labai pagirtinos. Kaip ir visose šalyse, yra sričių, kur rodote pavyzdį kitiems, tačiau yra ir sričių, kur jaučiamas atsilikimas.
Kaip minėjote, vienas iš EBPO tikslų yra dalintis gerosiomis praktikomis. Viena iš sričių, kur Lietuvai reikėtų tos gerosios praktikos, yra švietimas. Kaip EBPO įsivaizduoja optimalią švietimo reformą? Kokie turėtų būti jos tikslai, kad švietimas taptų stiprybe, o ne ribojančiu faktoriumi?
Viena svarbiausių bendradarbiavimo sričių per pirmuosius Lietuvos narystės EBPO metus buvo įgūdžių strategijos peržiūra. Manau, kad tai yra viena iš sričių, kur mūsų bendradarbiavimas buvo labai vaisingas.
Jeigu pažiūrėtume į švietimo sistemą plačiau, turiu pasakyti, kad iššūkių yra. 2006-2018 metų statistika rodo, kad rezultatai skaitymo ar matematikos įgūdžiuose per šį laikotarpį nelabai pagerėjo. Džiaugiuosi, kad Lietuva aktyviai dalyvauja visose EBPO programose, tačiau manau, jog yra erdvės tobulėjimui.
Su jūsų valdžia kalbame apie mokyklų tinklo pertvarka. Manome, kad Lietuvai į šį procesą reikėtų daugiau įtraukti visas suinteresuotas puses – mokyklas, mokinius, tėvus.
Žiūrint konkrečiau, mes taip pat atkreipiame dėmesį į tokias sritis kaip mokytojų įdarbinimas ir kvalifikacijos kėlimas – daugiau nei pusė mokytojų Lietuvoje yra vyresni nei 50-ies ir tik 18 proc. mokytojų mano, jog jų profesija vertinama visuomenėje. Tai, galbūt, taip pat išduoda tam tikras reputacines problemas, jog mokytojų darbą reikėtų vertinti labiau.
Dėkoju už pokalbį.
