Kaip pasikeis JAV ir Rusijos santykiai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas ir buvęs užsienio reikalų ministras, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas.
Mes matėme viešojoje erdvėje iš Rusijos reakcijų po to, kai Amerika bombardavo kai kuriuos objektus Irane. Pirmasis bombardavimą pradėjo Izraelis, tada įsijungė Jungtinės Amerikos Valstijos ir tada iš Rusijos buvo tokių veiksmų pasmerkimas. Ar tai keičia Rusijos ir JAV santykius? Ar tai tik viešojoje erdvėje tie pirmieji pareiškimai?
L. Kontrimas: Rusijos ir JAV santykių tai kol kas niekaip nekeičia, todėl kad, jeigu mes atmestumėme tą oficialią informacinę smegenų plovyklą, kuri vyksta jau daugiau negu pusmetis – neva tai kažkokios derybos derinamos, pozicijos ir taip toliau, tai mes suprantame, kad tam tikri giluminiai šitų dviejų šalių santykiai sprendžia visai kitus klausimus.
Amerikos norėjimas išlikti didžia, suprantant, kad vienos valstybės dominavimas iš tiesų yra praėjęs. Mes matome tai, jau dabar galime lengviau pasakyti, kad mes matome šito proceso pradžią net ne 1990 metais Sovietų Sąjungos byrėjimo, o iš principo, kolonialistinių valstybių sistemos irimo laike.
Šiandien, kada mes turime jau keletą papildomų galybių, tai šitų dviejų valstybių santykis, iš principo, yra tai, kas kurią parems tam tikru etapu. Aš nežinau, kiek yra vienas kito vedžiojimo už nosies, todėl kad tai gali būti lygiai taip pat, bet lygiai taip pat mes matome, kad negali prognozuoti ir kitų žaidėjų – pavyzdžiui, Kinija.
Ji iš principo šypsosi ir visiems, bet mes suprantame, kad Kinija kuria savo tvarką, savo taisykles ir mąstydama ne metais, net ne dešimtmečiais, o šimtmečiais – ji tiesiog lėtai daro judesį apsaugodama vidinį savo valstybės pasaulį, o išorėje leidžia byrėti tam, kas byra.
Taip kad Rusijos reakcija į Amerikos įsitraukimą bombarduoti Iraną, iš principo, tai yra, ministras galės pasakyti, man atrodo, kad tai yra tiesiog tokia diplomatinė klišė, kuri kol kas nieko neatskleidžia.
Todėl, kad tą momentą, kai ji buvo pareikšta, ji nieko nereiškė, jokios informacinės rolės net neatliko, tik žinutė. Prabėgo laiko ir per tą laiką mes matome, kad nieko daugiau po to ir neįvyko.
Ar iš tikrųjų tai yra tik žinutė, tik viešojoje erdvėje nuskambėjęs pasisakymas, kad „Taip, mes palaikome Iraną, ir JAV pasielgė negražiai su mūsų partneriu“? Ar vis tik galima tikėtis ir daugiau iš Rusijos?
P. Vaitiekūnas: Aš manau, kad jie grasina – grasina Vakarų pasauliui, grasina Europai, suranda tam argumentų, nes pačiu tokiu optimistiškiausiu scenarijaus atveju, Iranas tikrai, kaip jėga, nuėjo nuo arenos, subyrėjo galbūt iki režimo, o tokiu pesimistiškiausiu atveju, globaliai žiūrint, pats pesimistiškiausias scenarijus būtų, jeigu branduolinis ginklas pradėtų klaidžioti nežinia kieno rankose.
Iki šiol branduolinis ginklas buvo kontroliuojamas vienų ar kitų vyriausybių ir visada buvo galima po sprogimo atsekti, kas tą branduolinį ginklą panaudojo. Dabar, jeigu branduolinis ginklas, branduolinės medžiagos – 400 kg sodrinto urano, iki 60 proc., tai dar ne ginklinis uranas, bet jau į tą pusę, ir kartu centrifugos kažkur iškeliavo, galėjo neiškeliauti, niekas nežino.
Amerikiečiai sako, kad mes viską sunaikinome, bet užtikrinti tuo, kad sunaikinome, kol kas negalima, nes radiacija nepadidėjo. Tai klausimas – kur uranas?
Kai kalbame apie Dmitrijų Medvedevą, į jo pareiškimus reagavo ir Donaldas Trumpas, kuris griežtai pasmerkė Medvedevo žodžius, esą dabar yra valstybių, kurios pasirengusios padėti Iranui su branduoliniu ginklu. D. Trumpas pasakė, kad Medvedevas neatsakingai naudojo žodį branduolinis.
P. Vaitiekūnas: Reagavo į Kremliaus statytinių provokacijas, dar yra vienas toks Lukašenka. Jis pasako tokius dalykus ir padaro Kremliaus nurodymu ir spaudimu. Daugelis dalykų patikrinama ir per psichologines atakas, einančias iš Lukašenkos, ir tam tikrus veiksmus, jis bando tam tikrus modelius.
Rusija išbando tam tikrus veikimo modelius: visuomenės destabilizavimo, visuomenės prispaudimo, informacinės atakos modelius Baltarusijoje. Mes neturime pasiduoti šitam, ir tai, kad Trumpas pasidavė, tai matomai, Kremlius ir Putinas būtent to ir siekia.
Ar tai rodo, kad Amerikos prezidentas vis tiek išlieka aukščiausiu valstybės vadovu? Tai, jog jis įsitraukė į tokias diskusijas, galbūt rodo, kad nebuvo laiku patarta arba nebuvo įspėtas? Taip pat, ar galima manyti, kad tai atskleidžia jo pažeidžiamumą, jei jis reaguoja į tokias replikas?
P. Vaitiekūnas: Visi mes žmonės ir visus kai kas užkabina, ir, matyt, prezidentą Trumpą, jis gauna tas suvestines, kas buvo pasakyta, ypač iš Kremliaus.
Jis sureagavo į tai, kas buvo pasakyta. Vakarai pripratę prie to, kad valstybiniai veikėjai kalba atsakingai, o Kremliaus veiksmai dažnai yra provokatyvūs ir neatsakingi.
L. Kontrimas: Neretai Trumpo kai kurie reagavimai, kurie yra ne iš ovaliojo kabineto, kur prie oficialios tumbos, stovint, o pavyzdžiui, einant, skrydžio kažkokio metu. Taip, jie irgi truputį yra parežisuoti, bet mes žinome jį kaip asmenį – jis yra impulsyvus.
Ir jeigu čia jam pateikė klausimą apie tai, kaip kažkas pradėjo atominiu ginklu mojuoti, jo reakcija visada bus negatyvi, nes kol kas jis yra labai griežtai tokių provokatorių atžvilgiu nusiteikęs, kas irgi yra liuks.
Dėl to amerikiečiai turi gerą pasiaiškinimą dėl to savo įsitraukimo. Kartu su Izraeliu naikinti Irano branduolinius taškus. Kad jie nori deeskalacijos. Kad kaip tik atomas eitų į šoną, nes visi puikiai suprantame, kad dabar jau gi, aš jau net ir pamečiau skaičių, kiek kartų mes galime susinaikinti kaip žmonija iš to branduolinio ginklo, kuris jau yra.
Mes matėme, kad po Izraelio bombardavimo Irane, Amerika labai greitai įsitraukė ir taip pat smogė kai kuriems branduoliniams objektams Irane. Ar tai rodo, kad galbūt jau buvo pasiruošta, kad galbūt tai buvo suderinta su Izraeliu, ar tiesiog tai yra tas klausimas, į kurį Amerika visada labai greitai reaguoja ir nelaukia?
P. Vaitiekūnas: Be jokios abejonės, kad buvo iš anksto suderinta politika. Galbūt nebuvo laikas suderintas, tačiau pats veikimas ir Izraelio, ir Amerikos buvo suderintas ir šių šalių vadovams, lyderiams žinomas.
Nežinau, ar buvo informuoti iš anksto Europos lyderiai, bet Europa, be abejo, parėmė savo partnerius, parėmė ir Izraelį, ir parėmė Ameriką. Tai yra gerai ir rodo Vakarų civilizacijos bent šiokią tokią vienybę ir veikimą kaip kolektyvinės jėgos.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
