Šiuo metu valdantieji dorojasi su dviem sunkiai įveikiamomis krizėmis – sveikatos apsaugos ir migracijos, bet turi labai mažai padėti norinčių draugų šalies viduje ir tarptautinėje erdvėje.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Estija atsiuntė mums dalį reikiamos spiralinės pjaunančios vielos, nes patys savąją iš esmės išnaudojome nutiesę 1,5 kilometro ilgio barjerą, kai kurios kitos valstybės suteikė čiužinių, lovų, antklodžių ir pagalvių, Europos Sąjunga rugpjūtį ketina skirti 10 mln. eurų migracijos krizės valdymui, taip pat atsiuntė keliasdešimt „Frontex“ pareigūnų bei technikos.
Tačiau ši pagalba nėra tokia visaapimanti, kad galėtume sau leisti kautis visais frontais vienu metu – ne tik su kaimynystėje įsikūrusiu išprotėjusiu diktatoriumi, bet dar laikas nuo laiko pabaksnoti Kiniją, važiuoti ant prezidento visais klausimais ir ginčytis, kas atstovaus Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, bei kaltinti prieš migrantus protestuojančius žmones antivalstybine veikla (nors protestas prie Rūdninkų poligono tikriausiai pažeidė viešąją tvarką). Kaip tokios situacijose būna – tiesos būna visose pusėse, bet vardan susitelkimo kai kurią nuomonę tikriausiai galima pasilaikyti sau?
1 frontas. Baltarusija ir migrantai
Lietuva išsiskiria stipria parama Baltarusijos demokratinėms politinėms jėgoms ir griežta kritika autoritariniam kaimyninės šalies prezidentui Aleksandrui Lukašenkai. Po suklastotų prezidento rinkimų Lietuva suteikė prieglobstį baltarusių opozicijos lyderei Sviatlanai Cichanouskajai ir tapo vienu svarbiausių baltarusių opozicijos veikimo centrų.
Tokia padėtis pasitarnavo Lietuvai plėtojant viešuosius ryšius, mūsų šalis ėmė atrodyti kaip neabejotinas pavyzdys posovietinėms valstybėms, kurios neturėjo galimybių tapti NATO ir Europos Sąjungos narėmis.
Nors Lietuvai naudinga būti minimai geru žodžiu tarptautinėje spaudoje arba sąjungininkių valstybių vadovų pasisakymuose, tačiau strateginis mūsų tikslas yra išlaikyti Baltarusijos nepriklausomumą nuo Rusijos, užtikrinti, kad Baltarusijos teritorija tarnautų kaip buferis nuo Rusijos. Rusija ir Baltarusija yra sudariusios sąjunginę valstybę ir visuomet gana glaudžiai bendradarbiavo, bet A. Lukašena ilgą laiką flirtavo su Vakarais, nes ir pats siekė būti bent šiek tiek nepriklausomas nuo Vladimiro Putino.
Po suklastotų prezidento rinkimų 2020 metų pabaigoje situacija kardinaliai pasikeitė. Vakarų valstybėms kalbėtis su A. Lukašenka tapo nebepatogu, nes tokių baisių žmogaus teisių pažeidimų ir smurto prieš protestuotojus Europoje nebuvo nuo protestų Ukrainoje, kai valdžią išlaikyti siekęs Viktoras Janukovyčius viešojo saugumo tarnyboms leido daryti, ką tik nori.
Lietuva dėl Baltarusijos padarė daugiau nei kitos Vakarų šalys: priėmė pas save opozicijos atstovus, užtikrino valstybinę S. Cichanouskajos apsaugą, viešuose formatuose atstovauja Baltarusijos pilietinei visuomenei. Gražu? Tikrai gražu. Bet kažkokio atsako iš į kampą įspausto diktatoriaus reikėjo tikėtis.
Kai A. Lukašenka nutarė žengti va bank ir prievarta nukreipė civilinį „Ryanair“ orlaivį į Minską vien tam, kad sulaikytų Lietuvoje gyvenusį žurnalistą Ramaną Pratasevičių bei jo draugę Sofiją Sapegą, nereaguoti išties nebuvo galima, bet reakcijos pobūdis gali būti įvairus. Galima labai susirūpinti (juokinga, bet neatneša jokių pasekmių), galima inicijuoti švelnesnes ar griežtesnes sankcijas, galima būti proceso vėliavnešiu, galima šiek tiek pasislėpti už sąjungininkų ir partnerių pečių.
Lietuva ir tąkart pasirodė labai gerai viešųjų ryšių prasme – ėmėsi inicijuoti ketvirtąjį Europos Sąjungos sankcijų paketą Baltarusijai. Jis buvo sėkmingai priimtas, kas yra puiku, bet tikriausiai Lietuvai nebuvo būtina figūruoti kiekviename žiniasklaidos pranešime ir būti pirmąja ir vienintele valstybe, kuri kaip nors įspūdingai pamojuoja laisvės vėliavomis kaimynystėje įsikūrusiam diktatoriui.
Tačiau begalvodami įspūdingas retorines figūras niekas nė nesiruošė rimtai vertinti A. Lukašenkos žodžių apie užtvindymą migrantais. O reikėjo. Žinoma, galima pavėluotai, nors ir teisingai, kartoti, kad visos buvusios valdžios nepadarė namų darbų ir nepastatė fizinio barjero ties siena su Baltarusija bei neįrengė stebėjimo sistemų, tačiau Lietuvoje taip jau įprasta visoms valdžioms – reaguojama, kai problema jau užgriūva ant nosies. Be to, ilgą laiką manyta, kad didesnė bėda yra siena su Rusija (kuri visapusiškai aprūpinta), o ne Baltarusija.
Tik čia norisi paklausti jau šios valdžios – jeigu mes žinojome, kad neturime realios sienos apsaugos su Baltarusija, tai būdami tie ryškiausi, kurie inicijuoja sankcijas, turėjome suvokti, kad kaimynas, kuris ryžtasi užgrobti civilinį orlaivį, tikrai gali suorganizuoti ir migrantų Lietuvai. Ir ruoštis tam – pavyzdžiui, bent jau įvykdyti viešuosius pirkimus koncertinai ir jos įtvirtinaimams. Juolab, kad tokį patį scenarijų Rusija panaudojo prieš Norvegiją ir Suomiją 2015-2016 metais. Abi valstybės migracijos srautus suvaldė susitarimais su Maskva.
Lietuva kalbėtis šiuo atveju neturi su kuo. Žinoma, kalbėtis su idiotais niekam nepatinka, bet gyvenime taip jau pasitaiko: kartais naudinga turėti bent kokį nesudegintą tiltą arba su visais susikalbantį tarpininką, net jeigu kalbame apie principą „aš tau – tu man“. Negražu? Negražu. Bet tai priežastis, kodėl net Izraelis, kuris nesidera su teroristais, vis tiek sutinka, kad kitos šalys tarpininkautų kalbantis su „Hamas“ ypatingai svarbiais ir abi puses liečiančiais klausimais.
Lietuva bandė apeiti A. Lukašenką ir kalbėtis su Iraku. Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizito „sėkmę“ galime įvertinti remdamiesi tuo, kad Irako oro linijos paskelbė padvigubinančios skrydžių kiekį iš Bagdado į Minską. Oro linijų atstovas Kifahas Hassanas nurodė, kad tai daroma transporto ministro nurodymu ir dėl padaugėjusių rezervacijų. Visi suprantame, kad tai aiškus pasityčiojimas.
Kokiu būdu Lietuvos užsienio reikalų ministerija tikėjosi sėkmės, lieka neaišku, nes Irakas, regis, tik stiprina ir gilina savo bendradarbiavimą su Rusija.
Iš Artimųjų Rytų traukiantis JAV, Maskva nesnaudė: pavyzdžiui, pernai gruodį pranešta, kad Rusijos įmonės į Irako energetikos sektorių investavo apie 13 mlrd. dolerių, Bagdadas panoro iš Rusijos pirkti priešraketinių žemė-oras sistemų S-300, o Maskva dar pasiūlė pateikti ir S-400. Rusija su Iraku pernai taip pat pasirašė susitarimus dėl bendradarbiavimo elektros energijos, žemės ūkio ir transporto sektoriuose, o Bagdade Rusija ir Irakas kartu įkūrė vadovavimo centrą, dėl kurio susitarta žvalgybos informacijos dalijimosi dokumentu, įtraukiančiu ir Iraną bei Siriją.
Niekas nežino, ar padvigubindamas skrydžius į Minską Irakas iš G. Landsbergio nusprendė pasityčioti paprašius Maskvai, bet jeigu taip būtų, labai nenustebintų.
2 frontas. Kinija ir Taivanas
Turėti vieną kovos frontą su Baltarusija – dar nieko baisaus, nors ketvirtoji koronaviruso banga pusiau vakcinuotoje visuomenėje ir kvėpuoja į nugarą. Bet iš esmės Lietuva nėra vieniša valstybė, ji priklauso kariniam NATO aljansui, yra Europos Sąjungos narė, todėl galima tikėtis, kad viename fronte įmanoma arba pasiekti pergalę, arba bent stabilizuoti situaciją.
Tačiau valdantieji tikriausiai nusprendė, kad to mums per maža, todėl neskaudžiai, bet dažnokai pabaksnoja Kiniją ir išsako paramą Taivanui. Neseniai pranešta, kad Taivanas Lietuvoje atidarys savo atstovybę, nors tai nebus oficiali ambasada ar konsulatas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija tokį žingsnį pasveikino. Rudenį Vilniuje žadama steigti Taipėjaus verslo atstovybės biurą.
Lietuva taip pat nusiuntė 20 tūkst. vakcinos dozių nuo koronaviruso Taivanui, kur gyvena 23 mln. gyventojų. Saloje kilo dėkingumo banga, nes svarbu ne skaičiai, bet draugystė. Kinija dėl atstovybės atidarymo net paraudonavo iš pasipiktinimo, nors konkrečių veiksmų nesiėmė. Arba mes apie juos dar negirdėjome.
Žinoma, tai neabejotinai yra labai gražūs gestai, nes komunistinis Kinijos režimas nuolat gniaužia Taivano nepriklausomumo siekius, bet ar tikrai Lietuvai vienu metu reikia rasti kuo daugiau priešų? Gal galima vertybinę politiką Kinijos atžvilgiu atidėti vėlesniam metui, kai būsime bent apsitvarkę su koronavirusu ar migrantų antplūdžiu?
Taivano padėtis apskritai yra labai įdomi: Kinija Taivaną laiko savo dalimi nuo pat pilietinio karo pabaigos 1949 metais, kai Mao Dzedongo vadovaujami komunistai atėjo valdžion, o pralaimėjusi nacionalistų vyriausybė pasitraukė į salą. Nuo to laiko egzistavo dvi valstybės, pavadintos Kinija: Kinijos Respublika su sostine Taipėjuje ir Kinijos Liaudies Respublika su sostine Pekinu.
Vakarai Kinijos Respubliką Taivane formaliai laikė visos Kinijos atstove, todėl Taipėjaus vyriausybė buvo gavusi vietą Jungtinėse Tautose. Tačiau kai praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vakarų santykiai su Kinijos Liaudies Respublika atšilo, Taivanas prarado pasaulio diplomatinį pripažinimą ir vietą Jungtinių Tautų institucijose.
Šiuo metu Taivaną pripažįsta tik vos keliolika pasaulio šalių, nes Pekinas deklaruoja, jog valstybės negali būti užmezgusios diplomatinių santykių vienu metu ir su Kinija, ir su Taivanu. Vašingtonas savo ruožtu yra suteikęs saugumo garantijas Taivanui, nors formaliai diplomatinius santykius palaiko su žemynine Kinija.
Lietuva išties nuostabiai atrodo tarptautinėje spaudoje vystydama savo vertybėmis grįstą užsienio politiką, bet, deja, pasaulis nėra teisinga vieta, jame gerieji nebūtinai apdovanojami, o blogieji nebūtinai nukenčia. Todėl gebėjimas protingai rinktis, kur ir kada puoselėti vertybinę užsienio politiką, o kur geriau likti prie Realpolitik principų, atrodo esminis. Aišku, jei norima bent šiek tiek stabilesnės aplinkos, kurioje būtų galima planuoti savo veiksmus.
3 frontas. Prezidentūra
Vertybėmis grįsta užsienio politika yra viena dalis, bet valdantiej konservatoriai atvėrė kovos frontą ir vidaus politikoje – su prezidentu Gitanu Nausėda. Labiausiai tai atsiskleidė per Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pradėtą kovą dėl atstovavimo Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, kurioje dar nuo Dalios Grybauskaitės laikų lankosi būtent prezidentas, o ne premjeras. Bet retorikos prasme pasibadymų galima įžvelgti vos ne kas antrą dieną.
Vertinant kaip pavienį faktą, tai nebūtų skausminga, nes funkciškai prezidentas negali nei labai padėti, nei labai pakenkti Vyriausybei – ją patvirtinęs jis begali tik kritikuoti.
Tačiau prezidentas gali pasigirti autoritetu konservatyviai visuomenės daliai, kuri pritarė Šeimos gynimo maršo tikslams ir priešinosi lyčiai neutralios partnerystės įteisinimui. Jeigu valdančiųjų konservatorių santykiai su šalies vadovu būtų bent apytiksliai geresni, migrantų krizės kontekste būtų galima prašyti jo dalyvavimo, nes tiek protestuose Dieveniškėse, tiek prie Rūdninkų poligono buvo nemažai Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovų ir jų rėmėjų.
Jei santykiai būtų geresni, tikriausiai šalies vadovas pats dėtų didesnes pastangas sutelkti tarptautinę paramą Lietuvai, aktyviau dalyvautų vakcinacijos skatinimo procese ir apskritai paremtų svarbiausius Vyriausybės veiksmus.
Kai situacija tokia nestabili, o aplinka įelektrinta, net nedidelė parama gali būti aukso vertės. Ir nesvarbu, kad prezidentas daug kur demonstruoja nepatyrimą ar jo vertybės yra ne tokios kaip valdančiųjų. Dirbi su tokia medžiaga, kokią turi. O ir visuomenei, tikėtina, labiau patiktų, jeigu tarpusavio priešiškumas nebūtų demonstruojamas bent sunkiose situacijose.
4 frontas. Prieš migrantus protestuojanti visuomenė
Paskutinį kovos frontą valdantieji atvėrė komunikuodami su visuomene apie migrantų apgyvendinimą. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė po protestų Dieveniškėse ir prie Rūdninkų poligono prakalbo apie galimai antivalstybinį veikimą.
Valstybės saugumo departamentas atsakė, kad kol kas „nefiksuoja antivalstybinių organizacijų ar antivalstybinių ginkluotų grupių veiklos, kaip tai aptariama Baudžiamajame kodekse, taip pat ir sąmoningo kurios nors užsienio valstybės užduočių vykdymo prieš Lietuvos interesus“. Tačiau kartu pabandė paaiškinti, kad pagal politikams būdingą žodyną čia tikriausiai kalbėta apie pasipriešinimą teisėtiems pareigūnų veiksmams, o tai nepasitarnauja valstybėms interesams ir gali būti naudinga Lietuvai priešiškoms valstybėms.
Tai nėra pirmas kartas, kai politikai kelių arba dalies asmenų neteisėtą ar nemoralų veikimą pritaiko kritikuodami visos grupės žmonių veiksmus. Pavyzdžiui, ekonominės ir finansų krizės metais tuometinis premjeras Andrius Kubilius ypač mėgo argumentuoti, kad ligos išmokos privalo būti mažinamos, nes dirbantieji jomis masiškai piktnaudžiauja. Taip, piktnaudžiavimo tikrai buvo, bet toks argumentas iškart supykdė sąžiningus žmones. Pasakai sakinį ir iškart turi daugiau žmonių, kurie tavęs nemėgsta.
Panašiai buvo ir šiuo atveju. Labai tikėtina, kad pakraščių savivaldybių gyventojų nepasitenkinimas migrantų apgyvendinimu kyla ne iš kokios nors kvailumo arba antivalstybinio mąstymo, bet iš nepasitikėjimo valstybės institucijomis. Niekas netiki, kad migrantai bus apgyvendinti taip, kad negebėtų pabėgti. Niekas netiki, kad valstybei užteks pareigūnų, kurie operatyviai reaguotų į incidentus. Niekas nemano, kad Lietuva sugebės migrantus operatyviai išsiųsti į kilmės šalis. Niekas nematė ir negirdėjo kokio nors aiškaus plano, kaip stabdyti Baltarusijos suorganizuotus migrantų srautus į Lietuvą.
Valdantieji yra linkę pasitelkti labai stiprią viešąją retoriką tiek kalbėdami apie Baltarusiją, Rusiją, tiek apie Lietuvos visuomenės dalies nepasitenkinimą. Tačiau lieka neaišku, kam reikia piktintis savais žmonėmis, nepaisant to, kad jų argumentai kartais būna „iš vėjų“ srities? Taip tik didinamas besipiktinančių ratas, sukuriamas dar vienas frontas, kuriame eikvojamos jėgos.
5 frontas. Skiepų priešininkai
Penktasis kovos frontas yra susijęs su bandymu įtikinti skiepais abejojančius asmenis pagaliau pasiskiepyti, kad išvengtume didelio kiekio mirčių ir naujų ribojimų, kurie apsunkina gyvenimą visiems piliečiams bei šalies ekonomikos vystymuisi. Toks tikslas yra savaime suprantamas, bet sunkiau įgyvendinamas klestint sąmokslo teorijoms, abejonėms ir elementariai baimei.
Vyriausybė jau pranešė, kad nesiskiepijantiems, kai tam nėra jokių medicininių priežasčių, sudarys mažiau palankias sąlygas pandeminei situacijai pablogėjus: neturintieji Galimybių paso susidurs su griežtesniais karantino ribojimais, ketinama panaikinti nemokamą galimybę testuotis, kai norima pasinaudoti Galimybių pasu, nesiekiepijančus be pagrindo gali būti leidžiama nušalinti nuo darbo nemokant darbo užmokesčio ar nemokėti jiems ligos išmokų, užsikrėtus COVID-19.
Ši valdančiųjų pozicija buvo ilgai laukta verslo bendruomenėje bei tarp pasiskiepijusios visuomenės dalies, mat skiepų priešininkai atrodo tarsi trukdis laisvesniam egzistavimui. Vyriausybė ilgai trypčiojo nesiimdama kietesnės pozicijos, bet gali būti kad ji tai darė sąmoningai, nes būta perspėjimų, kad privalomų skiepų įvedimas galėtų sukelti neramumus visuomenėje ir didelius protestus.
Ministrų kabineto suplanuotos priemonės nėra tapačios privalomiems skiepams, bet aiškiai prie to artėja: įvedus jas nesiskiepiję gyventojai patirtų didesnius kaštus (turėtų mokėti už PGR testavimą, negautų ligos išmokų susirgę), suprastėtų jų sąlygos (įvedus karantino sąlygas nesiskeipijusiems, jie galėtų lankytis tik į maisto parduotuvėse, vaistinėse, optikose ir pan.).
Jeigu tai bus įgyvendinta ir didžiausi antivakseriai tai supras kaip privalomą skiepijimąsi, tuomet iš tiesų gali atsiverti dar vienas kovos frontas - jau penktasis.
