Pandemija, migrantų krizė, infliacija, karas – jau penkerius metus gyvename įvairių kataklizmų laikais. Pasak specialistų, jei ekonominės krizės gresia tik materialiniais nuostoliais, tokie dalykai kaip pandemija ir karas yra tiesioginė grėsmė žmogaus ir jo artimųjų gyvybei. Todėl ir tokių krizių pasekmės yra ypač skausmingos ir gali trukti ilgai, net persiduoti kitoms kartoms.
Nuolatinis žinių sekimas turi kitą poveikį
Pasak Vilniaus universiteto Psichologijos klinikos docentės, klinikinės psichologijos katedros vedėjos Neringos Grigutytės, nebūtinai reikia kalbėti apie kažkokius kraštutinius atvejus, kad įsierzinę asmenys su kirviu rankose šlaistytųsi gatvėmis, tačiau žmonės dabar išties išgyvena įvairias emocijas.
„Dalis tai pasilieka sau ir to neišreiškia į išorę, daliai tai pasireiškia per kažkokius elgesio sunkumus ar net sutrikimus. Natūralu, kad įvairiose krizinėse situacijose pirmiausia galime jausti baimę, nežinomybę. Tų jausmų gali būti įvairių – ir liūdesys, ir pyktis, ir susierzinimas, kuris dažniau lydi bejėgiškumą, nes tam tikra prasme tada netenkame kontrolės“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“.
Psichologės aiškinimu, kai atsitinka tai, dėl ko nelabai galime kažką padaryti, atrodo, vienintelis dalykas, kurį galima kontroliuoti, skaityti daug informacijos ir bent kažką sužinoti apie tai.
„O būtent tai yra viena iš kontraindikacijų, kas gali pakenkti. Nes jei nuolat seku žinias, iškrentu iš savo gyvenimo, nedarau savo įprastų dalykų ir tas sutrikdo žmogaus funkcionavimą. Normalu jausti įvairiausias emocijas – pradedant nerimu, nežinomybės nerimu, net kaltės jausmu ar pykčiu, tik klausimas, ką su tuo darome, nes žmonės skirtingai reaguoja į šiuos dalykus“, – pabrėžė N. Grigutytė.
Nuolatinė ir pakankamai reali grėsmė
Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovo M. Marcinkevičiaus pastebėjimu, visos krizės neabejotinai paveikia mūsų psichiką, kiek stipriai – priklauso nuo krizės gilumo ir trukmės.
„Prisimenu, pati didžiausia krizė buvo 1990-ieji, kai išvis griuvo visa santvarka, gyvenimo sankloda, žmonių santykiai, ekonomika, bet ši krizė buvo išimtina tuo, kad tą krizę išgyveno kaip galimybę, išsilaisvinimą, buvo daug džiaugsmo. Toliau buvo kelios ekonominės krizės, bet jos būna pakankamai trumpos, nors kai kam gal ir ypač skausmingos.
Dabar turbūt pirmą sykį per Nepriklausomybės laikotarpį nuo kokio Antro pasaulinio karo esame įkritę į labai ilgalaikę krizę, kuri prasidėjo su COVID-19, ir nors tiesiogiai dabar nekariaujame, esame pafrontės valstybė ir išties jaučiame nuolatinę ir pakankamai realią grėsmę.
Yra labai daug neigiamų minčių, daug nerimo ir viskas atsiremia į tai, kad labai sunku planuoti kažką gero, pozityvaus, eiti, judėti į priekį. Nelabai norisi džiaugtis kasdienybe, net kažkokiais savo gyvenimo pasiekimais, šventėmis. Tai atsiliepia ir gimstamumui, tad poveikis yra labai platus“, – dėstė psichiatras.
Ar tokia patirtis gali kaip nors užgrūdinti ateičiai, pasak specialisto, pasimatys vėliau, tik kai ši situacija baigsis: „Galbūt šiuo metu per gili trauma, kad pasitreniruotume, juo labiau turime rizikų pereiti į didesnio ar mažesnio potraumino streso sutrikimo būseną.“
Ilgai gyveno saugioje saloje
Pasiteiravus, kiek apskritai visuomenė dėl patiriamų krizių tampa irzlesnė, mažiau susikalba tarpusavyje ir gali net prieiti iki kažkokių apsistumdymų, M. Marcinkevičius atkreipė dėmesį į pasikeitusį bendrą saugumo suvokimą.
„Pavienių keistų nusikaltimų, keisto elgesio atvejų yra visada, bet akivaizdu tai, kad visuomenė pasikeitusi, ypač jaunesnioji karta, kuri iki COVID-19 ir karo išvis nežinojo, kad yra kažkokios grėsmės, pasaulyje gali būti kažkas blogo. Jie gyveno pakankamai idealaus ir šaunaus pasaulio aplinkoje, gyvenimas Lietuvoje nuolat gerėjo, plėtėsi galimybės.
Daug metų Europa gyveno tokioje terpėje, ne gėrio iliuzijoje, bet pakankamai saugioje saloje. Natūralu, viskas pasikeičia, kai iškyla tokios grėsmės. Ir kodėl labiau akcentuojame net ne ekonomines krizes, o COVID-19 ir karą? Ekonominė krizė tau gresia tik ekonominiais padariniais, ko visada bijome labiausiai – tai mirties, savo ir artimųjų sunkių sužeidimų. Taigi COVID-19 ir karas yra patys baisiausi dalykai ta prasme, kad tai gresia mūsų pačių ir artimųjų gyvybei ir egzistavimui“, – dėstė psichiatras.
„Po karo greičiausiai teks susidurti su labai daug potrauminio streso sutrikimus patiriančių žmonių. Tada jau ir pagalbos reikės visai nemažai. Žmonės tuos išgyvenimus, jei nebus su jais kažkaip susitvarkoma ir perdirbama, jie ir liks žmogaus viduje“, – dėstė N. Grigutytė.
Pasak jo, tai visuomenę daro nebūtinai blogesnę, bet yra daugiau negatyvo, kada žmonės tampa dirglesni, labiau užsidarę, depresyvesni:
„Yra ir pozityvo, kad žmonės labiau vienijasi, pradeda galvoti apie valstybę kaip vertybę. Bet mes išties daromės liūdnesni, iš tikrųjų išgyvename tai, kad pasaulis yra neteisingas, negražus, negeras, išgyvename ir tą bejėgiškumą. Galima dėl savęs kažką padaryti, susikrauti išgyvenimo krepšelį, eiti mokytis kariauti, galime net vilą, jei turime pinigų, nusipirkti užsienyje. Bet negalima pakeisti to, užpuls ar neužpuls mus Rusija, ar netyčia atskris kokia pasiklydusi raketa į mano namą.“
Pats su ukrainiečiais aktyviais bendraujantis ir į Ukrainą jau beveik 10-metį važinėjantis M. Marcinkevičius neslėpė, kad per tą laiką pasidarė liūdnesnis.
„Su ukrainiečiais dirbame nuo 2015 metų, Ukrainoje buvau daugiau nei 20 kartų, paskutinįkart – kiek daugiau nei prieš mėnesį. Tai mano gyvenimą labai smarkiai pakeitė, galiu pasakyti, kad tapau liūdnesnis plačiąja prasme. Mes dirbame su pacientais, kai matome jaunus vyrus be rankų, be kojų, su išdegintomis akimis, tai negali nepaveikti, koks tu bebūtum kaip gydytojas prie visko pripratęs. Tu supranti, kad tai nėra kažkokia liga, o tai padarė kitas žmogus“, – dalinosi jis.
Ne bėgti nuo realybės, o pasiruošti
Pasak N. Grigutytės, jei vieniems gali kilti noras išvis užsidaryti ar net bėgti nuo realybės, tai joks garantas, kad nerimas dėl to savaime sumažėtų.
„Dalis, turėdami kitokius įgūdžius, kaip tik pradeda kažką veikti ir daryti – gal savanoriauti, galvoja, kaip padėti kitiems, stoja į karinius vienetus ar Šaulių Sąjungą ir pan. (...)
Gal būdas yra susiplanuoti, kaip reaguočiau, jei kas atsitiktų, koks yra mano šeimos evakuacijos planas, ką daryti tuo atveju, jeigu, pasiruošti variantą A, B. kai kuriems žmonėms vien dėl to, kad susidėjo išvykimo krepšį, tapo ramiau, nes jie žino, kad žino, ką darytų.
Bet visoms krizėms nepasiruošime. Dabar kalbame apie karo grėsmę, bet pandemija buvo visai kitas išgyvenimas ir kita krizė, kai mus apskritai apribojo ir neturėjome galimybės keliauti, judėti, užkirto veiklas, kurios mums buvo įprastos ir reikėtų atrasti naujų funkcionavimo būdų“, – kalbėjo psichologė.
„Dar ilgai neišeisime iš to karo“
Pašnekovė konstatavo, kad, kaip bebūtų, po karo greičiausiai teks susidurti su labai daug potrauminio streso sutrikimus patiriančių žmonių.
„Tada jau ir pagalbos reikės visai nemažai. Žmonės tuos išgyvenimus, jei nebus su jais kažkaip susitvarkoma ir perdirbama, jie ir liks žmogaus viduje. Sunku prognozuoti, kiek tas išvirs į kažkokius vaidus tarpusavyje ar dar kažkokius dalykus, bet po kažkurio laiko, manau, galėsime kalbėti ir apie kultūrines traumas.
Mes ir taip sakome, kad esame traumuota tauta, turinti savo išgyvenimų ir yra atlikta tyrimų, kaip ta trauma persiduoda tolimesnėms kartoms. Nebus taip, kad dabar išgyvenome, susitvarkome be jokių pasekmių ir keliausime toliau. Greičiausiai vienokios ar kitokios pasekmės tikrai bus“, – aiškino N. Grigutytė.
M. Marcinkevičius pateikė dar niūresnes prognozes.
„Jei kariniai veiksmai Ukrainoje ir baigsis kažkokiomis paliaubomis, ko gero, manau, mes dar ilgai neišeisime iš to karo, nes reikia suprasti, kad Rusija su savo grėsme nieku nedings, nenusikels kažkur už tūkstančio kilometrų. Ir tas nesaugumo jausmas turbūt bus ilgai.
Juolab pats karas Ukrainoje pagal dabartines prognozes nelabai turi kaip baigtis, kad visi gražiai susitars, grįš prie 1991 metų sienų ir užmirš, kiek žmonių vieni ir kiti išžudė ir paspaus vieni kitiems rankas. Nesaugumas greta Rusijos dar ilgai rusens, nors to laužo nebus. Ir tos pasekmės bus ne tik mums, bet ir mūsų vaikams. Tai pesimizmo, deja, yra daug“, – konstatavo psichiatras.
Gąsdinimas tikrai nėra geriausia komunikacijos forma
Paklaustas, kaip išvengti tokių pesimistinių prognozių, M. Marcinkevičius teigė, kad reiktų vadovautis bendriniais psichikos sveikatos stiprinimo dalykais.
„Pats sveikiausias reagavimas į bet kokią kritinę situaciją yra veikti, bet veikti pozityviai, nes jei mes nereaguojame, kaupiame visas neigiamas emocijas, jos niekur nedingsta“, – kalbėjo jis.
Be to, pašnekovai sutiko, kad dažnai iš politikų ir ekspertų lūpų skambanti gąsdinanti retorika nėra pats geriausias būdas edukuoti visuomenę.
„Pats sveikiausias reagavimas į bet kokią kritinę situaciją yra veikti, bet veikti pozityviai, nes jei mes nereaguojame, kaupiame visas neigiamas emocijas, jos niekur nedingsta“, – kalbėjo M. Marcinkevičius.
„Gąsdinimas tikrai nėra geriausia komunikacijos forma. Bet man atrodo, kad esame prie įpratę nuo anksčiau. Vaikai buvo auklėjami matant kabantį diržą ir visi turėjo bijoti. Ir pandemijos laikais buvo viešų pasisakymų, kad vaikus gąsdindavo – jei eisite į šventes, kai negalima, jūsų tėvai ar seneliai numirs.
Tai nėra tinkama komunikacija, kaip perteikti žinias. Žmones reikia ne gąsdinti, nužeminti, kad būtų neįgalūs, o kaip tik įgalinti pateikiant informaciją, ką būtų galima daryti“, – pabrėžė N. Grigutytė.
Pasak jos, vienas pagrindinių patarimų prasidėjus karui yra dozuoti gaunamą informaciją, taip pat kritiškai ją atsirinkti, tikrinti šaltinius.
„Pats labai aktyviai seku informaciją, bet stengiuosi nežiūrėti itin žiaurių vaizdų, dabar dronai juk viską filmuoja, kaip žiauriai ištaško žmogų, guli lavonų krūvos ir pan. Taigi stengiuosi skaityti tik pačią informaciją, kas vyksta“, – pridūrė M. Marcinkevičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
