„Aš labai viliuosi, kad Generalinė prokuratūra yra surinkusi pakankamai duomenų šiame tyrime tam, kad būtų galima jau dabar kreiptis į Seimą dėl teisinės neliečiamybės Seimo nariui panaikinimo, kad jį būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, sudaryti jam galimybę gintis, o ikiteisminiam tyrime pradėti rinkti įrodymus ir maksimaliai trumpiausiu laiku perduoti bylą teismui, jeigu pasitvirtintų įtarimai“, – portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ sakė G. Černiauskas.
„Vertinant dabartinę situaciją, tai, mano manymu, tokiam asmeniui pareikšti įtarimus vien tik pagal pareiškimą, nesurinkus papildomų duomenų, ko gero, prokuroras nesiryžtų“, – pridūrė teisininkas.
Černiauskas: būtų retas sutapimas, jei pasitraukimas iš Seimo nesusijęs su tyrimu
Kaip žinoma, konservatorių frakcijai Seime priklausęs K. Bartoševičius pirmadienį ryte dėl asmeninių priežasčių pranešė besitraukiantis iš Seimo, o šiek tiek vėlėliau generalinė prokurorė Nida Grunskienė kreipėsi į Seimo pirmininkę prašydama inicijuoti neeilinę sesiją ir panaikinti K. Bartoševičiaus parlamentaro imunitetą, mat vykdomas tyrimas dėl mažamečio ir nepilnamečio asmens seksualinio prievartavimo bei jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo.
K. Bartoševičius teigia, kad jo sprendimas trauktis iš Seimo ir generalinės prokurorės kreipimasis nesusiję: buvęs parlamentaras tvirtina nieko nežinantis apie jam metamus įtarimus, o iš Seimo pasitraukęs po ilgų galvojimų.
Tiesa, politiko veiksmai rodo ką kita: prašymas atsistatydinti Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo pateiktas komandiruotės Čilėje metu, penktadienį 20 val. vakaro Lietuvos laiku, nors iškart po Čilės K. Bartoševičius planavo vykti į komandiruotę Indijoje ir pats pateikė prašymą Seimo valdybai sutrumpinti komandiruotę Čilėje, kad ją būtų galima suderinti su kelione į Indiją.
Vyriausioji rinkimų komisija antradienį panaikino K. Bartoševičiaus Seimo nario mandatą pasiremdama jo paties prašymu.
Advokatas G. Černiauskas, vertindamas buvusio Seimo nario poziciją, kad pasitraukimas iš Seimo nesusijęs su ikiteisminiu tyrimu, sakė manantis, kad tai būtų itin retas sutapimas.
„Tai būtų toks ypatingai retas sutapimas, kai Seimo narys kurį laiką galvoja apie pasitraukimą iš Seimo ir priima sprendimą pasitraukti būtent tuo metu, kada generalinis prokuroras jau su tam tikrais surinktais įrodymais kreipiasi į Seimą dėl teisinės neliečiamybės būtent tam pačiam Seimo nariui“, – svarstė teisininkas.
„Jeigu pasižiūrėjus, kokia yra Seimo nario teisinės neliečiamybės panaikinimo procedūra, tai po generalinio prokuroro kreipimosi į Seimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo, Seimas, remiantis Seimo Statutu, privalo sudaryti komisiją, kuri ir aiškinasi aplinkybes dėl generalinio prokuroro kreipimosi. Šiuo atveju tiek generalinis prokuroras kolegoms pristato šį klausimą ir nurodo, kokie duomenys leidžia manyti, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika, tiek ir pačiam Seimo nariui tada tenka aiškintis dėl savo pozicijos. Norint išvengti tokios nemalonios procedūros, be jokios abejonės, blaiviai mąstantis bet kuris Seimo narys stengtųsi išvengti tokių nemalonių procedūrų sau ir iš anksto trauktųsi iš Seimo, jog anksčiau laiko nebūtų paviešintos tam tikros tyrimo aplinkybės, kurios bet kuriam asmeniui būtų labai nemalonios“, – pridūrė G. Černiauskas.
Vaikai labai bijo pranešti apie seksualinį smurtą
Globos namų „Užuovėja“ psichologė Vilma Paliaukienė pasakoja, kad seksualinį smurtą patyrusiems vaikams labai sunku pranešti apie tai suaugusiems, o kai kuriais atvejais mažamečiai ne iki galo suvokia, kad prieš juos įvykdytas nusikaltimas. Pasak jos, būna, kad apie seksualinį prievartavimą, priekabiavimą ar tvirkinimą vaikai tiesiog lepteli ką nors pasakodami kasdienybėje.
Psichologė pastebi, kad dažniausiai į centrą kreipiamasi dėl mažamečių vaikų patiriamo seksualinio smurto, tai yra pažeidžiamiausia vaikų grupė, kadangi dažnai jie nesupranta, kas vyksta. Mažamečiais įstatymiškai Lietuvoje laikomi vaikai iki 14 metų.
Paklausta, kaip specialistai atskiria, kuri vaiko pateikiama informacija yra, tikėtina, teisinga, o kuri gali būti laikoma abejotina, V. Paliaukienė teigė, kad pranešus apie seksualinį smurtą prieš vaiką specialistai visuomet stengiasi parodyti, kad tiki vaiku. Tai labai svarbu, nes vaikai dažnai galvoja, kad jais niekas nepatikės, todėl vengia pranešti, kalbėti, skųstis.
„Mes negalime įvertinti, ar vaikas fantazuoja, ar nefantazuoja. Gauname informaciją iš vaiko, svarbu parodyti, kad juo tikime, nes vaikai tikrai galvoja, kad jais nepatikės, ir tai labai stabdo atsiskleidimą. Tą traktuojame kaip tiesą. Mums nereikia abejoti vaiku: jis pasakė, mes perduodame kitoms institucijoms toliau ir policija pareiga yra vykdyti tyrimą, rinkti įrodymus ir prieiti kažkokių išvadų“, – teigia psichologė.
Pasak V. Paliaukienės, vaikai apie seksualinę prievartą dažniau meluoja neigdami ją, sakydami, kad nieko nebuvo, mat dažnai patiria spaudimą iš aplinkos, kamuoja įvairiausi neigiami jausmai. Psichologė taip pat pažymi, kad vaikams dažnai atrodo, kad pranešus apie prievartą prieš juos, apie tai sužinos visas pasaulis, net jeigu kažkur išgirsta apie atvejį kalbant be vardų ar pavardžių.
„Vaikai iš savo egocentrinio požiūrio jaučiasi kalti dėl situacijos: kad su manimi yra kažkas negerai, aš padariau kažką negerai, kartais aplinka kaltina, sako, pažiūrėk, su kokiu sijonu vaikštai, blakstienos ilgiausios, tai aišku, kad prie tavęs lenda“, – pasakoja psichologė.
Anot pašnekovės, labai dažnai nukentėjusių vaikų tėvai bando įkalbėti vaikus nešnekėti apie patirtą seksualinę prievartą sakydami, kad jeigu praneš, tuomet atsidurs arba globos namuose, arba kalėjime. Taip elgiasi arba tie tėvai, globėjai, kurie patys įvykdo nusikaltimus prieš vaikus, arba tie, kuriems nemalonu pripažinti, jog koks nors artimas asmuo taip pasielgė su jo vaiku.
Sunku įrodyti
„Ši nusikalstamų veikų kategorija yra sunkiai rodoma, kadangi dažniausiai nusikalstamos veikos yra tęstinės ir tam tikrais atvejais visiškai atsitiktinai išaiškėja, kad galimai prieš vaikus buvo įvykdytos tokios nusikalstamos veikos. Pirmas dalykas, vaikai ne visada supranta ir ne visada gali atskirti, kad jie yra išnaudojami ir kažkas daroma negerai. Jau nekalbant, kad padaryta nusikalstama veika“, – pastebi advokatas G. Černiauskas.
Pasak teisininko, dar sunkiau yra tai, kad dažnai panašūs nusikaltimai būna įgyvendinti prieš kažkiek laiko, todėl dalis potencialių įrodymų būna sunykę, todėl tenka remtis vien tik vaikų pasakojimu. Apskritai, seksualinio smurto prieš vaikus atvejais visuomenei dažnai būna sunku patikėti, kad vienas ar kitas asmuo galėjo įvykdyto tokio pobūdžio nusikaltimus – tai tiesiog netelpa galvoje.
Kita vertus, skyrybų bylose buvę sutuoktiniai dažnai vienas kitą kaltina seksualiniu jų bendro vaiko išnaudojimu bandydami pasiekti, kad teismas gyvenamąją vietą nustatytų būtent su jais, o ne buvusiu sutuoktiniu. Tai yra piktnaudžiavimas teisine sistema, o teismams labai sunku išsiaiškinti tiesą.
G. Černiauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad su vaikais dirbantys arba vaikus globojantys asmenys turi padidintą riziką būti apkaltinti nederamu elgesiu. Šiais atvejais, anot teisininko, valstybės institucijos turėtų imtis griežtos kontrolės, nors pripažįsta, kad tai padaryti itin sunku.
