Plačiau apie tai, kas lemia, kad susergama vėžiu ir nuo ko priklauso jo „piktumas“, „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ papasakojo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) onkoimunologas dr. Marius Strioga.
Kaip vėžys „apgauna“ imuninę sistemą
Pasak mediko, tie žmonės, kurie turi įgimtų ar įgytų imuniteto sutrikimų, turi žymiai didesnį polinkį sirgti vėžiu, nes jų imuninė sistema veikia nevisavertiškai.
„Bet tokių žmonių populiacijoje yra nedaug. Vėžys plinta ir tarp tų žmonių, kurie turi visiškai sveiką, normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą“, – kalbėjo jis.
„Kartais vėžys imuninėje sistemoje randa „kolaborantų“, kurie ne tik pradeda slopinti imuninį atsaką prieš naviką, bet dar ir padeda vėžiui metastazuoti.“
Onkoimunologo aiškinimu, kai turinčių normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą žmonių organizme atsiranda vėžys, tai jau yra ne imuninės sistemos kaltė, o vėžio ląstelių gudrumas.
„Jos sugeba apgauti imuninę sistemą, sugeba pasipriešinti ir kartais vėžys net geba tam tikrus imuninės sistemos komponentus priversti dirbti savo naudai. Taigi kartais vėžys imuninėje sistemoje randa „kolaborantų“, kurie ne tik pradeda slopinti imuninį atsaką prieš naviką, bet dar ir padeda vėžiui metastazuoti.
Kodėl taip yra? Imuninė sistema yra labai gerai organizuotas darinys, kuri paklūsta visiems reguliavimo mechanizmams. Vėžys gi toks nėra, navikinės ląstelės yra autonominės nuo organizmo, jos nepaklūsta įvairiems organizmo reguliaciniams mechanizmams. Antras dalykas, vėžio ląstelėms yra būdingas genetinis nestabilumas, ten gali daug greičiau ir efektyviau kauptis įvairios atsitiktinės mutacijos, kurios suteikia vėžio ląstelėms pranašumo vienu ar kitu požiūriu“, – dėstė M. Strioga.
Pasak jo, kuo vėžys labiau piktybiškas, tuo jis mažiau atlieka to audinio, iš kurio yra kilęs, funkciją ir tuo mažiau paklūsta organizmo reguliaciniams mechanizmams: „Taigi vėžinės ląstelės yra nevaldomas darinys, užsiimantis saviveikla, savanaudiškai besirūpinantis savimi.“
Kaip ląstelėse atsiranda klaidos?
Specialistas priminė, kad mūsų organizmo ląstelės nuolat atsinaujina, kiekvienu ląstelės dauginimosi metu dauginasi ir jų genetinė medžiaga (DNR).
„Bet kiekvieno dauginimosi metu įvyksta klaidų, o dėl to galiausiai įvyksta mutacijos. Didžiąją dalį tų klaidų sudėtingi mechanizmai organizme ištaiso, bet dalis jų lieka. Tai reiškia, kad kaupiasi mutacijos. Ir jei ląstelėje susikaupia tam tikras mutacijų rinkinys, kuris jas paverčia autonomiškomis, nebepriklausomomis nuo reguliacinių procesų, galinčiomis daugintis nekontroliuojamai, tada mes turime navikines ląsteles.
Yra amerikiečių atliktas tyrimas, kuris rodo, kad beveik 60 proc. įvairių vėžio atvejų tai yra grynas atsitiktinumas. Tai reiškia, net ir gyvenant sveikiausią gyvenimo būdą yra tikimybė, kad tavo organizme vykstant natūraliam mutacijų atsiradimo procesui gali susidaryti toks mutacijų rinkinys, kuris pavers normalią ląstelę navikine“, – pasakojo onkoimunologas.
Pasak jo, tada viskas jau priklauso nuo to, kaip imuninė sistema sugebės į tai sureaguoti – ar sugebės iš karto sunaikinti, ar ląstelė turės galimybių priešintis.
„Tada imuninė sistema gali nesugebėti jos sunaikinti, bet dar neleis suformuoti vėžio, tada apie jį dar ir nežinosime. Jei vyksta ta pusiausvyros būsena, kuri gali tęstis ir dešimtmečius, kai navikinės ląstelės jau yra, bet mes jų neaptinkame, dar jos negali daugintis nekontroliuojamai, imuninė sistema tą kontroliuoja.
Bet tada vyksta kova – kas ką, štai čia navikas jau turi pranašumą, nes turi didesnes galimybes kisti. Ir jei pralaužia imuninės sistemos barjerą, tada jau turime tai, ką vadiname onkologine liga – ji yra aptinkama, atsiranda simptomai“, – sudėtingą procesą aiškino M. Strioga.
Imuninė sistema nėra „guminė“
Kalbėdamas apie tai, kodėl nors senstant ląstelių atsinaujinimas lėtėja, vėžio rizika vis tik didėja, onkoimunologas prabilo apie imuninės sistemos resursus gerai reaguoti į naujas grėsmes.
„Ilgainiui, vien vertus, kaupiasi daugiau ląstelių, kurios turi mutacijų, kita vertus, imuninės sistemos pajėgumai atpažinti naujas grėsmes, kurių nebuvo mačiusi, tarp jų – ir įvairius virusus, ir navikines ląsteles, su amžiumi silpnėja. Trečias dalykas, dar kaupiasi „senos“ ląstelės, kurios su laiku gali skatinti navikinių ląstelių atsiradimą.
Mūsų imuninė sistema daug resursų išnaudoja kontroliuojant lėtines virusines infekcijas, kurios tūno mūsų organizme, pavyzdžiui, įvairūs herpes virusai. Su kiekviena pastanga užgesinti to viruso pasireiškimą kareivių, kurie neleidžia tam virusui įsisiausti, vis daugėja.
„Yra amerikiečių atliktas tyrimas, kuris rodo, kad beveik 60 proc. įvairių vėžio atvejų tai yra grynas atsitiktinumas. Tai reiškia, net ir gyvenant sveikiausią gyvenimo būdą yra tikimybė, kad tavo organizme vykstant natūraliam mutacijų atsiradimo procesui gali susidaryti toks mutacijų rinkinys, kuris pavers normalią ląstelę navikine.“
Taigi daugėja pulkų imuninės sistemos kariuomenėje, kurie skirti įveikti tą grėsmę. Bet imuninė sistema nėra „guminė“ ir jei jos erdvė yra užpildyta šiais „pensininkais“, išeiti naujiems komponentams iš kaulų čiulpų nėra vietos“, – pasakojo NVI specialistas.
Jis pridūrė, kad nuo tokio imuninės sistemos perkrovimo gali padėti paprasčiausias fizinis aktyvumas: „Įrodyta, kad aktyvesnis fizinis aktyvumas padeda sistemai atsikratyti ypač pasenusių ar didžiulę patirtį turinčių imuninės sistemos komponentų, kurie be reikalo užima jos erdvę. Ir ypač vyresniame amžiuje fizinis aktyvumas prisideda ir prie organizmo gebėjimo reaguoti į naujas grėsmes.“
Kodėl vieni vėžiai mirtingesni?
Paklaustas, kodėl vieni vėžiai mirtini, o kiti nesunkiai gydomas, M. Strioga, pažymėjo, kad tai priklauso nuo daugybės veiksnių.
„Dar seniau onkohematologinių kraujo ir limfos navikų gydymo rezultatai būdavo daug geresni nei vadinamųjų solidinių arba kietųjų navikų. Viena iš to priežasčių – šie navikai yra daug homogeniškesni, ten ląstelės daug mažiau skiriasi viena nuo kitos. Jei turi kažkokį receptorių, tai dauguma jį ir turės.
Ir jei sukuri antikūną prieš tą receptorių, daugelį ląstelių gali išnaikinti. Kietieji, vidaus organų navikai yra tarsi mozaika, ten yra atskiros subpopuliacijos, viskas kinta, yra daug grupelių. Ir jei taikome taikinių terapiją prieš tam tikrą mutaciją, kai kurios ląstelės gali įgyti papildomas mutacijas ir sugeba įgauti atsparumą tam konkrečiam vaistui. Todėl nusitaikyti, kad visas ląsteles sunaikintų, yra sudėtingiau“, – pastebėjo onkoimunologas.
Aiškindamas, kodėl, pavyzdžiui, kepenų vėžys gydomas labai sunkiai, jis nurodė, kad kepenyse yra natūrali imunotolerancinė, imunosupresinė aplinka.
„Viskas iš žarnyno, kol patenka į kraują, turi pereiti per kepenis, tai jose natūraliai yra aplinka, kur imuninės sistemos veikla yra apribota. Nes kitu atveju veik dėl visko, ką žmogus valgo, ji rastų „priešų“.
Sakykime, kasos vėžio ląstelėse gali apsigyventi bakterijos, kurios gamina fermentus, skaidančius tam tikrą preparatą, kuris taikomas kasos vėžio gydymui. Maža to, tos bakterijos dar kuria aplinką, kuri nepalanki imuninio atsako formavimuisi.
Tuo metu smegenų navikuose (gliomose) būna mažai mutacijų, mažai pakitimų. Kuo ląstelė turi mažiau baltymų, kurių imuninė sistema nemačiusi, jai pastebėti tokią ląstelę daug sunkiau. Taigi yra labai daug priežasčių, dėl kurių imuninė sistema gali „pražiūrėti“ vėžį“, – pastebėjo M. Strioga.
Ar vėžys taps lėtine kontroliuojama liga?
Paklaustas, ar žmonija galėtų nugalėti vėžį ir nebebijoti šios diagnozės, onkoimunologas teigė, kad to link yra einama.
„Jau ir dabar su metastazavusiu tam tikru lokalizacijų – prostatos, krūties – vėžiu, net melanoma, esant 4 stadijai galima išgyventi 10 ir daugiau metų. Ar mes išvis sugebėsime sunaikinti vėžį? Vargu.
Bet vėžį paversti lėtine liga, kaip, pavyzdžiui, epilepsija, kai yra vartojami vaistai, būna paūmėjimų, ramių periodų, ar cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, kai net vartojant vaistus ima kažkas ir išsireguliuoja, tai to link einama. Tada net ir jei turėsi vėžį organizme, taikant gydymą, esant atsinaujinimams tu jį nuslopinsi, suvaldysi, ir toliau gyvensi. Tai viso to daigus, pradžią mes dabar jau matome praktikoje“, – pabrėžė M. Strioga.
