Tiesa, Amerikos vadovaujama saugumo tvarka niekada nebuvo sveika ir gyvavo rizikingai. Europos pusė buvo kaprizinga ir dažnai nepatikima. Įsisenėjusi nepakankamų išlaidų gynybai problema ištisus dešimtmečius bandė amerikiečių kantrybę, kaip ir idiosinkratinis sprendimų priėmimas, ypač Prancūzijoje. Nedėkingi arba paranojiški „taikos“ kampanijos dalyviai vaizdavo JAV branduolinį buvimą Europoje kaip grėsmę, o ne apsaugą. Daugelį europiečių papiktino nesėkmingi Amerikos karai Pietryčių Azijoje 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje, „pasaulinis karas su terorizmu“ po 2001-ųjų, ir jie vengė gresiančios sudėtingos konfrontacijos su Kinija.
Jei aljansas buvo neramus, tai tokia buvo ir jo atnešta taika. Jis nesugebėjo sustabdyti žudikiško Kremliaus siautėjimo pavergtose Europos valstybėse Šaltojo karo metais ir iš pradžių leido Slobodanui Miloševičiui siausti buvusioje Jugoslavijoje. „Europa nedaloma, laisva ir taikinga“ buvo žavus eros po 1991 metų šūkis. Tačiau jis nebuvo pakankamai platus ir tvirtas: ukrainiečiai dabar už tai moka.
Sėkmingas Vladimiro Putino išpuolis prieš NATO šalį gali suduoti „Pax Americana“ lemiamą smūgį, tačiau pražūtingas puvimas prasidėjo anksčiau. Ištisus dešimtmečius JAV administracijos ragino Europą būti tvirtą. Dabar Joe Bideno administracija taip bijo eskalacijos, kad atsisako leisti apgultai Ukrainai panaudoti jai paaukotus tolimojo nuotolio ginklus smūgiams Rusijos teritorijoje. Dėl to Ukrainos frontas griūva nuo kasdienio antpuolio bombomis ir kita amunicija, leidžiama iš aerodromų, į kuriuos gynėjams neleidžiama taikytis. JAV taip pat neleidžia NATO sąjungininkams greitai ir ryžtingai reaguoti į Rusijos „poslenkstines“ atakas: įsiskverbimus ir kitus nešvarius triukus.
Spartėjantis protekcionizmas – dar vieni pasitikėjimą žlugdantys nuodai: prieš dešimtmetį JAV ir Europa (taip pat ir Ramiojo vandenyno sąjungininkės) galėjo sukurti milžinišką bendrą ekonomikos valdymo zoną, kurioje klestėtų ne tik laisva prekyba, bet ir galiotų bendros taisyklės. Vietoj to šios šalys pasirinko savanaudišką ir trumparegišką puikybę. Dėl to jos visos tapo skurdesnės ir silpnesnės.
Mažėjant JAV įtakai žemyne, Europos šalys krenta kaip domino kaladėlės. Rusijos nešvarių triukų, ekonominių ryšių, propagandos ir šnipinėjimo tinklas jau apraizgė Vengriją, Slovakiją ir Austriją, toliau rikiuojasi Sakartvelas ir Bulgarija, o kiek jų dar laukia toks likimas.
Tačiau žvelgiant iš Vašingtono, Europos sąjungininkės dažniausiai yra vos vos vertos tokio vardo. Kariniu požiūriu jos yra per mažos arba per daug atsilikusios, kad galėtų veikti kartu su moderniomis amerikiečių pajėgomis. Pažangesnės šalys, pavyzdžiui, Britanija, neturi pakankamai atsargų, kad galėtų ilgai dalyvauti bet kokioje operacijoje. Jos taip pat neturi ką pasiūlyti kitose srityse: diplomatinėje, ekonominėje ar kultūrinėje. Kodėl tada reikėtų padengti sąskaitą?
Šie trūkumai neturėjo būti lemtingi. Europa lengvai galėtų būti veiksmingesnė ir pajėgesnė sąjungininkė, o JAV – ryžtingesnės ir toliau žvelgiančios. Tačiau abiem pusėms labiau patiko pliaukšti apie aljansą, nei investuoti pinigus ir politinį kapitalą į jo išsaugojimą. Kai jo nebeliks, jos jo pasiges. Europos šalys, atsisakiusios skirti palyginti nedideles išlaidas, susijusias su Ukrainos išlaikymu ir tinkamos NATO gynybos palaikymu, dabar turės apmokėti milžinišką sąskaitą už savo pačių saugumo užtikrinimą. Amerikiečiai, susiduriantys su stiprėjančia geopolitine konkurencija, gali pasiilgti savo senųjų sąjungininkių, ypač jei kai kurios iš jų pereis į Kinijos stovyklą.
Prašom nenešti jokių gėlių. Tačiau būsime dėkingi už aukas bet kuriam Europos kariniam biudžetui.
Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
