Regina MUSNECKIENĖ
Tie laikai, kai braškių kilogramas kainavo tris litus, seniai pamiršti. Šiemet uogų kilogramas kainavo iki dvylikos litų. „Jeigu parduotum po penkis litus, plėštų iš rankų“, – sako kelmiškė verslininkė ir braškių augintoja Birutė Mikalauskienė. Jos įsitikinimu, gausesnė šeima, hektarą nuosavos žemės apsodinusi braškėmis, per sezoną galėtų uždirbti apie 70 tūkstančių litų ir ramiai gyventi.
Uogynas nuomotoje žemėje
Prieš daugelį metų darbo Kelmės rajono savivaldybėje atsisakiusi statybos inžinierė ir pedagogė Birutė Mikalauskienė paniro į verslą. Moters netenkino gyvenimas nuo algos iki algos. Turėjo didesnių ambicijų. Atkūrus nepriklausomybę, atsirado sąlygos įgyvendinti savo idėjas.
Nemažas galimybes verslininkė matė ir žemės ūkyje, tačiau miestietė neturėjo nuosavos žemės.
Prieš penkiolika metų, važiuodama per Palėpšių kaimą B. Mikalauskienė pakelėje pamatė seną sodybą ir tuščią kelių hektarų žemės gabalą. „Leiskit čia man pasisodinti braškių“, – užsukusi paprašė šeimininkų. Šie daug nedvejoję sutiko.
Verslininkė ieškojo informacijos. Konsultavosi su kitais braškių augintojais. Pirko daigų. Įveisė trijų hektarų ploto braškyną.
Per penkiolika metų pasitaikė ir sėkmingesnis, ir prastesnis sezonas, tačiau visada turėjo neblogo pelno.
Braškių aritmetika
B. Mikalauskienė įsitikinusi, jog turėdamas žemės, kaimo žmogus gali bent prisidurti prie atlyginimo arba išgyventi. Prekiaudama uogomis Šiaulių turguje Birutė mato, kaip senjorai po litą pardavinėja salotų, svogūnų ryšelius. Litas prie lito ir susideda.
O braškės duoda ypač daug naudos. „Skaičiuokime, – sako moteris. – Jeigu penkių-šešių žmonių šeima įveistų hektaro ploto braškyną, patys visą sezoną dirbtų, gerai prižiūrėtų, nuolat kutentų žemę, protingai tręštų, palankiais metais galėtų priskinti apie 14 tonų braškių. Dauginkime iš šešių litų. Gausime 84 tūkstančius.“
Dalį pajamų tektų skirti trąšoms, transporto ir kitoms išlaidoms. Tačiau vis tiek liktų apie 70 tūkstančių litų.
„Sunkiau padirbėti tenka tik mėnesį. Kur dar galima tiek uždirbti? – klausia verslininkė. – Ir tik per trumpą sezoną. Kiek kaimo šeimų, turėdamos gabalą žemės, galėtų verstis! Įtrauktų savo vaikus. Vyrams nereikėtų alkoholio.“
Ji pasakoja, kad miesto turguje pirkėjai uogas iš rankų plėšia. Ypač, jei parduodi pigiau. Jeigu turėtų laistymo sistemą, derlius būtų dar didesnis. Gerų elitinių veislių braškių hektare kartais uždera ir po keturiasdešimt tonų.
Investicijos, pasak B.Mikalauskienės, į braškyną nėra labai didelės. Geras daigas kainuoja apie litą. Galima pradėti nuo tūkstančio daigų. Paskui juos dauginti ir plėsti braškyną. Hektarui reikėtų apie 40 tūkstančių daigų.
Braškes išgelbsti žolių draugystė
Karšta, staiga prasidėjusi vasara šiemet nėra pati palankiausia braškių augintojams. Džiūvo žiedai – mažiau užmezgė uogų. Dabar džiūsta krūmeliai. Uogos prinoksta staiga nė neužaugusios. Geresnis derlius tik ten, kur yra drėkinimo sistema.
Kadangi uogynus įveisė nuomojamoje žemėje B. Mikalauskienė neįsirengė drėkinimo sistemos. Ji labai brangiai kainuotų. Reikėtų daryti gręžinį ir rezervuarą, kad požeminis vanduo pašiltų prieš laistant.
Iš kito verslo gyvenanti kelmiškė renkasi paprastesnę technologiją. Braškes sodina eilutėmis, tarp eilučių palieka maždaug 70 centimetrų tarpą. Tarpuose želia žolė. Nemažai žolės ir šalia braškių, tačiau uogienojų neravi. Žolė padeda išlaikyti drėgmę. Uogienojai ne taip greitai nudžiūsta. Uogos didesnės, sultingesnės. Be to, plačiais tarpais patogiau vaikščioti skynėjams. Ir braškių daigai gali daugiau plėstis.
Kadangi žolė naudoja maisto medžiagų, braškynus reikia daugiau tręšti, tačiau yra kitų privalumų. Nereikia samdyti ravėtojų. Nuėmus derlių, ir žolė, ir braškių lapai nupjaunami specialia technika – pjaunamąja-smulkintuvu. Nuvytusi žolė mulčiuojasi.
Taip auginamas braškynas reikalauja minimalių laiko sąnaudų. Beje, tenka susitaikyti ir su mažesniu derliumi. Iš trijų hektarų B. Mikalauskienė vidutiniškai priskindavo po 14 tonų. Šiemet dėl nepalankios vasaros derlius bus mažesnis.
Parduoti nėra sunku
Skinti braškes B. Mikalauskienė samdo mokinius ir darbo neturinčias moteris. Už priskintą kilogramą uogų moka po litą. Pasak verslininkės, vienas kitas žmogus nori dirbti kasdien, kiekvienais metais, suinteresuotas uždarbiu. Daugelis, pasak Birutės, uogas norėtų semti „kastuvais“, todėl pyksta, kad jos smulkios ir ilgiau sugaišta, kol priskina kilogramą.
Sunkoka valdyti procesą. Kartais uogų prinoksta tiek, kad reikia penkiolikos skynėjų, o ateina penki. Kiti nori tik tai dienai užsidirbti pinigų, kol jų neišleidžia, nesirodo.
Nuskintas braškes į turgų veža pati Birutė. Prekiauja Šiauliuose. Kelmėje viso derliaus neišpirktų. Jai padeda anūkė, kuri iš močiutės mokosi ir verslo.
Šią vasarą miestiečiai braškes puikiai perka. Nesunku parduoti ir smulkesnes. Jas atiduoda pigiau. Be to, pirkėjai įvertina, kad mažesnės uogos – saldesnės. Perka tuoj pat valgyti, šaldyti, virti uogienę.
Be to, lanksčiai į savo verslą žiūrinti B. Mikalauskienė leidžia patiems pirkėjams pasiskinti braškių. Už kilogramą, kai pats skiniesi, ima po tris litus.
Neišplėtota logistika
Jeigu nepavyktų parduoti braškių, tektų pusvelčiui atiduoti perdirbėjams. O jie už kilogramą braškių moka po 2 – 2,5 lito. Tai litu pigiau negu savikaina.
Be to, Lietuvoje nepasirūpinta ir braškių bei kito sodo derliaus supirkimu. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra tankus uogų supirkimo tinklas. Tai, ko nepavyko parduoti turguje, augintojai už priimtiną kainą pristato į supirkimo punktus. Gal todėl ir braškių augintojų ten daugiau – deklaruojama 25 tūkstančiai hektarų braškynų.
Už braškyną mokamos tokios pat tiesioginės išmokos kaip už pievą.
