Naujienų portalas tv3.lt pristato ciklą „Kandidatų portretai“, kuriame kviečiame susipažinti su kandidatais į Vilniaus miesto mero postą. Vienodi klausimai – skirtingi atsakymai: nuo miesto vizijos iki mėgstamiausių knygų ir filmų.
Didžiausia Vilniaus problema
Labiausiai „deganti“ – skubos reikalaujanti ir skausminga Vilniaus problema yra gatvių gadinimas („humanizavimas“). Tai ne natūrali miesto problema, kurią reikėtų sunkiai spręsti. Ją dirbtinai sukūrė dabartinė laisviečių, konservatorių, darbiečių ir lenkų koalicijos valdžia ir ją tereikia valingai nutraukti, vietoje to imantis iš tiesų reikalingų darbų tvarkant tragiškos būklės gatves ir kuriant infrastruktūrą naujuose rajonuose.
Bet žiūrint giliau ir ilgesnėje perspektyvoje, esminė Vilniaus problema yra jo chaotiškas augimas, visiškas neplanavimas, kai sekant vien NT vystytojų interesais leidžiama bet kaip dygti daugiabučių kvartalams, neužtikrinant jų gyventojams būtinų sąlygų – švietimo, socializacijos, sporto, sveikatos apsaugos įstaigų, žaliųjų erdvių ir t.t. To nepakeitus, dygs vis naujos problemos.
Didžiausias Vilniaus privalumas
Didžiausias Vilniaus privalumas yra tai, ką jis atsineša ir dovanoja mums – Vilniaus gamta ir istorija. Gamta, tai didžiuliai miškų plotai ir nuostabus kalvų reljefas. Istorija – tai UNESCO senamiestis ir didžiausios Europos valstybės sostinės istorija. Ši istorija neišnaudojama, apleista, kartais net slepiama, tačiau tai milžiniškas tiek turizmo, tiek miesto grožio ir didybės potencialas.
Pirmas darbas tapus meru
Pirmas darbas tapus meru? Gera dilema. Gatvių „humanizavimo“ sustabdymas ir atsisveikinimas su vyriausiuoju inžinieriumi Antonu Nikitinu ar vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio atleidimas ir kuo greitesnė pradžia imtis sistemingo miesto planavimo. Iškart po jų sektų simbolinis, bet labai svarbus istorinio teisingumo atstatymas – K. Škirpos alėjos vardo grąžinimas ir Vyčio žalia šviesa Vyčio monumentui Lukiškių aikštėje.
Ko trūksta Vilniui, kad būtų kaip didžiosios Europos sostinės: Paryžius, Londonas, Berlynas?
Vilnius nėra ir niekada nebus kaip didžiosios Europos sostinės. Vardijami miestai buvo imperijų sostinės, tai atsispindi jų didybėje, architektūroje, pastatuose. Kita vertus, dabar atsispindi ir masinėje imigracijoje, multikultūralizmo problemose. Vilniui labai svarbu nieko nekopijuoti, rasti savo kelią, tinkamiausią būtent Vilniui. Kažkuria prasme tai ir formulė, kaip prilygti minimoms sostinėms – jose tikrai suprantama, kad nieko kopijuoti ir niekam prilygti nereikia. Tą supratęs Vilnius galės iš tiesų sukurti save didingą, unikalų ir įdomų pasauliui. Būsime kaip didžiosios sostinės tada, kai nebesilygiuosime.
Nauja viešojo transporto rūšis: metro, tramvajus – už ar prieš?
Nacionalinio susivienijimo rinkimų programoje nėra jokios naujos transporto rūšies pažado, tačiau visoms joms turime būti atviri. Svarbu nesivadovauti jokiais „patinka/nepatinka“ ar idėjų reklaminiu žavesiu, o šaltai skaičiuoti kaštus ir naudą. Kiek viena ar kita priemonė naikintų spūstis, kokias dar problemas ji spręstų, kaip paveiktų miesto veidą?
Būtina žvelgti plačiai. Pavyzdžiui, metro turi ypatingą privalumą karo atveju – tai daugybę gyventojų apsaugoti galinti faktinė slėptuvių sistema. Žinia, Vilnius faktiškai neevakuojamas miestas, o slėptuvių jame iš esmės nėra, miestas ramina kolektyvinio susibūrimo statiniais, kurie kaip Mariupolio teatras nieko nesaugo.
Metro tinklas mieste spręstų šią problemą, o kartu ir susisiekimo problemas. Juk Vilnius neišvengiamai augs ir, kad gyvenimo kokybė neprastėtų, jis turės augti ten, kur tankumas mažas, o ne būti tankinamas centre, paminant želdynų ir kitas normas. Vilnius geografiškai didelis.
Taigi metro turi daug privalumų. Tačiau nenoriu skambėti kaip metro advokatas. Miestui metro nepasiteisins ir bus per brangus, jeigu jo dalinai finansuoti nesutiks Europos Sąjunga. O ji gali finansuoti, berods, iki 70 procentų projekto kainos. Vilniuje net nekalbama apie tai, kad toks finansavimas galimas, reikia dėl jo kreiptis, aiškintis galimybes. Pagal tas galimybes ir spręsti, kas Vilniuje įmanoma, o kas ne.
Mėgstamiausia Vilniaus vieta
Mėgstamiausia Vilniaus vieta yra Trijų Kryžių kalnas, ko gero, be jokios konkurencijos. Ypač doktorantūros studijų metais dažnai eidavau ten su knyga. Ten kaip ant delno atsiveria beveik viskas, dėl ko neįmanoma nemylėti Vilniaus. Atrodo, gali pajausti čia praėjusius amžius. Apskritai Kalnų parko kalvos yra per mažai ištyrinėta, atskleista ir įveiklinta Vilniaus vieta.
Mėgstamiausia knyga
Labai sunku įvardyti vieną, neskiriant kategorijų. Manau, kad geriausia knyga apie Vilnių galėtų būti Rapolo Mackonio „Amžiaus liudininko užrašai“. Tai savotiškas „Dievų miškas“ – be galo juoda ir ironiška tremčių, kalinimų, okupacijų ir žmogaus išlikimo žmogumi viso to fone istorija, parašyta senojo vilniečio, kuris nesitaikė prie jokių primestų valdžių ir ideologijų.
Igno Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ turėtų būti privalomas visiems moksleiviams, nes kone tobulai perteikia, kaip netikėtai, nematomai atslenka okupacijos ir kokie naivūs, save apgaudinėjantys būna žmonės, nenorintys priimti kraupios realybės. Neskamba paaugliškai, tačiau asmenybės ir piliečio formavimui labai aktualus kūrinys.
Iš pasaulinės literatūros išskirčiau Tolkieno „Žiedų Valdovą“, Curzio Malapartes „Oda“, Mikos Waltari knygas.
Knyga, kurios niekam nerekomenduotumėte
Pasaulis pilnas siaubingų knygų, kurias skaityti ne tik gaila laiko, bet ir žalinga – teršia mūsų smegenis ir sielas. Nepaprastai supaprastėjusi knygų leidyba lėmė, kad dabar kiekvienas grafomanas, bent kiek pasitaupęs, gali išleisti knygas. Tai rimtai devalvuoja knygų vertę.
Visgi jeigu reiktų išskirti vieną, sakyčiau Yuvalio Harrari knygas. Jos nepaprastai patrauklios ir įtraukiančios, tačiau būtent tuo pavojingos, nes skleidžia visiškai destruktyvias, nužmoginančias idėjas. Blogiausia, kad skaitant be specifinio išsilavinimo gali net atrodyti, kad knygoje rašomi iškilūs, žmogų aukštinantys dalykai.
Mėgstamiausias filmas
Mėgstamiausias filmas tikriausiai yra „Žiedų valdovo“ trilogija. Nuspėjama, kai jau minėjau knygą. Apskritai labai mėgstu istorinio epo žanrą, filmus kaip „Gladiatorius“, „Narsioji širdis“ ir panašius. Gaila, kad dabar jie nebestatomi.
Žiūrėdamas tokius filmus tikrai nesikabinėju prie istorinių netikslumų. Beje, manau, kad Lietuvai kaip valstybei tiesiog absoliučiai būtinas ne savo pačių rankomis, o Holivudo ir holivudiškai pastatytas epas apie Žalgirio mūšį. Galėtų apimti visą Vytauto ir Jogailos gyvenimą ir kovas dėl paveldėjimo, santykius, politikos, religijos santykių sudėtingumą, žodžiu, nebūti vien juodas-baltas, o Žalgirio mūšis būti tik kulminacija.
Yra parašyta scenarijui pagrindu būti tinkamos grožinės literatūros. Bet tai turėtų būti reginys pagal visus kriterijus. „Lobinti“ tokį kūrinį, apmokėti jo scenarijų, net rizikuojant kad jis nebus realizuotas, turėtų būti vienas Lietuvos istorijos politikos tikslų. Lenkija tą darbą svarbų darbą pristatyti pasauliui savo istoriją taip, kaip ji pati norį būti matoma ir suprantama, daro tiesiog tobulai, pavyzdingai ir neretai mūsų istorijos sąskaita. Bet čia ne pykti reikia, o mokytis ir pasitempti.
Kokia daina skambės, jei laimėsite mero rinkimus?
Iš tikro dainos neskambės, turbūt kokią LRT transliaciją rodys. Pagal pažiūras visai tiktų „Tas kelias į Vilnių“, bet gal susilaikysime (juokiasi).
Dienos darbai baigti, kaip įsivaizduojate tobulą vakarą?
Pasivaikščiojimas su žmona, knyga ar filmas, gal dar pasisėdėjimas namie su draugais. Turbūt svarbiausia, kad tai būtų ramybė galvai, užsimiršimas. Tobulas vakaras yra atsitraukus nuo darbų. Graužiuosi, kad per retai pavyksta.
Užaugęs norėjau būti...
Buvo visko: astronautu, archeologu, istorijos mokytoju. Tėtis buvo VGTU profesorius, norėjo, kad eičiau jo pėdom ir būčiau statybų inžinierius, bet nuėjau į žmogaus mokslus, gal labai nenusivylė. Galiausiai jau paskutinėse mokyklos klasėse gal trumpai norėjau būti diplomatu. Bet tada supratau, kad tam reikia gyventi užsienyje ir – dar baisiau – nuolat kitoje vietoje. Gi aš sėslus žmogus, labai noriu gyventi vienoje vietoje ir geriausia Vilniuje. Galima važinėti į darbą kitur (esu ilgokai važinėjęs į Kauną dėstyti VDU studentams), bet ne nuolatos gyventi vis kitoje vietoje. Tad kai stojau į politikos mokslus daug kolegų norėjo būti diplomatais, o aš jau nebenorėjau.
Vėliau juokavome, kad politikos mokslų studijos yra būdas keturiems metams atidėti klausimą, kuo noriu būti užaugęs, nes nesuteikia vienos siauros konkrečios specializacijos, platų kompetencijų lauką ir turi vis tiek galvoti, į kokius darbus pasukti. Galiausiai taip ir nutiko, kad užsiimu labai daug skirtingų dalykų: esu knygų leidėjas, rašau straipsnius, dėstau studentams (tiesa, ne šiuo metu), dalyvauju politikoje. Turbūt vieno atsakymo, kuo tapau užaugęs, taip ir nėra.
