Gabrielius Landsbergis. O kas, jei

Ukrainą tvirtai remiame nuo tada, kai Kyjive suplevėsavo oranžinės vėliavos, rėmėme ir vėliau, kuomet plevėsavo Europos Sąjungos vėliavos. Stovėjome šalia prieš karą, buvome kartu, kai karas prasidėjo, ir nuo tada kiekvieną dieną esame drauge. Kai visi sakė, kad būsime tiek, kiek reikės, Lietuva įvardino ką reiškia „tiek“ – iki pergalės. Nes tai ir mūsų pergalė. Aiškiai supratome, kad užšaldyto konflikto sukūrimas, paliekant pilkąją zoną aplink, kaip tai atsitiko po 2008 m. ar 2014 m., tik sukurs prielaidas naujai agresijai, gal prieš Ukrainą ateityje, o gal jau ir prieš mus.

Nerimaudami dėl galimos eskalacijos pagrindiniai Ukrainos partneriai rėmė ją ginklais tiek ir tokiais, ir tokiu greičiu, kad tai nesukeltų itin aršios Rusijos reakcijos. Kiek tankų leis užtikrinti, kad Ukraina toliau ginsis, bet nepastūmės Rusijos naujai eskalacijai? Kokio nuotolio raketos leis apsaugoti objektus Rusijos teritorijoje? Kokie duomenys negali būti panaudoti prieš taikinius Rusijoje? Šiandien galime drąsiai teigti – taip svarstant, iššvaistytas brangus laikas. Mums nepavyko atgrasyti Rusijos nuo kaskart vis naujos, vis didesnės eskalacijos, bet patys save apribojome gana veiksmingai – nusistatėme ribas, kas galima, ir kas ne.

Periodiškai grasindama atominiu ginklu, Rusija taip pat gana sėkmingai įgyvendino atgrasymą Vakarų teikiamos konvencinės karinės paramos atžvilgiu. Ne realūs poreikiai, o mūsų baimės  tapo pagrindiniu matu, kiek padėti Ukrainai. Ukraina buvo priversta gintis turėdama tik labai nedidelę dalį ginkluotės, kokios jai būtų reikėję apsiginti ir atkovoti. Rusija ne tik turėjo laiko atgauti pusiausvyrą po karo pradžios fiasko, bet ir įsitvirtino okupuotose teritorijose. Bei pilnu pajėgumu užkūrė karo ekonomiką, juk ten dalykai įvardijami savais vardais – Rusija jau seniai kariauja ne prieš Ukrainą. Ji kariauja prieš Vakarus.

Krizėms išplitus plačiau po pasaulį, mūsų partneriams pasidarė vis sunkiau išlaikyti net ir tą dėmesį, kurį skyrė nuo karo pradžios. Ir, suprantama, kad konfliktai, kuriuos matome dabar, nėra paskutiniai. Kiekvienas diktatorius Vakarų užimtumą ir limituotą pagalbą Ukrainai gali traktuoti kaip kvietimą vidines ar geopolitines problemas spręsti karu. Tikėdamasis, kad aukai pagalba irgi bus limituota, sankcijos išgyvenamos, o politinis dėmesys konfliktui netruks taip ilgai – net Ukrainai dėmesys neišsilaikė nė dvejus metus.

Reikia kalbėti atvirai. To, kas buvo suteikta Ukrainai, gali neužtekti laimėti karą. Taip, gali būti, kad trumpuoju laikotarpiu eskalacijos į Vakarus bus išvengta, bet Ukrainai atkovoti okupuotas teritorijas paprasčiausiai bus per mažai. Tikėjimo, žodžių ir net mažų valstybių maksimalios paramos nepakaks. Šiandien nėra ir mažiausios abejonės, jog Maskva gal net tvirčiau nei prieš metus viliasi, kad ateis diena, kai Ukrainai teks derėtis. Net jei jie tai darytų ne savo pasirinkimu, o tik dėl per mažos Vakarų paramos. Ir taip, tai bus Putino pergalė. Ir taip, tai bus diena, nuo kurios pradėsime skaičiuoti laiką iki kito karo. Rusijos karo prieš kitą kaimyną.

Lietuva vis dar jaučiasi apsaugota. Prieš dvidešimt metų prisijungėme prie stipriausio pasaulyje ir turbūt stipriausio pasaulio istorijoje aljanso. Jautėmės apsaugoti tiek, kad įstoję atsisakėme šauktinių kariuomenės ir visą saugumo struktūrą pastatėme ant vieno vienintelio scenarijaus – kad nuo agresijos prieš mus atgrasys ir iš bet kokio konflikto išneš mūsų partneriai. Lietuvai atėjo taikos laikai.

2014-ieji grąžino mus į realybę, kai mūsų tikėjimas teise grįstu pasauliu sudrebėjo. Po Krymo okupacijos skubančių Ukrainai į pagalbą nebuvo. Grąžinome šauktinius, pradėjome tartis dėl finansavimo didinimo. Visuomenė atsiliepė į kvietimą susitelkti. Šauktinių nereikėjo šaukti, po tarnybos grąžinimo keletą metų užteko savanorių. Šaulių organizacija iš siauro bendraminčių rato staiga tapo populiaria ir reikalinga paramilitaristine tarnyba reikšmingai daliai visuomenės.

Po 2022 m. vasario 24 d. susivienijome vardan Ukrainos. Dėjome visas pastangas, kad suteiktume reikalingą pagalbą, kad padrąsintume lėčiau įsisiūbuojančius Vakarus. Tikėjomės, kad to pakaks, kad Ukraina apgins ir mus. Deja, realybė kita ir iš mūsų gali pareikalauti daugiau. Neturime prabangos atsidusti, kad pasaulis žiaurus ir neteisingas, ir nusisukti į kitą pusę. Kitaip nei šalyse toliau į Vakarus, mums nuovargis būtų pražūtingas.    

Ir matome kokius išbandymus krizėmis jau patiria Vakarų pasaulis. O kur dar JAV stiprėjanti ir galinti laimėti izoliacinė kryptis. Jau dabar girdime svarstymus apie potencialiai galinčią keistis NATO ar bent jau JAV rolę joje. Visą tai turėtų mažų mažiausiai paskatinti diskusiją – ar darome pakankamai? Ar ruošiamės visiems scenarijams?

Laikas pripažinti – dar už kelerių metų galime staiga apsižiūrėti gyvenantys šalia laimėjimų padrąsintos Rusijos, tokios pačios jos partnerės Baltarusijos, daugybės naujų divizijų dislokuotų šalia  NATO sienų, kurių tikslas ne apsiginti, o užpulti.  

Šiandien nebeturime prabangos svarstyti tik geriausius scenarijus. Privalome sau atsakyti į klausimą, kaip gyvensime, jei scenarijai bus šiek tiek ar stipriai blogesni, nei tikėjomės iki šiol. Tai nebėra retorinis klausimas, skirtas filosofams ar politikams laisvu nuo tikrų problemų sprendimo laiku. Tai tampa egzistenciniu Lietuvos klausimu. Kaip išgyvensime naujoje geopolitinėje realybėje, jei ji klostysis kitaip, nei norėtume.

Klausite, kodėl sakau tai dabar? Ką aš, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuva veikė jau daugiau nei metus stebėdama Bučą, Kachovką, nuovargio Vakaruose apraiškas ir JAV vidines diskusijas? Kodėl (ir ar) nieko nedarė iki šiol, o kelia aliarmą dabar?

Darėme, darome ir darysime nemažai. Lietuva pasistatė moderniausią Europoje sieną su Baltarusija, pradėjome kontrmobilumo ir fortifikacijos veiksmus, šiandien pagal gynybos išlaidas (2,7 proc. BVP šiemet ir kitąmet) esame tarp NATO lyderių – Top 5-uke, o pagal paramą Ukrainai – esame pirmi pasaulyje (1,9 proc. nuo BVP paskutiniais Kiehlio instituto duomenimis), bet to nepakanka, nes geopolitiniai debesys tirštėja tiek fronto linijose Ukrainos Rytuose bei Pietuose, tiek nematomo politinio fronto linijose Vakaruose.

Lietuva – rinkimų laikotarpio apsuptyje, bet tai neturi ir negali tapti prarastų galimybių bei nepadarytų sprendimų metais. Laikas naujam kokybiniam lūžiui Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje. Lietuva gali ir turi būti apginta. Bet turime būti pasiruošę gintis ir patys, bent kol ateis sąjungininkų parama.

Tylėti nebegalime. Kad Lietuva pajudėtų iš malonaus taikos laikų sąstingio, reikia, kad judėtume visi kartu. Ilgos diskusijos ir bandymas per jas užsidirbti politinių taškų yra normalus atvirų visuomenių procesas. Kai klausimas susijęs su valstybės išlikimu, mano, kaip politiko pareiga, atkreipti į tai dėmesį. Mano pareiga pakviesti visus prie vieno stalo ir rasti geriausią sprendimą. Geriausią sprendimą Lietuvai, o ne atskirai jos institucijai, politikui ar žinybai.

Todėl dedu ant stalo tai, kas atrodo svarbu ir reikalinga padaryti šiandien. Jei karas pasibaigtų jau netrukus, Rusija įgyvendins ambicingus kariuomenės modernizacijos planus per keletą metų. Noriu tikėti, kad laiko dar yra. Negaliu kliautis optimizmu, privalau būti pasiruošęs blogiausiam scenarijui. Geriau jau gailėsiuosi suklydęs ir atidavęs daugiau valstybės gynimui dabar, nei tada, kai susidursim su tiesiogine agresija ir būsime tam nepakankamai pasirengę.

1. Taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka, demokratija ir žmogaus teisės. Ateities takoskyros bus būtent tokios. Valstybės vienoje ir kitoje pusėje. Todėl ir nacionaliniai, ir tarptautiniai sprendimai turi aiškiai atsakyti, kurioje pusėje yra Lietuva. Istorijos perspektyvoje mainais ir Realpolitik išskaičiavimu grįstame pasaulyje mūsų suverenitetas gali būti ne itin tvarus. Mūsų laisvė yra vertybinės politikos išdava, todėl jos privalome laikytis tiek sau, tiek ir kitiems apginti.  

2. Jungtinės Amerikos Valstijos, kaip pagrindinė NATO ir Lietuvos saugumo atrama. Turime amerikiečių pažadą, kad kiekvienas pasirinkęs Lietuvą savo priešu taps ir JAV priešu, tai mūsų strateginės partnerystės pamatas. Mes esame atgimę iš Amerikos kovos už laisvę mylinčias tautas ir siekiame grąžinti kreditą laisvajam pasauliui. Todėl turime ir moralinę pareigą priminti, kad tik atvira, o ne užsidariusi Amerika yra taikos Europoje garantas. Taip, kaip išsilaisvino Baltijos šalys, prisijungusios prie Europos Sąjungos ir susibūrusios po NATO skėčiu, tokią galimybę privalo turėti ir kiti to siekiantys. Tai ne tik mūsų interesas, tai ir JAV interesas. Kartu – suprantame globalius savo partnerių interesus ir esame pasirengę drauge ginti principus, kurie mums ir mūsų partneriams yra vienodai brangūs. Kaip Lietuva beveik dešimtmetį Afganistane solidariai su sąjungininkais davė atkirtį terorizmui, ar Europoje, ar Indijos ir Ramiojo vandenyno regione ir toliau privalome būti drauge. Nes tokia yra aljansų vertė mums, ir aljansų vertė Jungtinėms Amerikos Valstijoms.  

3. Vokietija – Europinis Lietuvos saugumo strateginis ramstis. Ministro Pistoriaus pažadas Lietuvoje dislokuoti sunkiąją brigadą yra istorinis. Šie ministro žodžiai privalo būti iškalti ant Rotušės sienos. Šis žingsnis strateginis ne tik Vokietijai, Lietuvoje besiimančiai rolės, kurią Šaltojo karo metu Vokietijoje išpildė nuolat dislokuoti JAV kariai, bet ir Lietuvai. Su Vokietijos kariais galime užtikrinti, kad kartu nuo pirmos sekundės ir nuo pirmojo centimetro gintume Lietuvos teritoriją. Turime padaryti viską, kad brigada Lietuvoje galėtų įsikurti kuo greičiau ir be trukdžių. Esantys ekonominiai ryšiai ir besiplėtojantis karinis bendradarbiavimas artina mus prie tikros strateginės partnerystės Europoje.

4. Tvirtai tikiu, kad su Lenkija mus sieja bendras grėsmių lauko ir strateginių interesų suvokimas. Metas užbaigti strateginės svarbos junglumo projektus ir reikšmingai sustiprinti karinį bendradarbiavimą. Abi valstybės turi bendrą atsakomybę už vieną pažeidžiamiausių taškų NATO aljanse – Suvalkų jungtį.  

5. Regioninių partnerysčių stiprinimas. Baltijos jūros regionas iš taikos ir gerovės oazės tampa rizikos centru ir potencialia ateities įtampų vieta. Šiaurės ir Baltijos šalys turi peržengti nusistovėjusias ribas ir įprastinį, kartais kiek biurokratinį bendradarbiavimą pakeisti gyvu formatu, nukreiptu apsiginti ir apginti nuo bendro priešo. Kaip civilinės nelaimės atveju turime pirmojo reagavimo būrius, taip Baltijos jūros regione turime būti pasirengę pirmi vieniems kitiems ateiti į pagalbą, kylant pavojui.  

6. Partnerystė su Ukraina ir tiesioginės pamokos bei patirtys. Ukrainai turime toliau kasdien padėti siekti pergalės, tačiau tuo pačiu turime iš jų labai daug ko išmokti. Mokytis reikia ne tik per nuotolį, bet ir būnant Ukrainoje. Karo nelaimėsi ir realios karo patirties neperimsi iš tolo, jau dabar mūsų žmonės iš visų įmanomų institucijų turi daug aktyviau ne tik mokyti, bet ir mokytis iš Ukrainos ir Ukrainoje. Bijome eskalacijos? Eskalacija yra laukti kol karas baigsis, o jei lauksim – jis niekada nesibaigs.

7. Visuotinis šaukimas. Prisitaikę prie naujos geopolitines realybės turime atsakyti į patį svarbiausią klausimą – ką patys esame pasiruošę padaryti dėl savo saugumo. Tik kai šaukimas bus visuotinis, tik taip kiekvienas Lietuvos pilietis mokės priešintis, gintis ir laimėti. Tai vienas iš svarbiausių Lietuvos ilgalaikio išlikimo strategijos elementų. Tai, remiantis Izraelio pavyzdžiu, kartu yra ir gera prielaida visuomenės sanglaudai, socialinio teisingumo jausmui ir net inovacijų bei technologiniam proveržiui (visuotinis šaukimas tai ne tik kariuomenės santykis su visuomene, bet visos valstybės). Šiandien šalį pasiruošusių ginti žmonių procentas neramina. Kaip neramina ir pasakymai, kad šaukimo gali ir visiškai nereikėti, nes pašauksime, jei matysime, kad pavojus atsiranda. Norėdami sulaukti sąjungininkų pagalbos, turime aiškiai pasakyti, ką patys dėl to padarysime. Parodydami, kad kiekvienas ginsime šalį, įtikinsime ir kitus mums padėti (visuotinis šaukimas kartu su visuotinės gynybos imperatyvu turi duoti ir praktinius atsakymus kiekvienam piliečiui, įskaitant civilius, ko valstybė iš jo konkrečiai tikėsis karo metu ir kaip, kokia forma pasiūlys prisidėti prie gynybos ar suteiks pagalbą bei prieglaudą). Suprantama, kad tam reikia pasiruošti. Suprantama, kad tai nėra lengvas ar paprastas procesas, tačiau pradėtas jis turi būti jau dabar.

8. Ginkluotė. Nors įsigijimų procese yra ir politinis dėmuo, bet karinis patarimas čia, žinoma, turėtų būti esminis. Todėl, kalbant apie ginkluotę, matyt, svarbiausia, kad ji kuo greičiau po sprendimo priėmimo pasiektų karį. Todėl visos priemonės (pavyzdžiui, kooperavimasis su kitomis šalimis perkant ginkluotę ar kitos), kurios pastatytų mus į eilės priekį, o ne galą, tai ginkluotei įsigyti, yra labai svarbios ir čia reikšmingą poveikį gali daryti ir politikai, šalies politiniai lyderiai. Ginkluotės pristatymo greitis yra labai aktualus tiek šalies gynybinio pajėgumo didinimo, tiek ir gynybos finansavimo kontekste, todėl kalbant apie gynybos mokesčio ar kitos tvarios finansavimo priemonės atsiradimą, svarbu garantuoti, kad surinktos lėšos tampa šalies gynybiniu pajėgumu kaip įmanoma greičiau. Didžiausia problema susitarti, ne ką turim pirkti ar kaip turi atrodyti Lietuvos divizija, bet kaip greitai turime tai padaryti. Turime ruoštis ne kitam karui, o šiam, tiksliau šio karo tęsiniui. Reikšmingus pajėgumus turim siekti sukurti per artimiausius keletą metų.

Kartu Lietuva turi tapti rytdienos gynybos viziją generuojančia šalimi. Matome dronų ir elektroninės ginkluotės privalumus Ukrainos karo lauke, turime lazerius, IT ekosistemą. Visa tai – milžiniška galimybė Lietuvai, kurios stiprybė – ne skaičiai, bet žmonių protai ir išradingumas.

Tai galimybė Lietuvos galios padidinimui išnaudoti inovacijų atsinešamą asimetriją, kuriai kur kas mažiau galioja karių ir metalo kiekiais grįsti klasikinės karybos dėsniai. Kariaus ne tik konvencinės pajėgos, reikia lietuviškos dronų kariuomenės. Tai ilgalaikis tikslas, tačiau turime viziją ir žengti pirmuosius žingsnius privalome jau šiandien.

9. Investicijos. Prasidėjusi Rusijos agresija Ukrainoje neišgąsdino naujų investicijų, priešingai – didžiausi investuotojai dar daugiau investavo. Mūsų tikslas ne tik prisitraukti investicijas, kurti patrauklią verslui aplinką, bet prisitraukti ir tokias investicijas bei skatinti investuoti ir nacionalinį verslą ten, kur artimiausius metus bus aktualiausia ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos saugumui. Per pastaruosius mėnesius laisvosiose ekonominėse zonose galima investuoti ir į gynybos pramonę, mokesčių lengvatos, verslo įkūrimo paslaugos tapo labiau prieinamos. Tačiau siekiant, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio verslas investuotų ir plėtotų gynybos pramonę – reikia plėsti gynybos inovacijų fondą, gerinti didelių investicinių projektų (giga reguliavimo) sąlygas, jeigu projektai yra aukštos pridėtinės vertės gynybos pramonės srityje. Galiausiai, reikia užtikrinti, kad verslo prieiga prie kapitalo padėtų plėsti tas pramonės šakas, kurios jau veikia Lietuvoje, kurios gali prisidėti ir tikiu prisideda prie Lietuvos kariuomenės modernizavimo.

10. Visa tai verčia užduoti esminį klausimą, kiek finansavimo reikia strateginiams pokyčiams. Po karo prieš Ukrainą pradžios sugebėjome sutelkti reikšmingą finansavimą gynybai. Esame tarp penkių NATO valstybių, geriausiai finansuojančių gynybą. Tačiau yra dvi problemos – didžioji dalis gynybos finansavimo augimo buvo sudaryta iš skolintų lėšų, reiškia brangių pinigų laikais už tai mokėsime didžiules palūkanas ir nuolat turėsime jaudintis dėl tvarumo – ar kiti metai, ar kita valdžia leis išlaikyti tą patį finansavimo lygį. Antra, finansavimas atitinka senąją gynybos paradigmą, stabilių ir patikimų struktūrų bei nuspėjamų grėsmių paradigmą. Deja, šioji baigiasi, todėl peržiūrėdami naujus gynybos poreikius, turime būti pasirengę juos finansuoti atitinkamai, neturime bijoti kalbėti ne tik apie 3, bet ir apie 4 procentus nuo BVP gynybai. Tačiau ir čia yra pagrindinė dalis, turime sutarti, iš ko tai bus finansuojama. Todėl ar naujas gynybos mokestis, ar mokesčių sistemos peržiūra, kuri leistų dalį šiandien socialiniams poreikiams skirtų lėšų atpalaiduoti ir skirti gynybai, yra privaloma. Sutarti sekasi labai sunkiai, matome ir dabar vykstančias diskusijas.

Tačiau į esamų ir būsimų grėsmių atrėmimą turime investuoti jau dabar, nes kai jos bus šalia mūsų sienos, gali neužtekti visų Lietuvos pinigų ir likusio laiko.

Gabrielius Landsbergis yra Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas