„Visi laukiame karo tarp Ukrainos ir Rusijos pabaigos. Plačiai paplitusi nuomonė, kad, norėdama užbaigti konfliktą, Rusijos Federacija turi išvesti savo pajėgas iš Ukrainos teritorijos. Tai apima Rytų Ukrainą ir Krymą. To mes visi trokštame ir tikimės.
Įsivaizduojame, kad tai įvyks. Bet kokia tada bus mūsų padėtis? Kai kurios aplinkybės neleidžia mums žiūrėti į ateitį pernelyg teigiamai“, – rašo M. Heremas.
Jis skeptiškai vertina galimybę, kad Rusija savarankiškai imsis atsisakyti neteisėtai užgrobtų Ukrainos teritorijų. Ir kartu jis atkreipia dėmesį, kad nuo invazijos į Ukrainą pradžios vasario 24-ąją Rusija ne kartą keitė savo pasiteisinimą, kodėl įsiveržė į suverenią šalį.
„Iš pradžių noras buvo denacifikuoti ir demilitarizuoti „pavojingą Ukrainą“ ir daugiausia buvo susijęs su Ukrainos vyriausybe Kyjive, tačiau tokių posakių nebedaug vartojama. Vis dažniau girdime apie NATO ar ES „satanistus“ ir „pedofilus“, su kuriais Rusija kariauja“, – pastebėjo generolas.
Be to, Rusija, kaip pastebi M. Heremas, vis aršiau ukrainiečių nelaiko savarankiška tauta ir aktyviai vartoja genocidinę retoriką.
„Vienoje [Rusijos] televizijos laidoje buvo atvirai pasakyta, kad prireikus turi būti išžudyta visa ukrainiečių karta, milijonai, kad ukrainiečiai niekada nebebūtų priešiškai nusiteikę Rusijai. Žingsnis po žingsnio kuriamas emocinis genocido pateisinimas. Tačiau tuo pat metu ukrainiečiai, atvirkščiai, vaizduojami kaip juokinga, amorfiška masė, kurią Rusija bet kada gali nuversti“, – rašo M. Heremas.
Jis prognozuoja, kad Rusija dėl per karą Ukrainoje patirtų nuostolių bus pajėgi ištisus dešimtmečius kultivuoti neapykantą, ieškoti kaltųjų dėl savo „paprastos gerovės“.
„Nereikia fantazuoti, kokia gali būti Rusijos motyvacija kažkur ir kada nors pademonstruoti savo karinę galią; atkeršyti. Juk visi žino trijų Baltijos šalių pastangas remiant Ukrainą, taip pat Lenkijos, Jungtinės Karalystė, JAV.... tačiau pastarosios yra didelės šalys.
Nereikia nė sakyti, kad Rusija naudoja nekarinius metodus šiai gėdai užmaskuoti ir sukurti naujas sąlygas. Karo padariniai taip pat pasiekia mus, nes karas bent iš dalies buvo atsakingas už infliaciją, ekonomikos nuosmukį ir energetikos krizę. Atvyko Ukrainos karo pabėgėliai, o jiems siūlomos lengvatos gali apsunkinti mūsų pačių pragyvenimo lygį.
Pamažu ryškėja nuomonė, kad, nors ir dėl visko kalta Rusija, kitos, turtingesnės šalys neprisiėmė mums tenkančios naštos. Kai kurie mano, kad mes kariniu požiūriu rėmėme Ukrainą daugiau, nei turėjome, taip sumažindami savo gynybinius pajėgumus bet kokios galimos agresijos atveju“, – vardija M. Heremas.
Jis įspėja, kad Rusija gali pasinaudoti prastomis gyvenimo sąlygomis besipiktinančių Baltijos šalių gyventojų nepasitenkinimu. Maža to, Baltijos šalims gresia tiesioginė Rusijos karinės agresijos grėsmė.
„Pirmiausia, žinoma, turime sutelkti dėmesį į Ukrainos pergalę, nes tai yra pagrindinis ir neišvengiamas tikslas kelyje į geresnę ateitį. Bet tik pirmas. Antra, turime būti pasiruošę kitai agresijos bangai prieš save, savo sąjungininkus ir savo vertybes. Kad ir kaip bijome puolimo, nors nemanome, kad jis yra labai tikėtinas šiandien ar rytoj, vis tiek turime būti jam pasiruošę.
Nepaisant didelių darbo jėgos ir technologijų nuostolių, Rusija turi pakankamai galimybių surengti karinę ataką prieš kai kurias savo kaimynes. Tūkstančiai tankų, kovinių mašinų, šarvuočių ir artilerijos stovi Rusijos saugyklose, daugelis kurių gali neveikti arba yra pasenę. Tačiau iš trijų ar keturių jie tikrai gali surinkti vieną, kuris veikia“, – toliau rašė generolas.
Jo teigimu, paskelbusi mobilizaciją ir nukreipusi savo ekonomiką karo tikslams, Rusija būtų pajėgi efektyviai apsiginkluoti.
„Pavyzdžiui, Rusijos gamyklos jau pagamina beveik du milijonus vienetų artilerijos šovinių per metus. <...> Situacija ore ir jūroje Rusijai atrodo daug geresnė. Per 10 mėnesių jie prarado mažiau nei 10 procentų oro pajėgų ir dar mažiau laivyno“, – pastebi M. Heremas.
„Estijos siena su Rusija yra daugiau nei 200 km tiesia linija, Latvijos – mažiau nei 200 km. Įsivaizduojame, kad pratybų metu prie mūsų sienų bus sutelkta apie 1 000 tankų ir 4 000 šarvuočių, 1 000 artilerijos sistemų ir 100 000 karių“, – įmanomą scenarijų pateikė Estijos ginkluotųjų pajėgų vadas.
Kartu jis pažymi, kad nėra taip svarbu, ar puolime Rusija pasitelkia naują karinę techniką, ar seną sovietinę įrangą.
„Ar paprastam žmogui, įskaitant apmokytus rezervistus, yra skirtumas, ar jie susiduria su tanku T-62 ar T-72? <...> Ar 100 000 karių yra profesionalai, ar šauktiniai, apmokyti per metus? Ar Taliną ir Rygą puola sparnuotosios raketos „Kalibr“, ar Irano kilmės „dronai“?“ – retoriškai klausė generolas.
„Įsivaizduokime, kad Baltijos šalių puolimui Rusija sutelks minėtas priemones prieš Estiją ir Latviją. Su vien per metus pagaminama artilerija Rusija galėtų paleisti 166 sviedinius kiekvienam kilometrui kasdien ištisą mėnesį arba daugiau nei 66 000 sviedinių per dieną visame 400 km fronte. Tai kur kas daugiau nei dabartinėje fronto linijoje Ukrainoje, kuri praktiškai tokio pat ilgio.
Nesvarbu, ar Estija bus atakuojama dešimtmečių senumo tankais T-62, ar visiškai naujais tankais T-90, jiems sunaikinti vis tiek prireiks raketų „Javelin“ ar „Eurospike“. Tas pats pasakytina ir apie priešo karius, oro pajėgumus ir kitus dalykus – mums vis dar reikia ginklų, amunicijos ir gebėjimo juos panaudoti prieš atvažiuojančias prieš mus mases“, – pažymėjo M. Heremas.
Taigi jis ragina Baltijos šalis „nuolat ir sistemingai plėtoti savo karinius pajėgumus, kad būtume pasirengę atsispirti mus puolančiam priešininkui tiek pažangiomis, tiek ankstesnėmis technologijomis, suvokdami, kad jų pranašumas yra ir išliks jų masė“.
