MRU Vadybos ir politikos instituto vadovė yra mokymų lektorė, sertifikuota koučingo specialistė, baigusi tarptautinę lyderystės ir koučingo mokyklą NovaTerra, Belgijoje. Socialinių mokslų daktarė teikia individualias koučingo sesijas. Aistė yra viena pirmųjų Ugdomojo vadovavimo (koučingo) magistrantūros studijų programos kūrėjų Lietuvoje.
Kelių knygų autorė ir bendraautorė („Organizacinė elgsena“, 2012; „Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai: mokslo studija“, 2014), nacionalinių ir tarptautinių mokslo tiriamųjų straipsnių kūrėja, aktyvi visuomeninės veiklos dalyvė.
Kaip elgtis žmogui, kuris dirba su rusų tautybės kolegomis ar rusakalbiais, jei jie pasisako už smurtą ir karinius Rusijos veiksmus vadina specialiąja operacija?
Deja, organizacijose pasitaiko įvairias puses palaikančių darbuotojų. Aukštą kultūrą skatinančiose įmonėse tokia įvairovė neturėtų būti slopinama, tačiau geriausias sprendimas galimas tuomet, kai siekiama skleisti objektyvią, oficialią, pagrįstą, neutralią ir nešališką informaciją apie susidariusią padėtį.
Taip pat reiktų remtis faktais, neskatinti debatų, bet kilus konfliktui – jo neignoruoti. Kivirčo metu svarbu aiškintis situaciją, kadangi ilgainiui neaptarti susidūrimai tik skaldo komandą iš vidaus, gali įnešti dar gilesnių problemų, užslėpto pykčio.
Svarbu išklausyti įvairias puses nesiekiant perkalbėti ar nuneigti, tačiau išklausius informuoti savo poziciją ir ieškoti būdų, kaip susitarti šiame momente dėl galimo bendradarbiavimo toliau. Jei darbuotojo pusė yra itin radikali, realu, kad kai kurios organizacijos su viešai deklaruojamomis vertybėmis, pergalvos, ar gali dirbti su šiuo žmogumi, kuris vadovaujasi kitomis tiesomis.
Gerai, kai įmonės turi itin stiprią principinę poziciją karo atžvilgiu ir sugeba tai aptarti su personalu be įžeidimų ar kaltinimų. Bet jeigu yra kitaip, darbuotojui verta pagalvoti, kiek jam yra komfortiška dirbti, kuomet pažiūros radikaliai skiriasi ir tai sukelia konfliktines situacijas.
Koks turėtų būti vadovo/ės vaidmuo šiais sudėtingais laikais? Kaip jam arba jai elgtis?
Vadovams tenka sudėtingas uždavinys racionaliai reaguoti į karo padėtį Ukrainoje, sugebėti vertinti faktus ir remtis oficialia informacija. Vadovaujančiam asmeniui būtina suvaldyti šios informacijos srautus organizacijose. Tą daug sunkiau padaryti tais atvejais, kai darbuotojai dirba iš namų, kadangi juos gali veikti nuolatinis žiaurių vaizdų stebėjimas.
Veiksminga daryti reguliarius susitikimus pokalbiui, kur būtų galima pasidomėti, kaip jaučiasi kolektyvo nariai, kur jų mintys, idėjos, kaip sekasi susikaupti. Taip pat šiuo metu darbuotojams kyla daug klausimų dėl saugumo, ekonominio neaiškumo, vis dar tęsiasi nuovargis po pandemijos, todėl palikti jų savieigai negalima, drauge su komandomis reiktų ieškoti naujų būdų kaip suartėti, spręsti susidariusią situaciją, kokius pokalbių ritualus kurti, kaip be agresijos kalbėti apie situaciją ir kaip susikoncentruoti į darbus.
Svarbu įsivardinti, kas vyksta. Kalbėjimas leidžia išsiventiliuoti, „atiduoti“ mintis ir tuomet daug lengviau sugrįžti prie darbų, kadangi nebelieka neišsakytų požiūrių. Žinoma, tokiais atvejais kompanijos lyderiui svarbu nustatyti pagarbaus kalbėjimo taisykles be pašnekovo pertraukimo. Komandos vadas neturėtų ignoruoti kylančių konfliktų ar diskusijų, tačiau neturėtų būti ir tas, kuris jas skatina. Jis turėtų nubrėžti aiškią ribą tarp to, kas vertybiškai svarbu įmonei, darbams, žmogiškam bendravimui ir toms kalboms, kurios netoleruotinos organizacijoje, pavyzdžiui, smurto, karo pateisinimo ir pan.
Ar vadovui/ei dera rodyti savo silpnumą esant tokioms aplinkybėms?
Komandos ar organizacijos vadovas taip pat yra žmogus, išgyvenantis nerimą ir baimes, tai natūralu. Gal jo ar jos šeimoje vyksta sudėtingi procesai. Jei organizacijos kultūra yra pakankamai atvira, žinoma, jis gali demonstruoti ir savo paties pažeidžiamumą, jam ar jai tikrai nebūtina nuolat atrodyti „įspūdingai“.
Reiktų dalintis savo baimėmis, rūpesčiais, patvirtinti, jog nerimauti yra normalu, kad tai daro visi, tačiau tuo pačiu mėginti su kolegomis ieškoti ir sprendimų, kurti strategijas bei rasti alternatyvas – „ką darysime, jei bus vienas ar kitas scenarijus“. Svarbu susitarti laiką, kada tai bus daroma ir nubrėžti ribas – dabar dirbame, o po valandos susėdame ir pasikalbame, pasimatuojame komandos „pulsą“.
Be to, šiuo atveju labai svarbus pačios organizacijos lankstumas, kadangi kiekvienas darbuotojas į stresą ir karo grėsmę reaguoja gana skirtingai. Jei kažkas išgyvena didelį nerimą, patiria hipertonusą (turi daug energijos dalintis informacija, imtis aktyvių veiksmų) ar hipotonusą (neturi jėgų, padidėja dirglumas, negali susikaupti) – svarbu į tai reaguoti, atpažinti ir įvardinti, ieškoti sprendimų, kaip padėti su tuo susitvarkyti. Galima apsitarti ir dėl dienos poilsiui, mini atostogų, peržiūrėti darbo krūvį ar pasvarstyti apie kitas pagalbos priemones.
Kaip darbdaviai turėtų informuoti darbuotojus apie papildomą pagalbą?
Dabartiniu metu yra gausiai dalinamasi informacija, kaip reaguoti į kilusią situaciją, kaip susitvarkyti su nerimu, kaip bendrauti ir pan., daug įvairių psichologų rengia nemokamus virtualius seminarus, kuriuos drauge su komandomis galima peržiūrėti ir apsitarti.
Labai svarbu suprasti, kad reakcijos į grėsmę apima kelis etapus: neigimo, pykčio, derybų, liūdesio, susitaikymo ir asimiliacijos. Kiekvienas įmonės narys gali būti skirtinguose etapuose esamu metu, todėl svarbu gerbti kiekvieno tempą susidoroti su informacija ir leisti savo būdu pereiti visus išgyvenimo etapus, neforsuoti ar negėdinti, kad išgyvena vienokias ar kitokias emocijas.
Dabar nėra vieno recepto, kaip visiems vienodai įveikti stresines situacijas, todėl svarbu mokėti tiek pačiam pasirūpinti savimi, tiek padėti kitam. Reflektuojant apie situaciją galima klausti savęs, „Kas dabar trukto būti dėmesingam?“, „Ar esu patenkinta/-s savo produktyvumu?“, „Ar atpažįstu savo streso ženklus?“, „Ką darau, kad man būtų lengviau?“ ir pan., stengtis būti čia ir dabar. Taip pat svarbu šviesti darbuotojus, kad maksimaliai koncentracijai reikalingas atsipalaidavimas turėtų būti ne alkoholio ar kitų priklausomybių formomis.
Priešingai, padeda fizinis krūvis, malonus bendravimas, buvimas gamtoje, reguliarios pertraukos, aiškus darbo ir laisvalaikio planas: 8 valandos darbui – lygiai tiek turi likti poilsiui. Jei neišeina palaikyti emocinės būklės savarankiškai, galima į darbovietę pakviesti specialistus, parsiųsti veiksmingas savi-pagalbos programėles.
Ką verta žinoti darbuotojams ir darbdaviams, kurie galvoja, kad politikai darbe ne vieta?
Organizacijos neišvengiamai dalyvauja politikoje, tačiau renkasi, kaip ir kokia forma su kolektyvu įsitraukti į tas veiklas, kurios leistų pasijusti naudingais karo situacijoje. Galima suburti veikiančių bendraminčių būrį visos įmonės vardu, kuris telksis savanorystei sutartomis valandoms ir padės įvairiuose priėmimo punktuose, pavyzdžiui: rinks lėšas iš Ukrainos pabėgusiems vaikams, pasiūlys darbo pozicijas, organizuos edukacines veiklas ir pan. Svarbiausia yra aiški, atvira komunikacija.
Organizacija susideda iš žmonių, todėl reikia reaguoti, nelikti abejingiems ne tik nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems, bet ir šalia esantiems bendradarbiams.
Ką daryti žmogui, kuris yra rusų tautybės ar rusakalbis ir dirba Lietuvoje, bet nepalaiko taikomos Rusijos prezidento politikos?
Lietuvoje, o ypač tam tikruose miestuose rusakalbių koncentracija darbo vietose yra didelė, tad plūstant karo pabėgėliams, rusiškai kalbančių darbuotojų tik daugės. Dėl to, labai svarbu atskirti situaciją įmonėje, įsivardinti, kas vyksta, su kuo dirbama, skatinti pagarbą ir palaikymą vieni kitiems.
Kuo daugiau kalbėsime aiškiai ir pagrįstais faktais apie tai, kas vyksta - tuo tikslingiau bus galima informuoti apie esamą situaciją. Patiems darbuotojams verta pakartoti, kad ne kiekvienas rusakalbis kolega yra Putino režimą palaikantis asmuo, nors natūralu, jog šiuo metu to aštresnio vertinimo gali ir pasitaikyti.
Darbe dažniausiai ne visos temos yra aptariamos, tad svarbu susitarti, kiek be darbinių temų yra komfortiška kalbėti apie politinius įvykius savo komandoje ar organizacijoje, kiek toks nekalbėjimas padeda išvengti papildomos įtampos ar slogios nuotaikos.
