2017 m. pavasarį G. Paluckas laimėjo pirmą kartą surengtus tiesioginius Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko rinkimus. Partiją G. Paluckas pakerėjo savo jaunatvišku požiūriu, skatindamas bendrapartiečius iš esmės atsinaujinti.
Tačiau netrukus socialdemokratai išgyveno sudėtingus pokyčius. Po 2016 m. Seimo rinkimų atsidūrusi tarp valdančiųjų, 2017-aisiais partija paliko valdančiąją koaliciją ir papildė opozicijos gretas. Netrukus po šio sprendimo socialdemokratai skilo, o dalis nuo partijos nusisukusių senbuvių įkūrė Lietuvos socialdemokratų darbo partiją.
Kelerius metus pradirbus opozicijoje, socialdemokratai 2020 m. Seimo rinkimuose, nors turėjo didelių vilčių, privalėjo susitaikyti su skaudžiu pralaimėjimu. Ir nors po rinkimų dalis partijos narių G. Palucką ragino trauktis iš pirmininkų, jis šį sprendimą priėmė tik po kelių mėnesių – šių metų sausio pabaigoje.
Dabar, vertindamas pastaraisiais metais LSDP išgyventus sukrėtimus, G. Paluckas pripažįsta padaręs klaidų ir negalintis džiaugtis visais savo sprendimais. Vis dėlto, jo teigimu, galbūt, nežengus kai kurių žingsnių, socdemų būtų laukęs toks pat likimas kaip rinkėjų pasmerktų socialdarbiečių, „tvarkiečių“ ar kitų į paraštes nustumtų partijų.
Taigi palikote partijos pirmininko postą. Ar sužinojęs Seimo rinkimų rezultatus supratote, kad tai ilgainiui bus neišvengiama?
Ach... Na, kaip sakyti. Pirmiausiai, yra tokia praktika, kad, siekiant nuimti emocinę, psichologinę įtampą nuo visos partijos struktūros ir panašiai, partijos pirmininkas prisiima tokią atsakomybę ir traukiasi iš užimamų pareigų.
Bet lygiai taip pat reikia įvertinti visas aplinkybes. Tai yra, kas būtų po to. Tai po 2016 metų ir, kaip sakyti, prastesnių rezultatų, negu mes tikėjomės, atsitiko panaši situacija, kai partijos pirmininkas pasitraukė iš savo pareigų ir tada mes nėrėme į tokį nevaldomą chaosą.
Turėdamas tai galvoje, aš buvau priėmęs sprendimą, kad tuo metu iš pareigų aš nesitrauksiu, pasistengsiu suvaldyti situaciją, partijos pirmininko rinkimų visą procesą ir panašius dalykus.
Bet emocijos ėmė viršų ir toms emocijoms įsiliepsnojus iki vidinių skilinėjimų, iki vidinės priešpriešos stiprios, aš priėmiau kitokį sprendimą ir tikrai dėl to džiaugiuosi.
Na, kaip suprantu, ne jūsų emocijos ėmė viršų?
Ne, ne mano. Ne, kaip sakyti, aš jau per vienerius metus vadovavimo partijai turėjau būti tas emocinis ramstis (juokiasi). Daugeliu atveju – ir laimėje, ir nelaimėje. Tai yra, atlikti tą psichoterapeuto vaidmenį daugybe atvejų (juokiasi). Tai jau mane yra užgrūdinusios tos politinės kovos.
Ir aš labai racionaliai matydamas, kas vyksta, priėmiau sprendimą geriau priimti kritikos tam tikras bangas ir kitus dalykus personaliai, bet stengtis suvaldyti vidinius partijos procesus.
Bet paskutiniu etapu, akivaizdu, kad ir mano asmuo tapo taikiniu partijos pirmininko rinkimų kontekste. Tai tam, kad šito toliau neeskaluoti ir karo vidinio neskatinti, aš pasitraukiau iš užimamų pareigų.
Užsiminėte apie kažkokius skilinėjimus emocijų kontekste. Ką turite konkrečiau omenyje? Ar tai reiškia, kad matote pagrindo, kad partija susiskaldžiusi, kažkaip galbūt pagal skirtingus lyderius linkę sekti partijos nariai?
Ne, tai aš pirmiausiai su visais, su kuriais kalbuosi, tikrai kviečiu visus šiek tiek aprimti ir nedaryti nei skubotų sprendimų, nei išvadų tam tikrų. Tikrai daug žmonių jaučia nusivylimą dėl to, kad aš pasitraukiau. Jie sako, mes atėjome į partiją, prisijungėme ir tikėjome, o dabar išeisime, ir panašiai.
Tai aš tikrai visus kviečiu elgtis protingai ir išlaukti, kol tos emocijos nurims, tada mąstyti ir galvoti, ką daryti. Partija visada buvo daugialypė įvairiomis prasmėmis. Tiek lyderių prasme, kiekvienas turi savo komandą, palaikytojų būrį.
Tiek netgi požiūrių skirtumais, nes vieni yra nuosaikesni, kiti yra pažangesni, progresyvesni. Ir tos takoskyros, jos buvo ir yra labai ryškios, matėsi ir rinkimų kampanijos metu. Ir dabar, atitinkamai vertinant vieno ar kito pasigirdusio kandidato pavardę.
O kokia dabar nuotaika partijos viduje? Ar jau pavyko partijos nariams susitaikyti su pralaimėjimu, lyderio pokyčiais?
Emocijos, aišku, yra įvairios. Vieni, kaip sakyti, pagal charakterio bruožus. Vieni yra optimistai – tai jie žiūri į priekį, stengiasi keisti tai, kas neveikia, tvarkyti ir judėti į priekį. Kiti, atvirkščiai, įsikabina į praeitį ir sako, klausykit, grįžtam atgal, dedam žingsnį, nes ten mes kažkada buvome stiprūs, ir pamėginkime susirankioti tos buvusios šlovės likučius.
Tai, natūralu, kad tos emocijos yra įvairios, jos yra sumišusios ir kurį laiką jos tikrai burbuliuos. Bet... Bet aš tikrai nuoširdžiai visiems linkiu žiūrėti į priekį, o ne atgal. Nes tas klaidingas įsivaizdavimas, kad gali kažkur grįžti, jis yra iliuzija.
Pasikeitė pasaulis, pasikeitė politinė konkurencija, pasikeitė politinė aplinka ir oponentų veikimo būdai. Tai partija taip pat turi būti ir gerokai greitesnė, modernesnė, ir, galų gale, rezultatyvesnė. Tai yra, duoti pagrindą ją mylėti, duoti rezultatą, ginti žmones, atstovauti ir panašiai.
Tai čia, va, yra didieji uždaviniai, o ne kažkokie išvestiniai samprotavimai apie tai, kad reikia mažinti konfliktą tarp jaunų ir vyresnių. Nėra čia amžiaus pagrindu jokių konfliktų, bet yra įtampos dėl požiūrių skirtumų į politikos, viešosios politikos dalykus. Bet tai yra natūralu kiekvienoje organizacijoje. Kuo daugiau tos polemikos ir kalbėjimo, tuo aiškiau žinosi, kuria kryptimi judi ir kam atstovauji.
LSDP taryba jūsų, kaip pirmininko veiklą, įvertino kaip nepateisinusią lūkesčių. Ar skaudžiai priėmėte šį įvertinimą?
Kaip sakyti... Taip. Aš tai priėmiau tikrai, neslėpsiu, skaudžiai. Nes tikrai atidaviau labai daug ir širdies, pastangų ir laiko visame kame. Bet, žinote, kaip ir tas ESO elektrikas snygio metu – tu darai, ką reikia daryti, bet dažnai sulaukti ne kažkokio pozityvaus įvertinimo, o keiksmų iš aplinkui, kodėl ne greičiau, kodėl ne daugiau, kodėl ne... (juokiasi).
Tai šitoje vietoje įvertinta mano veikla. Šito vertinimo aš tikrai nepakeisiu ir atsakomybės kitiems komandos nariams neperkelsiu, nepermesiu. Manau, kad nurimus emocijoms visi labai gerai pagalvos apie tai, ką visi mes darėme per tą laikotarpį ir galbūt prieis prie išvados, kad vis tiktai reikia visiems kažką kitaip daryti, ne tik vienam pirmininkui.
Bet, kaip ir sakiau, tie dalykai ateina po to, kai šiek tiek emocijos nurimsta ir pradedi galvoti, gerai, paverkėm, o kas toliau?
Vis dėlto lyderis yra svarbus, jo vaidmuo yra svarbus. Puikiai pamenu, kaip prieš 2017 m. LSDP pirmininko rinkimus jūs akcentavote, kad partijai reikia keistis, atsinaujinti. Aplinkiniai jus vertino kaip jauną ir protingą lyderį. Vis dėlto, išėjo, kaip išėjo. Kaip manote, kodėl jums, kaip lyderiui, nepasisakė?
Žiūrėkite, pirmas dalykas, ta išvada „išėjo, kaip išėjo“ yra mažų mažiausiai netiksli. Jūs pažiūrėkite, kaip išėjo socialdarbiečiams, Lenkų rinkimų akcijai, „Tvarkai ir teisingumui“, kuriems net nežinau, kaip išėjo, ar galima dar ką nors pasakyti apie tai.
Jeigu nebūtų padaryti tam tikri žingsniai, sprendimai, galbūt ir apie socialdemokratus kalbėtume dabar tokiame pačiame kontekste „išėjo, kaip išėjo“.
Todėl niekada negali žinoti, kada tau pasisekė labiausiai. Čia mes patys kartais užstringame savo iliuzijose ir įsivaizdavimuose, kad socdemai turėjo laimėti viską ir laimėti rinkimus. Bet galbūt mes ištrūkome iš grėsusio sunaikinimo ir baisaus palaimėjimo. Tai galbūt ir taip galima mąstyti. Bet čia, sakau, reikia, kad truputį emocijos praeitų ir pripažinti, kad buvo padaryta gerų darbų.
Na, o grįžtant prie jūsų lyderystės?
Kalbant apie lyderystę ir apie indėlį, tai aš dar kartą galiu pasakyti, kad aš jaučiu didžiulį palaikymą partijos gretose. Iš paprastų žmonių, kurie nori tos pažangos, nori į priekį, nori kitokių politinio veikimo būdų, nori išnaikinti tuos „bebrizmo“, kaip politinio veikimo, metodus, ir nori rezultatyvaus veikimo.
Na, aišku, kad ir man nebuvo paprasta, turint galvoje, kad ketverius metus nebuvau Seimo nariu, ir nuo tos galinės sėdynės vairuoti yra gana sudėtinga, nes nesi smaigalyje visų dalykinių sprendimų priėmimo, nes Seime jie dažniausiai priimami. Atitinkamai stoka yra ir viešumo, kuris padeda suformuoti, kaip politiko, politinį svorį – už ką, prieš ką, kokios iniciatyvos.
Yra dalykų, dėl kurių, žiūrėdamas į veidrodį, gal ir apgailestauju, kad per daug padaryta kompromisų, per daug mėginta per ilgą laiką nutylėti kažkaip tai ar mėginta užglaistyti vidines organizacijos problemas, manant, kad kompromisai padės jas gražiai išspręsti. Galbūt reikėjo aštriau ir gražiau tuos dalykus daryti.
Bet ne apie tai kalba. Socdemai turi užduoti sau klausimą, kodėl mes esame reikalingi, kodėl turime būti reikalingi. Kokie žmonės pirmiausiai ateitų ir prašytų socdemų pagalbos? Čia yra konceptualūs, pagrindiniai socdemų klausimai. Nes būti tingiu, riebiu katinu ant pečiaus politikoje neišeina.
Mes turime oponentus, kurie yra greitesni, plėšresni, užsiima demagogijomis, populizmu. Kur yra mūsų atsakas? Tai yra pagrindiniai klausimai, į kuriuos teks atsakinėti ateinantį laikotarpį, o ne samprotauti, kaip čia mes viduje, su kuo draugaujame, su kuo pasipykstame. Man tie dalykai pernelyg sureikšminami.
Bet ar pripažintumėte, kad per tuos kelerius pastaruosius metus, praeitoje Seimo kadencijoje, socialdemokratai padarė strateginių klaidų? Būtent rinkdamiesi partnerius, rinkdamiesi oponentus. Čia kalbu ir apie valstiečius, ir apie konservatorius.
Tai, be abejo, be abejo. Vienu metu dviejose lovose nepamiegosi. Jeigu tu opozicijoje, tai būk opozicijoje, jeigu tu esi pozicijoje, tai būk pozicijoje. Tai mes iš tikrųjų išvengėme tos, kaip minėjau, „Tvarkos ir teisingumo“ ir socialdarbiečių lemties. Nes buvo akivaizdu, kad kolegos valstiečiai tikrai daro labai keistų ir visuomenei nepriimtinų sprendimų. Mes palikome koaliciją todėl, kad mums buvo vertybiškai ne pakeliui, ką jie darė.
Bet po to, aišku, vėlgi, partijoje įvairios gi yra nuomonės. Pasigirdo samprotavimų ir jie tapo vieši, tapo netgi rinkiminės kampanijos dalimi, kad štai reikėtų būti galbūt su valstiečiais ir ten kažkokios kairiosios koalicijos. Tai, aišku, davė labai stiprios neigiamos reakcijos ir žalos.
Bet, kaip ir minėjau, kadangi partijoje yra labai daug protingų žmonių, kurie mėgsta labai daug šnekėti ir samprotauti, ypač rinkiminės kampanijos metu, tai jie galbūt ir galėtų paaiškinti, ką jie turėjo galvoje, tokius dalykus darydami. Bet reikia pripažinti – buvo žalos.
Kol kas atrodo, kad kairiuosius Lietuvoje ištiko krizė, nors tai gana ironiška, turint omeny, kad kairiosios idėjos – lygybė, gerovės valstybė, socialinis teisingumas – dabar yra populiarios. Kokia, jūsų manymu, LSDP ateitis, kokių pokyčių reikia partijai?
Pirmiausiai, partija turi modernizuotis, partija turi tapti atviresnė. Šiandien įstoti į partiją reikia trijų keturių mėnesių mažiausiai, kol kažkas tavimi susirūpina. Jaunimas į partijas... ką į partijas... verslus kuria, namus perka internetu.
Tai, jeigu tu į politinę organizaciją, kurios populiarumas vos 5 procentus siekia visuomenės akyse, net nesugebi kelių paspaudimų būdu priimti, o verti laukti kažkokių mistinių trijų ar keturių mėnesių – tai yra baisu.
Antras dalykas, nuostatų ne tik aiškumas, bet ir gebėjimas jas įgyvendinti arba politiškai atstovėti, kaip žmonės sako. Nes vienas dalykas yra gražiai kalbėti, kitas dalykas – teikti siūlymus ir balsuoti už juos. Tai čia yra pagrindinė kritika, sklindanti iš jaunų žmonių, socdemų atžvilgiu, kad jūs tik apsimetate, kad prisirašot, bet, kai reikia, pasirodo, ne tokie jūs ir pažangūs.
Tai konkrečiau, kokį toliau matote savo vaidmenį partijoje ir Seime? Galbūt sieksite tapti opozicijos lyderiu?
Man tos pozicijos apskritai yra toks labiau suvaržymas nei apdovanojimas. Nes kiekvienas įsipareigojimas, užimant poziciją, jis pareikalauja ir papildomų pastangų, ir kompromisų. Šiandien aš turiu teisę kalbėti savo vardu ir taip pat tos pažangios, progresyvios visuomenės ir partijos vardu.
Man nereikia eiti į kompromisus ir rinkti žodžius, kalbant apie ekonominę demokratiją, apie klimato kaitą, žmogaus teises. Bet yra partijoje žmonių, kurie į tuos dalykus žiūri rezervuotai, atsargiai, galbūt ir panašiai.
Tai, kaip partijos pirmininkas, tu kalbi puse lūpų. Kaip Seimo narys, frakcijos narys, gali kalbėti tai, kas eina iš širdies, ir tai, kas yra surašyta programoje. Tai mano misija yra daryti tai, apie ką mes šnekėjome rinkiminės kampanijos metu ir įgyvendinti tai, ką mes esame susirašę į mūsų alternatyvią Vyriausybės programą, būnant opozicijoje.
Gintautai, ar jūs nejaučiate poreikio pailsėti? Ar nesijaučiate pavargęs po viso rinkimų maratono, kuris buvo pernai, po visų nesklandumų, kuriuos išgyveno partija?
Aš tikrai nesiskundžiu, aš neužduodu sau klausimo, koks velnias tave nešė į tą galerą. Kiekvienas daro sprendimus ir eina, ir daro tai, ką mano esant reikalinga tuo metu. Tai tikrai nesigailiu dėl nieko absoliučiai. Bet lygiai taip pat turiu pasakyti, kad tai reikalauja ir fizinių, ir emocinių, ir psichinių pastangų. Tai labai daug tų pastangų reikalauja.
Šiuo metu jaučiuosi... (juokiasi) išsilaisvinęs, nes atsakomybės už visus ir viską yra mažiau. Tuo metu laiko politikai, teisėkūrai yra daugiau. Tai dėl to tikrai labai džiaugiuosi. Be to, ir šeimą, ir vaikus daugiau matau, tai čia yra... (juokiasi) vieni privalumai.
Pabaigai, ar ryžtumėtės prognozuoti, kas gali perimti socialdemokratų lyderio vairą? Kaip suprantu, pats šio posto nebesieksite.
Ne, aš nekandidatuosiu į pirmininkus tikrai. Manau, kad reikia ir man pertrauką padaryti, ir tegul, jeigu yra norinčių pamėginti, tegul pamėgina įgyvendinti. Kol kas aš nematau nė vienos vizijos, kuri būtų apibrėžta, paviešinta, papasakota, kaip partija turi judėti į priekį. Todėl aš apie kandidatus, ar save išsikėlusius, ar minimus, tikrai nenoriu nei diskutuoti, nei komentuoti. Kad tai nebūtų vertinama, kaip kažkoks tai neigiamas dalykas.
Buvęs pirmininkas turėjo savo viziją. Tai vizijai tikrai yra didelė dalis partijos pritarianti ir palaikanti. Tačiau šiandien aš priėmiau sprendimą atsitraukti. Ne pasitraukti, o atsitraukti, nes darbas tikrai nėra pabaigtas. Jeigu yra kitų vizijų, kurios yra alternatyva, tegul, prašau, išdėsto, apibrėžia, ir mes, visi partijos nariai, įvertinsime tiesioginiuose partijos pirmininko rinkimuose.
