Į Maskvą atvykau prieš pat 1998-ųjų rugpjūtį prasidedant finansinei krizei, per kurią Rusija patyrė devalvaciją ir defoltą, o jos palaikytojai Vakaruose liko suglumę. Tuomet su daugybe sunkumų susidūręs B. Jelcinas išsirinko savo penktąjį premjerą per mažiau nei pusantrų metų: mažai žinomą Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovą Vladimirą Putiną. Šiemet jis mini 25-ąsias metines valdžioje.
Regis, tik nedaugelis kažką žinojo apie šį ramų pilką biurokratą. Taigi, užsienio apžvalgininkai ėmė žaisti „sujunk taškus“ – vaikišką žaidimą, kai teisingai sujungus iš pažiūros atsitiktinius taškus lape išvysti atpažįstamą paveikslėlį.
Pirmasis taškas. Rusijos naujasis premjeras buvo iš Sankt Peterburgo – tai geras dalykas. Rusijos antras pagal dydį miestas buvo liberalus, „europietiškesnis“ nei Maskva. Jo pavadinimo pakeitimas iš sovietinio Leningrado į originalų carinių laikų vardą buvo būtent toks simbolinis žingsnis, kuris privertė pašaliečius pajusti, kad senos blogos dienos jau baigėsi. Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas buvo žymus „reformistas“ (kad ir ką tai reikštų).
Antrasis taškas. V. Putinas dirbo KGB elitiniam užsienio žvalgybos skyriui. Jis kalbėjo vokiškai. Taigi, jis šį tą žinojo apie tai, kaip veikia pasaulis. Kai metais anksčiau jį paskyrė FSB vadovu, pavadinau jį kosmopolitišku veikėju.
Trečiasis taškas. V. Putinas aiškiai turėjo Jelcinų šeimos pasitikėjimą, sugebėdamas nepatekti už grotų sklandant įtarimams dėl korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia. Ligotas B. Jelcinas Naujųjų metų išvakarėse atsistatydino ir pavertė V. Putiną prezidentu.
Užsieniečiai puolė spalvinti šio padriko ir klaidinančio paveikslėlio. V. Putinas turėjo išgelbėti Rusiją, jis buvo kažkas, su kuo būtų galima dirbti drauge. Jis žadėjo stabilumą namuose, bendradarbiavimą kovoje su terorizmu ir investicijoms draugišką klimatą.
Viliojo perspektyva tuo patikėti. Maskvos žurnalistus pakerėjo V. Putino dinamiškumas ir tariamas atvirumas. Po daugelio metų, kai valdžioje buvo nenuoseklus ir nusenęs B. Jelcinas, atsirado vyras, galintis surengti spaudos konferenciją! Trunkančią kelias valandas! Be iš anksto parengtų atsakymų!
Buvau vienas iš nedaugelio, atmetusių tą, mano akimis, džiūgaujantį chorą. V. Putinas iš tiesų siūlė melą ir masines žudynes, jau nekalbant apie suplanuotus sprogdinimus daugiabučiuose pagal jo kovos su terorizmu programą ir svaiginantį populiarumo šuolį. Kad ir kokių klaidų padarė B. Jelcinas, jis pasisakė už spaudos laisvę, politinę konkurenciją ir esminį atsitraukimą nuo stalinistinės praeities. V. Putinas atmetė visus tris dalykus.
Svarbiausia apie V. Putiną, mano manymu, buvo tai, kad jis buvo neatgailaujantis sovietų slaptosios policijos tarnas. Turėtume taip pat nerimauti dėl jo atėjimo į valdžią Rusijoje, kaip ir dėl kokio nors buvusio gestapo karininko tapimo Vokietijos lyderiu. Vokietija siekė išpirkti kaltę už savo nacistinės eros nusikaltimus. Rusija neparodė panašios atgailos dėl sovietinės praeities ženklų.
Tuo metu tai atrodė kaip šokiruojantis palyginimas. Nuo 1991-ųjų buvo sutariama, kad Rusija – poimperinė šalis, išsilaisvinusi po Sovietų Sąjungos griūties. Šaltasis karas buvo pasibaigęs.
Aš nesutikau. 10-ojo dešimtmečio pradžioje gyvenau Baltijos šalyse, kurios kovojo, kad atgautų suverenumą, ir siekė atsikratyti užsitęsusio Kremliaus karinio ir žvalgybinio buvimo. Jei jau Rusiją pažinoję žmonės nerimavo, aš – taip pat.
Buvau teisus apie V. Putiną nuo pat pradžių. Tie, kurie juo pasitikėjo, siaubingai klydo. Tačiau svarbiau yra pati Rusija. V. Putinas – pavyzdys to, ko jis pats nesukūrė. Ir tai, bijau, jį pergyvens.
