Šią dieną siekiama atkreipti tėvų dėmesį į turiningą vaikų laisvalaikį, o vaikus informuoti apie pavojus, gresiančius už namų ribų. Dažnai vaikai išeina iš namų, nesulaukę artimųjų palaikymo. Tad, visų pirma, tėvai turėtų skatinti vaikus išsipasakoti, neslėpti nuo jų savo norų.
Plačiau apie šią problemą interviu naujienų portalui tv3.lt papasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja.
– Kokia yra dingusių vaikų situacija Lietuvoje?
– Noriu pabrėžti, kad tai yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei pasaulio problema. Daug atvejų siejama su paauglystės maištu. Tačiau kiekviena dingusio vaiko situacija yra unikali. Galima tik gilintis ir gilintis. Šią gegužės 25-ąją atkreipsime dėmesį ne tik į Lietuvą, bet ir į Ukrainą, kurioje šiuo metu vyksta karas.
– Kiek Lietuvoje dingsta vaikų?
– Paieškų registre 2021 m. buvo užfiksuoti 1575 vaikų dingimo atvejai. Tiesa, tas pats vaikas gali bėgti 3 ar 4 kartus. O tai įsiskaičiuoja į bendrą statistiką. Karantino metu situacija buvo dar sudėtingesnė. Pavyzdžiui, 2020 m. buvo vykdoma daugiau kaip 2 tūkst. nepilnamečių paieškų.
Per pirmąjį 2022 m. ketvirtį jau turime 427 vaikus, kurie buvo (o dalis dar ir yra) arba pabėgę, arba pradingę. Tarptautinės pagalbos linijos 116 000, kuri skirta dingusių vaikų paieškai, duomenimis, Europoje apie dingusį vaiką pranešama kas 2-3 minutes. Per metus Europoje dingsta vidutiniškai milijonas vaikų.
– Kokie yra įprasti dingimo scenarijai?
– Sunku įvardyti tipiškus scenarijus. Kiekvienas dingimas – atskira istorija. Apie 90 proc. atvejų – bėgantys vaikai. Jie ne kažkur bėga, o nuo kažko. Nuo smurto, patyčių artimoje aplinkoje, mokykloje. Kartais vaikai net bijo grįžti namo, nes gauna blogą pažymį.
Todėl raginame vaikus skambinti mums (numeriu 116 000). Mūsų centras dažnai tampa tarpininku tarp tėvų ir vaikų. Kalbame su vaikais jų suprantama kalba. Žinoma, tai nėra lengva užduotis. Norime įgyti vaikų pasitikėjimą, siekiame, kad jie išsipasakotų. Pažadame, kad jų neišduosime.
Kai vaikas dingsta ir po kurio laiko grįžta su pinigais ar brangiais daiktais, tada yra labai didelė tikimybė, kad jis pateko į nusikalstamo pasaulio pinkles. Nusikaltėliai dažnai ieško aukų vaikų globos namuose.
Pažeidžiamiausius vaikus jie įtikina, kad šie yra kieti, jog jų gyvenimas gali pasikeisti. Nusikaltėliai pamato, kad vaikas yra apleistas, neturi draugų, tada pradeda juo manipuliuoti. Vaikai įtraukiami į vagystes, kontrabandą. Dalis jų išvežama į užsienį. Per karantiną tokių atvejų sumažėjo dėl apribojimų, tačiau pati problema niekur neišnyko.
Kai tokie vaikai sugrįžta namo, tai jie yra šantažuojami. Aiškinama, kad vogei, todėl pateksi į kalėjimą arba, kad visi apie tai sužinos. Vaikai labai to bijo, todėl mūsų centro tikslas yra įtikinti vaiką prabilti, kreiptis pagalbos.
Dėl to dažnai lankome mokyklas, bendraujame su vaikais, stipriname jų supratimą apie galimus pavojus. Mokome ir socialinius pedagogus, ir mokytojus, ir klasės auklėtojus. Siekiame užmegzti kontaktą ir su vaikų tėvais, prašome, kad būtinai mus pakviestų į susirinkimus su tėveliais. Tam, kad vienoje vietoje galėtume susitikti ir pasikalbėti.
– Kokio amžiaus vaikai įprastai dingsta?
– Pasitaiko atvejų, kai dingsta 10-11 metų vaikai. Tačiau dažniausia – 13-14 metų paaugliai ir vyresni nepilnamečiai. Akivaizdžios problemos yra vaikų globos įstaigose. Iš jų vaikai bėga nuolat. Blogai ir tai, kad globos įstaigos nenoriai praneša apie tokius atvejus, nes tikisi išvengti patikrinimų. Todėl jų atstovai teigia, kad pas juos viskas yra gerai, bet taip tikrai nėra.
– Koks yra tėvų ir susijusių tarnybų vaidmuo sprendžiant šią problemą?
– Noriu pasidžiaugti bendradarbiavimu su 112, Vidaus reikalų ministerija, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, Lietuvos policija. Dažniausia bėga vaikai iš šeimų, kurios įtrauktos į rizikos grupę. Būtent tokie vaikai yra pažeidžiamiausi.
Baisiausia, kad didžioji dalis tokių tėvų nekreipia dėmesio į savo vaikus. Vienas berniukas pasakojo, kad jis gali eiti kur nori ir kada nori. Ir negrįžti namo. Kažkada jį radome namo, kuriame gyvena, koridoriuje. Jis ten sėdėjo, nes mama nebesugebėjo atrakinti durų. Skaudu, kad apskritai yra tokių istorijų. Bet tų vaikų neatimsi iš tėvų pagal mūsų įstatymus.
Žinoma, yra ir tokių atvejų, kai šeima tvarkinga, tačiau vaikas vis tiek pabėga. Tokiose šeimose tėvai per daug dirba ir vaikai turi per daug pinigų. Tada atsiranda neaiškių draugų jų aplinkoje. O tėvams tik svarbu, kad vaikas eitų į mokyklą. Jie panyra į verslą ir pamiršta savo vaikus.
Man įstrigo vienas atvejis, kai mama draudė savo vaikui dirbti. Moteris pabrėžė, kad šeima turi daug pinigų, todėl vaikui dirbti nėra jokio tikslo. Bet jos 15 metų dukra pabėgo iš namų. Mums pavyko pabendrauti su ta mergaite. Ji prisipažino, kad mama jos nesupranta.
Išsikalbėjusi mergaitė papasakojo, kad nori pati užsidirbti. Jai nereikia lengvų pinigų iš tėvų kišenės. Paauglė įsidarbino be sutarties. Mama teigė, kad dukrą apgaus, jai nesumokės. Bet juk tai ir yra gyvenimo patirtis. Mama klausė, ką jai daryti?
Pasakiau, kad vaiką reikia suprasti. Jog reikia ieškoti kompromisų. Nes kuo labiau spausi, tuo labiau vaikas priešinsis. Mama galiausia nusileido ir tarp jos bei dukros įvyko atviras pokalbis. Situacija pasikeitė į gerą pusę. Šiuo atveju su mama reikėjo dirbti labiau nei su vaiku. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas.
Dar esame sulaukę motinos skambučio, kuri pasakė, kad dingo jos vaikas. Tačiau ji nenorėjo niekam pranešti, nes bijojo, ką dėl to pasakys giminaičiai. Detalių neatskleisiu, tačiau ši istorija, tas uždelsimas, turėjo itin skaudžių pasekmių.
Norisi akcentuoti – vaikas gimsta laisvas. Todėl jis turi gyventi ir augti kaip laisvas žmogus. Gal ta maža galvelė ir ne viską supranta, bet jis turi turėti pasirinkimą. Vaikas turi suprasti, kad tėvai yra draugai, o ne tie, kurie tik kažko reikalauja. Jei tėvai baugina, bando kažką uždrausti, tai įprastai sulaukiama priešingos vaikų reakcijos.
Kažką uždrausti vaikui, tikėtina, tu neuždrausi. Yra didelis darbas ieškoti kelio į dialogą su vaiku. Tėvams kartais pritrūksta laiko ir supratimo. Jie galvoja, kad įsakys kažką ir vaikas klausys. Tačiau jei vaikas bijo grįžti namo dėl blogo pažymio, tai jau yra labai negerai.
– Į Lietuvą užplūdo daug vaikų iš Ukrainos. Ką galite apie tai papasakoti?
– Bendrai Ukrainoje kasmet dingsta apie 14 tūkst. vaikų. O nuo karinės invazijos, priverstinai iš šalies buvo išvežta apie 200 tūkst. vaikų. Į Lietuvą atvyko apie 20 tūkst. vaikų. Didžioji dalis su tėvais ar globėjais, tačiau yra ir tokių, kurių čia niekas neatlydėjo.
– Ar esate sulaukę pranešimų apie Lietuvoje dingusį vaiką iš Ukrainos?
– Neturėjome tokio pranešimo, kad būtų dingęs nepilnametis vaikas iš Ukrainos. Esame susitelkę. Šiuo metu svarbiausia apsaugoti savo ir Ukrainos vaikus. Jie labai pažeidžiami. Turime labai daug darbo. Manau ir kitose šalyse tokia pati problema. Rusijos invazija į Ukrainą labai daug ką pakeitė. Niekas tam nesiruošė. Todėl dabar viskas vyksta labai greitai.
Svarbūs kontaktai
Dingo be žinios šeimos narys! Nukentėjai nuo prekybos žmonėmis, smurto artimoje aplinkoje, ar kitų nusikaltimų! Ieškai socialinės, psichologinės, teisinės pagalbos ar emocinės paramos!
Nemokamos konsultacijos:8 800 26161 (I-V 10-16)
Visą parą 24/7, veikiančią karštoji linija skirta - registruoti prekybos žmonėmis atvejus, suteikti informacijos nukentėjusiems asmenims ir nukreipti į pagalbą teikiančias organizacijas: Lietuvoje 8 800 91119;
Užsienyje 8 616 91119
Dingo vaikas? Skambink į 116 000 nemokamą karštąją pagalbos liniją, veikiančią visoje ES 24/7, skirtą operatyviam dingusio vaiko paieškos organizavimui ir pagalbai vaikui bei jo artimiesiems.
Missing child? Call 116 000 free hotline for missing children and missing children relatives support in all Europe 24/7.
