Tamsus religiniai fanatikai bijosi geju

Man geriau grazus gejai negu runkeliai sleivais batais.

Simonko, nebūk gaidys ant mėšlidės, susikrauk rūbelius ir pasekęs Minedo pavyzdžiu mink į Ukrainą kariauti už mūsų visų laisvę!!!

Žmonijos gėda ir pasišlykštėjimas šitie gyvei garbės žodis jai atsirastų kas pradėtų šituos pyd**us šaudyti tai būtų kone geriausias žudikas ir jai tokį uždarytu jam kalėjimas būtų geriau įrengtas nei daugelio lietuvių namai

Nereikia pykti ant šitų paradų, nereikia aiškinti, kad geriau auginti vaikus, ne šunis, katinus; pezalai. Laikai pasikeitė, turim žiūrėti blaiviai; atvažiavo daug užsienio jaunimo Vilniuj, visi kaip vienas nešvariom nusmukusiom kelnėm ir raudonais žaliais nutriušusiais (nuo pigių dažų) plaukais, oda irgi vien tatuiruotės ir vien anglų kalbų Vilniaus gatvėse. Šlykštu, tačiau tokia realybė vat dabar 2025-06-08 d.

Meilė tarp vyro ir moters – Dievo pradas ir žmonijos pradžia
Pačioje žmonijos istorijos pradžioje buvo ne abstrakti lytis, ne individas, o pora – vyras ir moteris. Jie ne tik buvo pirmieji žmonės – jie buvo pradžia viskam, ką šiandien vadiname gyvenimu. Dievas, sukūręs žmogų, sukūrė du – vyrą ir moterį. Ir jų meilėje, jų ryšyje, jų susitikime gimė žmonija.
Tai nėra mitas ar senas pasakojimas – tai esminė tiesa, kurią pamiršus ima byrėti ne tik šeima, bet ir pati civilizacija. Vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam. Jie – skirtingi, bet ne priešininkai. Jie – papildantys, sudarantys visumą, iš kurios kyla gyvenimas.
Meilė tarp vyro ir moters yra ne emocija, o pradas. Ji yra šaltinis, iš kurio teka gyvybė, išmintis, atsakomybė, giminė. Tai jėga, kuri per amžius išlaikė žmoniją – ne ginklais, ne technologijomis, o artumu, ištikimybe, meile ir vaikais.
Ši meilė yra daugiau nei jausmas. Ji – šventa sąjunga, kurioje užgimsta ne tik kūnas, bet ir siela. Ji subrandina žmogų – padaro jį ne vien savanaudžiu, o atsakingu, kuriančiu, pasiaukojančiu. Ji moko ne tik imti, bet ir duoti. Tik šioje sąjungoje žmogus išmoksta mylėti ne žodžiais, o veiksmais – kasdienybėje, ištikimybėje, atleidime.
Šeima, kylanti iš vyro ir moters meilės, yra ne socialinė konstrukcija, o gyvenimo lopšys. Ji yra vieta, kur formuojasi žmogaus prigimtis, kur perduodamos vertybės, kalba, tikėjimas. Tai, ką vadiname kultūra, tauta, valstybė – visa tai remiasi į šį pirminį ryšį. Ir kol jis stiprus, tol stipri ir visuomenė.
Šiandien esame gundomi viską perrašyti, išardyti, perkurti žmogų iš naujo. Bet ar galima perrašyti tai, kas įrašyta pačioje pradžioje? Ar galima paneigti tai, kad be vyro ir moters meilės nebūtų nė vieno mūsų?
Turime drąsiai tarti: vyras ir moteris – tai Dievo valia, tai žmonijos pradžia, tai gyvenimo kelias. Jų meilė nėra reliktas, o ateities garantas. Tai vienintelis būdas perduoti ne tik gyvybę, bet ir žmogiškumą.
Tad mylėkime vienas kitą. Vyrai – moteris. Moterys – vyrus. Ne paviršutiniškai, ne vartotojiškai, o giliai – su pagarba, su atsakomybe, su tikėjimu. Tai ne tik gražu. Tai – būtina.
Nes žmonijos istoriją pradėjo vyras ir moteris. Ir tik jų meilė gali ją tęsti.
Dalinkitės. Skleiskite vertybes ir tikrus santykius.

"Kokia valdžia, tokie ir paradai"...- tvartiniai smarviniai.

- kai išmoksite keisti lytį pagal poreikį ir patys save apsivaisinti, arba gyvensit džiunglėse, bandoje, kaip beždžionės Indijoje - galėsite ir tarp žmonių visaip skatinti ir propaguoti tokius santykius.. O kol kas geriau parašykit, kodėl daugelyje Lietuvos miškų liko tik po kelis apykreivius nupiepusius medelius? Kodėl didžiulė upių vandens ir pakrančių, pamiškių tarša Lietuvoje? Kas kontroliuoja šiukšlių iš kitų šalių įsivežimo kiekius? Ar jūsų kompetencija apima tik vaivorykštines vėliavėles?

Tęsiame apmąstymus apie tai, kodėl šiais laikais inteligentijos balsas vis mažiau girdimas, o jų nuomonė vis mažiau ką nors reiškia ir lemia. Yra terminas „nuomonių hierarchija“. Skaitmeninė erdvė išplėtė nuomonės reiškimo galimybes visiems, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar žinių lygio, o socialiniai tinklai išlygino tas nuomonių hierarchijas. Užuot palaikiusi ar siekusi aukšto profesionalumo lygio, žiniasklaida pataikauja ir auklėja sau buką auditoriją, terlioja jai skirtą lėkštą turinį, kurio lyginamasis svoris nuolat auga. Rimta, o svarbiausia – nepriklausoma analizė ar intelektualūs komentarai nesulaukia dėmesio, nes reikalauja laiko, pastangų juos suvokti ir kritinio mąstymo, ir turime pripažinti, kad dauguma viešosios informacijos vartotojų tam yra nepasirengę ir to visai nepageidauja. Todėl dabar influenceris ar „turinio kūrėjas“ (oi, kaip man patinka šitas terminas, reiškiantis, kad žmogelis terlioja kažką, ko net pats nesugeba tiksliai apibrėžti, o jo išmintingieji sekėjai mėgaujasi tuo šlamštu; panašiai ir konceptualaus meno kūrėjas turi pasisamdyti gerą rašytoją, kuris auditorijai mandrais žodžiais paaiškintų, ką tas menininkas, suvertęs krūvą šiukšlių į kampą, norėjo pasakyti) turi daugiau sekėjų nei bet kuris mokslininkas ar akademikas. Rezultatas – akivaizdus: emocinis turinys nugali racionalų, o argumentais grįsta analizė neturi paklausos, nesulaukia tokio dėmesio kaip skambios provokacijos ar greiti ir primityvūs atsakymai. Kita vertus, didelė dalis tos masinės auditorijos inteligentiją laiko elitu, atitrūkusiu nuo „paprasto žmogaus“ gyvenimo. Čia vėl matome didžiulį begavės žiniasklaidos „nuopelną“. Pasižiūrėkime į tas spalvingas „žinomų žmonių“ galerijas interneto portaluose ir paklauskime savęs – kiek ten matome tikrų inteligentų? Dar būtina paminėti ir mūsų nacionalinį bruožą – „teisingą nuomonę“, kuri viešojoje erdvėje lėmė ekspertiškumo ir sveiko proto devalvaciją. Kai kurie „teisingos nuomonės“ transliuotojai bei aktyvistai taip įsijautė, kad jau kyla rimtų abejonių dėl jų psichinės sveikatos būklės.

Vilnius kieno sostinė?