Subjurus orams žmonės šąla, nes neturi drabužių ar batų, negali normaliai nusiprausti, kadangi trūksta karšto vandens, ne visi gauna karštą maistą, ne visur prieinami medikamentai, kai kur migrantai vis dar gyvena palapinėse, nors termometro stulpelis naktimis jau krenta iki 10 laipsnių ar žemiau.
Alytaus rajone nebeveikiančios Verebiejų mokyklos pastate gyvena 136 migrantai. Žmonės miega ir gyvena visur – nuo sporto salės, iki buvusių tualetų patalpų, bet bent jau ne palapinėse. Šioje vietoje gerai tai, kad migrantai gauna karštą maistą, bet dušas įrengtas lauke. Nes kai buvo viduje – viskas nuolat užsikimšdavo ir „plaukdavo“.
Iš Nigerijos kilęs 27 metų Ezeakolamas Emmanuelis gyvena buvusios Verebiejų mokyklos pastate. Jis kalba tyliai ir mandagiai. Ezeakolamas pasakojo Nigeriją palikęs dėl teroristinės organizacijos „Boko Haram“ išpuolių. Vyras iš pradžių atvyko mokytis į Baltarusiją, bet atidavęs paskutinius 3000 dolerių už kelionę nebeturėjo pinigų pragyvenimui, maistui ir mokslui Baltarusijoje. Tačiau atsiradęs „geradaris“ pasiūlė vykti į Europą. Pardavęs nešiojamąjį kompiuterį ir sumokėjęs žmonių kontrabandininkams 500 dolerių Ezeakolamas buvo pasiųstas per krūmynus į Lietuvą, o pastarieji pakeliui dar paėmė jo telefoną.
Paklaustas apie gyvenimo sąlygas Verebiejuose vyras dėkojo Lietuvai už pastogę ir maistą, stengėsi nesiskųsti, bet išjungus visus įrašymo prietaisus iškart paklausė: „Gal jūs žinote, ar mums kas nors duos drabužių ir batų? Labai šalta. Gal galėtumėte kam nors perduoti šį mano prašymą?“.
Prašo gyventojų paramos: labai trūksta vyriškų šiltų drabužių
Devynios nevyriausybinės organizacijos bei savanoriai susibūrė į koaliciją ir bendrai paprašė Lietuvos gyventojų padėti pasirūpinti baziniais šių žmonių poreikiais. Nevyriausybininkai prašo paremti arba pinigais, arba migrantams būtinais daiktais: higienos reikmenimis, šiltais vyriškais drabužiais ir batais, buityje naudojamomis priemonėmis, ilgalaikio galiojimo maisto produktais.
Iš higienos reikmenų labiausiai reikia muilo, šampūno, sauskelnių ir servetėlių kūdikiams, higienos priemonių moterims, iš drabužių – vyriškų striukių, batų, kitų šiltų drabužių, iš buities priemonių – rankšluosčių, patalynės, pledų, įrankių maistui bei indų.
Vis tik labiausiai nevyriausybinės organizacijos prašo gyventojų aukoti pinigais, nes tuomet galima nupirkti migrantams konkrečiai to, ko reikia.
„Nevyriausybinės organizacijos nuo pat pradžių perka vaikams sauskelnes, mišinėlius, košeles. Kai kurie vaikai, moterys neturėjo rūbų, dalis žmonių išvis basi pasiekė Lietuvą. Pirkome drabužius, batus, rūpinomės vaikais, pirkome vaistus. O nevyriausybinės organizacijos nėra tos, kurios būtų sukaupusios daug lėšų visokiems atvejams“, – pasakojo Lietuvos raudonojo kryžiaus generalinė direktorė Kristina Meidė.
Bendrą prašymą visuomenei pateikė Lietuvos raudonasis kryžius, Lietuvos Caritas, Maltiečiai, Maisto bankas, Lietuvos skautija, menų agentūra Artscape, Gelbėkit vaikus, Diversity Development Group, Pabėgėlių taryba ir keli šimtai savanorių.
„Didžiausią nerimą kelia artėjantis ruduo. Jau šiandien oras nebelepina, o didelė dalis žmonių yra palapinėse, kiti, net jei apgyvendinti savivaldybių teritorijose, gyvena nenaudojamuose pastatuose ir aš nežinau, ar šildymo sistema ten veikia“, – pastebėjo pašnekovė, kartu išsakydama ir abejonę, ar pavyks Lietuvai greitai įsigyti apšiltintų konteinerinių namelių, ypač, jei rugsėjį prasidės šalnos.
Prasčiausia situacija Rūdninkų poligone ir pasienio užkardose
Lietuvos raudonojo kryžiaus generalinė direktorė K. Meidė sako, kad migrantų situacija yra skirtinga: pavyzdžiui, Užsieniečių registracijos centre Pabradėje ir Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje padėtis geriausia, nes ten yra normali, žmonėms gyventi skirta infrastruktūra, nesvarbu, kad šiek tiek perpildyta. Tuo metu poligone Rūdninkuose artėjama prie humanitarinės katastrofos, prasta situacija ir pasieniečių užkardose.
„Pati blogiausia situacija yra užkardose, na ir Rūdninkai – ten ekstremali situacija, taip vadinčiau. Užkardose tos vietos apskritai nepritaikytos žmonių gyvenimui. Tikrai lenkiu galvą prieš pasieniečius, kurie atiduoda patalpas migrantams, patys dirba susispaudę, nors migrantai ten neturėtų gyventi. Žinau, kad visi stengiasi, ieško vietų, kaip iškelti žmones, ypatingai iš užkardų. Labiausiai skauda širdį dėl vaikų, nes ten yra vaikai. Daug kur nėra šilto vandens, ne visur yra karštas maistas. Ir orai nelepina, todėl palapinėse vaikams tikrai ne vieta tokiu oru“, – sakė K. Meidė.
Rūdninkų poligone esančioje stovykloje, kur palapinėse apgyvendinta apie 800 vyrų, padėtis pati prasčiausia: trūksta šiltų drabužių ir batų, iki šiol visiškai nebuvo tiekiamas karštas maistas, bet nuo penktadienio migrantai vieną kartą per dieną tokią galimybę jau turės.
„Drabužius nevyriausybininkai renka ir veža. Labai pradžiugino žinia, kad ir Vidaus reikalų ministerija įdėjo pastangų ir penktadienį atvažiuoja striukės, pledai. Aišku, sprendžiama, bet nesigauna greitai tokiems kiekiams žmonių“, – sakė K. Meidė.
Pasak pašnekovės, didelių problemų kyla dėl to, kad migrantai apgyvendinti vietose, kurios pavaldžios skirtingoms institucijoms, todėl problemų sprendimas ir sprendimų derinimas užtrunka, nes vienais atvejais reikia bendrauti su Vidaus reikalų ministerija ar jai pavaldžiomis įstaigomis, kitais – su skirtingomis savivaldybėmis.
K. Meidė kaip gerą pavyzdį minėjo Alytaus miesto savivaldybę, kuri net ir apgyvendinusi migrantus nenaudojamame pastate aprūpino žmones būtiniausiais daiktais, valymo priemonėmis, todėl migrantai gali patys išsiskalbti bei pasirūpinti aplinkos švara.
„Tu eini ir matai švarą, tvarką, žmonės juk irgi nori gyventi tvarkingai“, – apie sąlygas Alytaus mieste sako pašnekovė. Kitur, deja, situacija ne tokia gera.
Važinėja mobilios medikų komandos, bet 6 vietose dar nepasirodė
Lietuvos raudonojo kryžiaus vadovė sako, kad šiuo metu beveik išsisprendė bėdos dėl medicinos paslaugų. Šiuo atveju kalbama ne apie skubiąją pagalbą, kai žmogų reikia gabenti į ligoninę, o apie lėtines ligas, kai reikia vartoti įvairius vaistus, kurie skiriami gydytojo.
„Po stovyklas jau važinėja mobilios gydytojų brigados. Tai reiškia, kad žmonės gauna konsultacijas, išrašomi receptai, nuperkami vaistai. Savivaldybės įsitraukia nevienodai, yra šešios vietos, kur tos gydytojų komandos dar nepasirodė antra savaitė. Labai laukiam ir skubinam, nes tai priklauso prie būtinosios pagalbos“, – pasakojo K. Meidė.
Jos teigimu, kol kas gavusios gydytojų išrašytus receptus vaistus savo lėšomis pirkdavo ir pristatydavo nevyriausybinės organizacijos. Dabar pats veikimas išliks panašus, tik nevyriausybinėms organizacijoms ketinama išlaidas už vaistus kompensuoti.
„Vaistų dažniausiai reikia greitai. Kadangi mūsų savanoriai pakankamai dažnai lankosi stovyklavietėse, tai mums paprasčiau nupirkti ir atvežti“, – sakė K. Meidė.
Vanagaitė atskleidė kraupią migrantų padėtį Rūdninkuose: rėkia, klykia, tiesia rankas
Apie padėtį migrantų stovyklose pasakojo ir rašytoja Rūta Vanagaitė, pasidalijusi savo patirtimi. Moteris norėjo pati tapti savanore, bet sulaužė kelias savanoriams keliamas taisykles – neperduoti informacijos žiniasklaidai ir nepirkti pačiai migrantams daiktų.
Pašnekovė sako, kad padėtis Rūdninkų poligone yra tragiška, nes į vieną vietą palapinėse sugrūsti vyrai šąla, neturi nei kuo apsirengti, nei kuo normaliai užsikloti.
„Į vieną teritoriją yra suvaryta iki 800 vyrų iš įvairių šalių – iš Afrikos, iš Azijos. Ir visi gyvena palapinėse. Jiems šilto maisto niekas neduoda. Vieną kartą per dieną duoda tokį maišelį, tame maišelyje yra mėsos konservai, kukurūzai, batonas, dar kažkas. Jie bando šildytis tą maistą. Kadangi paprastai pasišildyti neišeina, jie išardė 20 lovų, kurias atėmė iš silpnesnių, iš lovų grotų padarė tokį grilių ir kadangi nėra nei malkų, nei nieko, jie lupa žievę nuo pušų arba meta virvę per pušies šaką, kad ją nusilaužtų. Ir kas baisiausia, kad jie visai rūbų neturi“, – pasakojo R. Vanagaitė.
Remiantis jos pasakojimu, savanoriai vienąkart atvežė surinkę iš gyventojų apie 200 šiltesnių drabužių, bet tiek pasieniečiai, tiek Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai įspėjo savanorius nė negalvoti apie per mažo kiekio drabužių dalijimą, nes tai sukeltų tik muštynes ir tarpusavio nepasitenkinimą.
„Arba visiems, arba nė vienam. Mes iš pradžių buvome taip optimistiškai nusiteikę, tie vyrai atsistojo prie tvoros, mes iš autobusiuko išėmėme rūbus, buvo ten ir kokį dvidešimt porų batų, tai ta minia sustojo prie tvoros, rėkia, klykia, tiesia rankas. Ten buvo aišku, kad jeigu tu numesi kam nors ar batus, ar striukę, tai jį ten per pusę perplėš kiti. Tada mes bandėme surikiuoti į vieną eilę. Be jokių šansų. Jokių šansų nebuvo padalinti rūbus. Mums nieko kito neliko, tik susipakavom rūbus ir juos išvežėm. Tiesiog žmonės neturi drabužių“, – sakė rašytoja.
Jos teigimu, greitu metu į Rūdninkus turėtų būti atvežama „bazinių paketų“ visiems stovyklos gyventojams, bet jame maikutė, šortukai ir šlepetės, kurie tokiu oru ne ką tepadės. Tiesa, Lietuvos raudonojo kryžiaus generalinė direktorė K. Meidė kalbėjo, kad Vidaus reikalų ministerija nupirko ir striukių bei pledų, kurie taip pat turėtų būti pristatyti į Rūdninkų poligono stovyklą.
Pasak R. Vanagaitės, Rūdninkų poligone dirba ir migracijos pareigūnai, kurie siekia įtikinti migrantus pasinaudoti galimybe savanoriškai vykti namo į savo kilmės šalį. Jos pasakojimu, išeinant iš palapinės, kurioje kalbamasi su migracijos pareigūnais, buvo leidžiama pasiimti po vieną drabužį, kurie visi buvo sudėti į krūvą. „Užteko vienai dienai. Kitą dieną jie tikėjosi, kad bus gal striukių, megztinių, kelnių, bet ko. Kai kurių rūbų mes net nenorėjom duoti, nes jie labai prasti, bet jiems tas pats“, – teigia R. Vanagaitė.
„Kaip pasakojo, ypatingai blogoje situacijoje yra afrikiečiai. Jie labai skurdūs. Vertėjai sakė, jeigu būtų įmanoma, duoti afrikiečiams, nes jie atvažiavo visai be nieko“, – pasakojo pašnekovė.
R. Vanagaitė sako mananti, kad jeigu Rūdninkuose migrantams greitu metu nebus parūpinta šiltų drabužių, jeigu nebebus galimybės susikurti bent kokį laužą, tai jie ilgainiui neatlaikys ir sukels riaušes.
„Ten tokia desperacija, kad net baisu žiūrėti. Drabužių reikėjo vakar, reikėjo prieš savaitę. Jeigu yra penki laipsniai ir jūs esate palapinėje, tai net jeigu būsite Norvegų turistas, vis tiek bus šalta. O tiems žmonėms buvo šalta, kai jie atvažiavo“, – sako pašnekovė.
Ji taip pat sako, kad didžiulį stresą patiria ir su migrantais dirbantys pasieniečiai: „Pasieniečiai man sako: mes bijome, kad jie pradės imti įkaitus, bijome kad jie pradės žudytis, kad prasidės riaušės. Mūsų pasieniečiai nepratę prie tokių sąlygų“.
Teigia, kad situacija stabilizuojasi
„Tikrai negalime sakyti, kad šiandien kiekvienas žmogus turi po šiltas kelnes, šiltą megztinį, šiltus batus ir striukę, tačiau matome, kad paskelbus mūsų kampaniją, kuria raginame visuomenę prisidėti, šią savaitę poreikis gali būti atlieptas“, – pasakojo Lietuvos Caritas generalinė direktorė Deimantė Bukeikaitė.
Pasak jos, jei gyventojai ar įmonės aukoja drabužius, tai nevyriausybininkai dažniausiai iš surenkamų lėšų perka tai, kas neaukojama: kojines, apatinius drabužius, sauskelnes, drėgnas servetėles, šampūnus, muilą, skalbimo priemones, vaikų užimtumo priemones.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad gyventojai patys neturėtų vykti į migrantų apgyvendinimo vietas ir vežti paramos, nes jų atvežami drabužių arba įvairių priemonių kiekiai negali patenkinti visos stovyklos žmonių poreikio. Dėl to prasideda įvairūs pykčiai bei nusivylimai.
„Mes stengiamės daryti taip: surinkome visiems ir nuvežame, kad visi gautų bent po vieną daiktą, kad nė vienas nebūtų išskirtas. Ypatingai tie, kurie neturi lėšų. Turime šeimų iš Irako, kurios neturi galimybių pačios įsigyti prekių mobiliosiose parduotuvėse, kurios atvyksta. Tada mes labai stengiamės pastebėti tuos žmones. Tie, kurie gali sau leisti nusipirkti šlepetes ar kroksus, tada jie perkasi, tuos, kurie neturi, stengiamės aprūpinti“, – sako D. Bukeikaitė.
