Tačiau atsargos karininkas pabrėžia, kad buvusio NATO sausumos pajėgų vado, atsargos generolo leitenanto Beno Hodgeso teiginiai apie būtinybę būti pasirengus tam tikrą laiką gintis vieniems yra teisingi.
„Tai, apie ką perspėja B. Hodgesas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, yra susiję su 3-iuoju NATO sutarties straipsniu, kuris sako, kad gynyba prasideda namuose. Mes turime būti pasiruošę. Tikrai nesiginčysiu su B. Hodgesu dėl dviejų savaičių, gali būti mažiau, gali būti daugiau. Bet faktas, kad 3-iasis straipsnis liepia pirmiausia būti pasirengusiu ginti save. Tada jau galima kurti ekstra pajėgumus ir padėti sąjungininkams. Taigi tai labai gera prieiga: daryti viską, kad būtumėte pasirengę gintis vieni. O ar turėsite gintis vieni, ar ne, tai priklausys nuo kitų šalių sprendimo“, – interviu portalui tv3.lt kalbėjo Ph. Breedlove'as.
Jis Vilniuje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos surengtoje konferencijoje „Nuo Vilniaus iki Vašingtono: NATO ateities formavimas naujoje kolektyvinės gynybos eroje“.
Ketvirtadienį dalyvaudamas diskusijoje kalbėjote apie tai, kad JAV galėtų vienašališkai padėti NATO partneriams, jeigu Rusija nuspręstų surengti ataką prieš vieną iš Aljanso partnerių, kol dar nepriimtas politinis sprendimas dėl atsako agresoriui Šiaurės Atlanto taryboje (North Atlantic Council, NAC). Gal galite papasakoti apie savo mintį plačiau, nes norisi suprasti tiksliai.
Taip, aš tikrai norėčiau būti suprastas teisingai. Pats svarbiausias dalykas NATO yra veikti, o Šiaurės Atlanto tarybai – priimti sprendimą. Bet jeigu Šiaurės Atlanto taryba nepriima sprendimo, visos šalys turi galimybę reaguoti, paremdamos NATO partnerę. Ir ką mes matėme, kad Jungtinės Valstijos pasirūpino parama Baltijos šalims per pirmąjį Rusijos įsiveržimą į Ukrainą. Tai demonstravo, kad Jungtinės Valstijos regi savo atsakomybę dvišaliu lygmeniu savo sąjungininkams. Tuo atveju JAV atsakas buvo pirmesnis nei Šiaurės Atlanto tarybos sprendimas. Ir paskui kitos NATO šalys sekė JAV pavyzdžiu, kol, galiausiai, sprendimus priėmė taryba ir visa NATO. Taigi ką aš stengiausi pasakyti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra laisvos veikti pirmos ir praeityje taip yra dariusios.
Aš šito paklausiau, nes Lietuvoje viešėjęs jūsų kolega, atsargos generolas leitenantas Benas Hodgesas sukėlė diskusiją, kad visai galimas variantas, jog mūsų šalis Rusijos puolimo atveju kokias dvi savaites turėtų atsilaikyti viena, nes per tiek laiko galima priimti politinį sprendimą NATO lygiu dėl atsako. Taigi mes dabar viduje diskutuojame, kaip turime būti pasiruošę, kad atlaikytume.
Benas ir aš esame geri draugai ir, aš manau, kad jo patarimas yra labai geras, nes Šiaurės Atlanto taryba bet kokiu atveju turės priimti sprendimą, o individualios šalys, kaip kad JAV, irgi turės priimti savo sprendimus. Tai, apie ką perspėja B. Hodgesas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, yra susiję su 3-iuoju NATO sutarties straipsniu, kuris sako, kad gynyba prasideda namuose. Mes turime būti pasiruošę. Tikrai nesiginčysiu su B. Hodgesu dėl dviejų savaičių, gali būti mažiau, gali būti daugiau. Bet faktas, kad 3-iasis straipsnis liepia pirmiausia būti pasirengusiu ginti save. Tada jau galima kurti ekstra pajėgumus ir padėti sąjungininkams. Taigi tai labai gera prieiga: daryti viską, kad būtumėte pasirengę gintis vieni. O ar turėsite gintis vieni, ar ne, tai priklausys nuo kitų šalių sprendimo.
Ar jūs esate nustebęs Rusijos užsispyrimu kariauti Ukrainoje nepaisant finansinių, žmogiškųjų ir kitų nuostolių? Rusija jau perorientavo savo ekonomiką, jai visai negaila žmonių, ji pasirengusi daug paaukoti.
Geras klausimas ir jis buvo užduodamas daug kartų šioje konferencijoje. Žmonės sako, kad Rusija yra pasirengusi kentėti. Tai rusiškas būdas kariauti, nes vakarietiškas labiau remiasi aukštosiomis technologijomis mūšio lauke. Rusija yra pasirengusi sekinimo karui, tai atrodo jų būdas kariauti. Taigi aš manau, kad aš nesu nustebęs. Klausausi žmonių, kurie žino Rusiją daug geriau nei mes Amerikoje, jie sako, kad Rusija pasirengusi kentėti. Tai man pakišo mintį, kad tai tikrai nėra neįprasta rusams. Sekinimo kare jie meta žmones, praranda daugybę karių, bet tai tikrai nėra Vakarų kovos būdas. Mes labiau linkę kautis manevriniame kare, pasitelkti technologijas mūšio lauke. Bet, akivaizdu, kad Rusija yra įklimpusi į tokią savo mąstyseną, kad mesime kuo daugiau žmonių tiek, kiek reikės.
Bet Vakarų atsakas į tai toks diskutuotinas. Vakarų šalys tarsi remia Ukrainą, bet neskiria pakankamai ginklų, net nežino, iki kiek turi eiti Ukraina, ar ji turi nugalėti Rusiją, kas bus, jeigu Rusija pralaimės šį karą. Kaip jūs apibūdintumėte šį procesą?
Tai didžiulė problema. Aš tikiu, kad mes Vakaruose esame tam tikru lygmeniu atgrasinti. Mes nepriėmėme sprendimo suteikti Ukrainai tai, ko jai labiausiai reikia laimėti, mes, regis, duodame mažiau nei reikia jos laimėjimui. Šioje konferencijoje daug žmonių tiki, kad taip nutiko dėl to, jog daug žmonių Vakaruose, didelės Vakarų šalys negeba suvokti arba intelektualiai suvirškinti pralaimėjusios Rusijos arba pralaimėjusio Putino vaizdinio. Mes matome, kad Putinas ir jo aukštesnio lygmens ratas Rusijoje nuolat grasina branduoliniu ginklu, nuolat grasina, kad tai taps kur kas platesniu konfliktu. Ir, aišku, kaskart kalbama, kad amerikiečių kariai mirs Europos žemėse. Taigi Putinas įgyvendina labai gerą įtakos kampaniją ir atgraso Vakarų lyderius nuo aktyvių veiksmų, kurie leistų Ukrainai laimėti.
Mes turime priimti vieną principinį sprendimą – ar mes galime leisti ir užtikrinti, kad Ukraina laimėtų? Nes jeigu mes duosime, ko jiems reikia, jie laimės. Jie parodė tai aplink Kyjivą, parodė visur kitur. Mes Vakaruose turime nuspręsti, ko mes norime remdami Ukrainą. Dabar neatrodo, kad būtume nusprendę užtikrinti Ukrainos pergalę.
Kaip manote, ką Ukraina turėtų dar padaryti, kad įtikintų Vakarų šalis suteikti visą reikalingą paramą pergalei?
Ukraina daro patį svarbiausią darbą, tai yra drąsiai kaunasi, Ukrainos žmonės tvirtai stovi už save, jie nori, kad Rusija dingtų iš visos Ukrainos, taip pat ir iš Krymo. Nes Krymas priklauso Ukrainai, ne Rusijai, nesvarbu, ką Putinas sako. Manau, tai svarbiausias dalykas, kad Ukraina toliau tęsia kovą, o žmonės toliau remia Ukrainą.
Yra valstybių, kurios labai nori kalbėti apie korupciją Ukrainoje. O aš manau, kad Ukraina viešai ir labai aiškiai kovoja prieš tokius reiškinius. Kartais klausiu žmonių, o tai kiek laiko Ukraina bando būti demokratiška? Nuo 1990-ųjų? Tai vos daugiau nei 30 metų, kai jie bando kurti demokratiją, todėl natūralu, kad ne viskas veikia. Mano šalis bando kurti demokratija daugiau nei 400 metų ir mes turime problemų su korupcija, tikrai aukšti politikai kartas nuo karto sulaukia kaltinimų korupcija. Manau, turėtume būti mažiau kritiški jaunai šaliai, kuri bando būti demokratija.
Manau, Ukraina turi tęsti savo reformas, ji turi aiškiai kalbėti Vakarų valstybėms, ko jai reikia, apskritai ukrainiečiai buvo labai atviri nurodydami, kur nukeliauja suteikiami pinigai. Tai reikia tęsti. Bet svarbiausia reikia tęsti kovą, rodyti dvasią.
Mes čia Europoje šiek tiek svarstome, kas bus, jei JAV prezidentu vėl taps Donaldas Trumpas ir jeigu jis nuspręs arba trauktis iš NATO formaliai, arba tiesiog sumažins JAV aktyvumą užsienyje ir NATO rėmuose.
Aš nemanau, kad bet kuris prezidentas galėtų pasitraukti iš NATO vieni patys sau. Teisiškai. Kaip žinote, JAV valdžia susideda iš trijų dalių: yra vykdomoji valdžia, kuriai vadovauja prezidentas, tuomet yra įstatymų leidžiamoji valdžia, kuri kontroliuoja visas lėšas, kad ir ką kas nors sumąstytų, ir tada turime teisminę valdžią, kuri šiaip nebūdavo labai aktyvi JAV politikoje, bet vis tiek turi įtakos ir daro poveikį. Taigi yra trys valdžios dalys ir nė viena iš jų atskirai negali priimti tokių sprendimų, kaip pasitraukimas iš NATO.
Dabar klausimo dalis apie aktyvumo sumažinimą yra kur kas sunkesnė, nes prezidentas yra labai svarbi figūra mūsų užsienio politikoje. Taigi jis galėtų daryti įtaką tam, kiek mes galėtume būti aktyvūs NATO. Bet vėlgi, jis vienas negali imtis veiksmų, kurių Kongresas neapmoka. Taigi Kongresas turi sprendimo galią.
D. Trumpas yra buvęs JAV prezidentas ir po ketverių jo prezidentavimo metų NATO laikėsi puikiai. Kai jis buvo prezidentas, Aljansas išliko ir netgi patobulėjo. Aš esu tikras, kad nesvarbu, kas bus išrinktas prezidentu, NATO išgyvens, o mūsų aktyvumas NATO stipriai nesikeis.
Rusija savo vidaus publikai transliuoja, kad čia NATO siekia užpulti Rusiją, kad NATO kovoja prieš Rusiją Ukrainoje ir panašiai. Kaip manote, ar Rusija siekia įsitraukti į karą prieš NATO?
Nemanau. O tai pasakius, manau, kad Putinas pamatė, kaip prastai pasirengusios jo ginkluotosios pajėgos, kaip prastai jos pasirodė kovodamos tik Ukrainoje. Jis nenori kautis su NATO. Aš manau, kad visos tos istorijos, kurias girdite, yra skirtos kontroliuoti ir motyvuoti savus žmones. Jam reikia didelio meškino, didelio priešo, taigi jis tiesiog pasiima NATO ir Jungtines Valstijas kaip priešus. Tos žinutės skirtos vidinei publikai nei kad išorinei. Aš manau, kad Putinas supranta, ką Rusijai reikštų karas su NATO.
O jei jam pasiseks suskaldyti NATO?
Na, jis tikrai tai bando visą laiką. Tą supranta kiekvienas SACEUR'as, kad pirmiausia reikia rūpintis Aljansu, kad reikia rūpintis karine parengtimi, vienybe. Bet nemanau, kad Putino tikslas yra sumušti NATO karines pajėgas, nes jis to negali padaryti, bet jis gali sėkmingai kišti pagalius į ratus, skaldyti, ieškoti silpnų lyderių ir bandyti jais pasinaudoti. Jis tikrai panaudos bet kokį būdą suskaldyti Aljansą. O mums reikia žinoti, kad pats svarbiausias dalykas yra mūsų vienybė ir solidarumas. Turime žiūrėti į tai, kas mus vienija, o ne tuos mažus dalykus, kurie skiria.
