Kaip rašė profesorius, socialinio gyvenimo „užrakinimas“ gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Jau laikas keisti mastymo paradigmą iš „ką DRAUSTI“ į „ką LEISTI“.
Koronavirusas atėjo visiems laikams. Dėl to sutaria visi. Gyvensime ir jau gyvename naujoje realybėje, todėl tikslinga keisti mastymo paradigmą: svarstyti, ne ką drausti, o ką ir kokiomis sąlygomis leisti.
Kiekvienas medikas žino, kad ligos gydymas neturi sukelti daugiau žalos ir rizikos negu pati liga. Iš čia ir analogija, kad kova su virusu neturi atnešti daugiau žalos už patį virusą. Naujos realybės siekis yra ne sustabdyti socialinį gyvenimą, o jį laisvinti, ieškant subalansuotų priemonių užkirsti kelią viruso plitimui.
Kad neįvyktų medicinos sistemos kolapsas dėl staiga padidėjusio sergamumo, buvo įvestas karantinas. Jau visi suprantame, kad tai laikina priemonė iki valdžia ir visuomenė pasiruoš gyventi naujoje socialinėje realybėje - t.y. visose socialinio gyvenimo sferose bus pradėtos taikyti naujos saugumo priemonės (atstumas, kaukės, testavimas ir t.t.) .
Mokslininkų pastebėjimu, daugiau kaip 2–3 savaites trunkantis socialinio gyvenimo užrakinimas gali pradėti nešti daugiau žalos negu naudos. Suprantama, kad uždarius socialinį gyvenimą viruso plitimas sulėtėjo, nebėra grėsmių medicinos kolapsui. Tačiau virusas niekur nedingo, o per rekordiškai trumpą laiką pradėta vakcinacija yra reikšmingas įrankis padėsiantis pristabdyti viruso pandeminį plitimą“, – rašė profesoirus.
Dabartiniai rodikliai nepakankamai atskleidžia epidemiologinę situaciją
Be to, S. Čaplinskas priduria, kad neramina ir tai, jog karantino ribojimus svarstoma švelninti tik pagal du rodiklius.
„Neramina tai, kad karantino švelninimo scenarijai „pakabinti“ tik ant dviejų rodiklių: sergamumo 100 tūkst. gyventojų bei teigiamų testų procento, kas iš epidemiologinės pusės yra ydingas ratas. Nes realiai šie du rodikliai nepakankamai atskleidžia realią epidemiologinę situaciją. Jiems įtakos turi labai daug veiksnių.
Daugelyje pasaulio šalių, švelninant karantinus, vis dažniau vadovaujamasi ir kitais rodikliais, kurie parodo sveikatos sistemos galimybes dirbti ir „nenulūžti“. Tai logiška, nes karantinu siekta pristabdyti viruso plitimą, kad neperkrauti sveikatos sistemos, būtų išsaugomos gyvybės. Įvedant karantiną buvo komunikuojama - sistema ant perkrovimo ribos: trūksta COVID pacientams lovų, jų užimtumas siekia virš 90 proc. ir t.t.
Būtent todėl, reikia platesnio epidemiologinio požiūrio ne tik įvedant, bet ir laisvinant karantiną, todėl racionaliau vadovautis ne dviem, o dar keliais kitais rodikliais, apie kuriuos visuomenei per mažai akcentuojama. Tarp tų rodiklių yra hospitalizacijos, kovidinių lovų ir reanimacijos lovų užimtumo rodiklių dinamika bei kokios gydymo apkrovų tendencijos nacionaliniu mastu bei pagal apskritis taikant dirbtinę plaučių ventiliaciją (tai yra, kiek yra sergančiųjų sunkiausia ligos forma). Šie rodikliai leistų suprasti visuomenei, kokiame taške esame ir kiek visų suvaržytas gyvenimas prisidėjo prie sveikatos sistemos geresnių rodiklių. Be to, dar svarbu mirtingumo rodiklių tendencija.
Tik noriu priminti, jog mirtingumo tendencija (gerėjimo ar blogėjimo) atsilieka 2-3 savaites, todėl jo dinamika konkrečiu laikotarpiu turi būti vertinama žinant šį įtakojantį veiksnį. Bet gera žinia yra ta, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje mirtingumas nuo COVID ligos mažėja. Visgi, perteklinis mirtingumas yra išaugęs ir tai rodo, kad savalaikės sveikatos priežiūros paslaugos dėl karantino yra neprieinamos.
Būtent tokio, visapusio rodiklių vertinimo ir sąryšio su karantino laisvinimo scenarijais aš pasigendu. Pirmiausia, jeigu minėti su hospitalizacija susiję rodikliai turi gerėjančias tendencijas, tai ir turėtų būti pagrindinė varomoji jėga laisvinant karantino ribojimus, o ne tik sergamumo ar teigiamų testų rodiklis.
Pastarasis, pradėjus profilaktinį testavimą, neabejotinai turės didėjimo tendenciją ir tai jokiu būdu nereikš, kad situacija blogėja, nes teigiamų testų procentas tiesiogiai nekoreliuoja su sunkiai sergančiųjų žmonių skaičiais. Kuo toliau, tuo labiau ši tendencija bus stebima. Vadinasi, scenarijai turi turėti didesnį rodiklių sąrašą, kurie realiau atspindėtų epidemiologinę situaciją, kas leistų visuomenės nelaikyti dviejų rodiklių įkaitais.
Be to, dėl akivaizdaus rodiklių skirtumo tarp savivaldybių, visgi yra prasmė duoti daugiau galių savivaldybėms pačioms spręsti, kokias atlaisvinti veiklas, kurioms bendrieji saugumo reikalavimai galėtų būti suformuluoti nacionaliniu mastu. Tuomet ir judėjimo apribojimai tarp savivaldybių nebetenka prasmės“, – pastebėjo profesorius.
Jau laikas keisti mastymo paradigmą iš „ką DRAUSTI“ į „ką LEISTI“. Koronavirusas atėjo visiems laikams. Dėl to sutaria...
Posted by Saulius Čaplinskas on 2021 m. vasario 9 d., antradienis
