Apie tai TV3 studijoje kalbėjo žurnalistė Jolanta Svirnelytė ir etnologas Jonas Mardosa.
Iki Vėlinių ir Visų Šventųjų liko tik savaitė. Žmonės jau keliauja į parduotuves ir dažnas perka žvakutes. Kiek tų žvakučių reikia ant kapo? Daug kas jų pristato visą būrį. Ar užtenka tos vienos, ar reikia daug? Kokios buvo mūsų tradicijos?
Šiemet Žemaitijoje, vienuose atlaiduose, girdėjau aukšto dvasininko labai protingą, nors visiems gerai žinomą, teiginį. Mirusiesiems reikia maldų, o ne tų formalių dovanėlių, kurias mes nešame ant kapo. Žvakės yra labai nesenas reiškinys. Lietuvoje, Varėnos rajone, yra Akmenio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia ir yra žinoma, kad ten 1880 metais kunigas padarė simbolinį kapą, ant kurio pirmą kartą uždegė žvakutes. Yra nuomonių, kad kažkur ir Vilniuje tų žvakių buvo, bet iki to laiko, iš esmės, nieko nebuvo. Žvakė – brangus gaminys. Vaško tiek daug neturėta. Tik XIX amžiaus pabaigoje palaipsniui prasidėjo žvakių deginimo mada.
O kas buvo prieš tai, kai nebūdavo tų žvakių? Ką anksčiau lietuviai darydavo?
Žmonės meldėsi.
O laužų nedegindavo? Gal kaip tik laužus uždegdavo?
Apie Lietuvoje degintus laužus kažkada anksčiau, mes neturime duomenų. Yra prieš Vėlines, kaip ir pavasarį, tvarkomi kapinės. Kapinių šventinti kryžiai nėra išmetami, o yra sudeginami. Tas laužas tokią reikšmę ir turėjo. Galbūt reiškė ir ką kitą. Šaltiniuose duomenų, nurodymų apie tai nėra.
Vėlių pagerbimas ir tos Vėlinės ar, tarkime, kita diena ir ta ugnis. Kiek tai būdavo susiję?
Pati mirusiųjų pagerbimo diena yra žinoma iš Prancūzijos, Kliuni vienuolyno. Paskui, su benediktinais atėjo į Lietuvą pačioje pirmo tūkstantmečio pabaigoje. Nuo VII amžiaus buvo visų šventųjų diena – lapkričio 1-oji diena. Lapkričio 2-oji – mirusiesiems skirta diena. Taigi, tai atėjo su katalikybe į Lietuvą. Kaip ji plito – sunku pasakyti.
Daugiau žiūrėkite video reportaže.
