Kremliui pradėjus brutalų karą Ukrainoje kai kuriuose Rusijoje miestuose prasidėjo protestai, bet jie nepalyginami su tais, kurie buvo regėti Europos sostinėse. O režimo Rusijoje susvyravimas būtų vienas iš nedaugelio veiksnių, kurie galėtų padėti pabaigti karą Ukrainoje. Tiesa, trečiadienį Aleksejaus Navalno komanda paskelbė tęstines antikarines protesto akcijas visoje šalyje, bet neaišku, kiek žmonių susirinks. Iki šiol skaičiai nebuvo įkvepiantys.
Apie tai tv3.lt portalo laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo buvęs ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas ir antropologas Gintautas Mažeikis.
„Man iš dalies ir keista. Kai bendrauji su Rusijos žmonėmis, jie yra apsiskaitę, daug keliauja, daug žino, aktyvūs, visuomeniški, bet, sakyčiau, kartais tas konformizmas prasiveržia. Man irgi dažnai sakydavo: jūs juodinate Rusiją, jūs ten tą darote. Ta pati „Misija Sibiras“ buvo 2019 metais uždrausta, o tai buvo puiki iniciatyva. Bet jie to nesupranta.
Pasakysiu vieną pavyzdį. Mes ambasadoje 2019 metais parodėme filmą „Ekskursantė“ Priminsiu, kad ten filmas apie tremtį, kur mergaitė pabėgo. Po to mes prie vyno taurės bendravome su visais tais žiūrovais, salėje keli šimtai žmonių, ir Rusijos inteligentijos atstovai manęs klausia: „Kodėl ta mergaitė pabėgo? Ji tokį vargą turėjo, kol grįžo namo į Lietuvą, tokia ilgą kelionė“. O aš sakau: „Kaip jūs tai suprantate, paaiškinkite“. Tai, jų manymu, Rusijoje jai būtų buvęs rojus tremties laikotarpiu. Tai tuo viskas ir pasibaigia“, – pasakojo R. Motuzas.
Kai kurie rusai nesupranta, jog puolama visa Ukraina
„Aš vakar ir užvakar kalbėjausi su kai kuriais profesoriais Sankt Peterburge kaip tik šiomis temomis. Universitetų bendruomenės Sankt Peterburge yra skilusios. Nėra taip, kad 50/50, tikrai daugiau yra prieš karą nei už karą. Vis dėl to visuose fakultetuose yra žmonių, kurie labai aktyviai palaiko Vladimirą Putiną ir aktyviai užsiima propaganda.
Kita vertus, fakultetų dekanai, institutų direktoriai, universitetų rektoriai yra tiesiogiai prižiūrimi valdžios vertikalės ir mažiausias judesys jiems reiškia tai, kad jie bus atleisti iš darbo ir variantų po to sugrįžti ar kaip nors save reabilituoti beveik nėra. Įstatymai suvaržė žodžio laisvę, negalima minėti net žodžio „karas“ ir todėl iš tų elitų, universitetų lyderių nematyti, kad jie norėtų aukotis ir prapulti šitame dideliame protesto sąjūdyje“, – teigia G. Mažeikis.
„O štai dėl pačių piliečių labai sunku spręsti, nes pasitikėti jokiais sociologiniais duomenimis negalima. Nors Rusijos žiniasklaida skelbia, kad daugiau nei 60 proc. palaiko Rusijos invaziją į Ukrainą, aš nesu tuo tikras, bet tikrai yra labai daug žmonių, kurie džiaugiasi tuo ir tikisi šlovingos pergalės, mąsto panašiai kaip sovietmečiu. Jie nemano, kad užpuolė svetimą šalį, jie galvoja, kad vyksta pilietinis karas, jie įsivaizduoja, kad čia jų teritorija ir kad priešai bus išstumti iš jų žemės. Taip aiškina jų propaganda. Todėl tik jaunimo, meninės grupės, kai kurios studentų nedidelės grupės, kurios yra labai ryžtingos, išeina ir protestuoja, bei, žinoma, yra sulaikomos“, – priduria profesorius.
Pasak jo, šiuo metu sunku pasakyti, kokios tragedijos ar kokio ekonominio nuosmukio bei kiek aukų reikės, kad būtų pažadinta Maskva ir Sankt Peterburgas. Tačiau jis pabrėžė matęs tyrimų, jog dauguma žuvusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų karių yra atsiųsti iš įvairių Rusijos regionų, kurie yra nutolę.
Anot G. Mažeikio, tai lemia, kad dauguma žmonių Maskvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose karą mato tik per ekraną, savaip interpretuojamą ir jiems žūvančių buriatų ar žmonių iš tolimų Rusijos regionų negaila.
Ukraina skelbia, kad nuo karo pradžios Rusija patyrė apie 6000 karių netektis, bet konkretūs skaičiai neprieinami, nes esant tokiais situacijai sudėtinga suskaičiuoti žuvusius. Rusija pripažįsta patyrusi netekčių, bet skaičiai kiek kitokie.
Buvęs ambasadorius Rusijoje R. Motuzas pažymi, kad V. Putinas nuo pat Krymo aneksijos 2014 metais labai nuosekliai pumpavo rusams į smegenis, esą daug kur ne Rusijoje gyvenantys tautiečiai yra skriaudžiami ir persekiojami, kad Donbase gyvenančius rusus reikia vaduoti, neva prieš juos vykdomas genocidas. Nenuostabu, kad nemažai Rusijos rusų taip ir mano.
Juolab, kad Rusija nuo karo pradžios uždraudė žiniasklaidai vartoti tokius terminus kaip „karas“ ar „Rusijos invazija į Ukrainą“, nes V. Putinas tai vadina „specialiąją karine operacija“. Kai kurie žmonės Rusijoje galvoja, kad tai tik vietos lygio konfliktas Donbase. Žiniasklaidos priemonėms nepaklusus, Rusija tiesiog apribojo jų veikimo galimybes, todėl dabar Rusijoje neįmanoma klausyti Echo Moskvy ar žiūrėti Dožd TV bei kitų žiniasklaidos priemonių.
„Aš manau, kad dalis gyventojų dar ir šiandien nesupranta, kad puolama yra visa Ukraina, nekalti žmonės, civiliai žmonės. Jie iš dalies dar laiko (bent jau taip propagandinė mašina dirba), kad gelbėjama Donecko sritis. Štai jeigu pažiūrėtume visuomeninių organizacijų, politinių partijų kreipimusis į tarptautines organizacijas, įsikūrusias Briuselyje, Ženevoje ir kitur, aš irgi matau, kad jie kaltina tarptautines organizacijas, kad jūs neteisingai nušviečiate karą, gi Rusija gelbėja Donecką ir Luhanską“, – pastebi R. Motuzas.
Pasak buvusio ambasadoriaus Rusijoje, kai kurie inteligentijos veikėjai, kurie socialiniuose tinkluose bandė pasisakyti prieš karą, buvo užpulti armijos trolių, jų telefono numeriai paskelbti viešai ir sulaukė gausybės juos keikiančių skambučių. O kai kurie žmonės, kurie galbūt protestuotų, yra nusivylę, nes jų niekas negirdi ir neklauso, jau nekalbant apie tai, kad apdeda baudomis arba sumuša.
„Man jie teikdavo tokius pavyzdžius, kad, sakykime, net sovietiniais laikais Andrejus Sacharovas ir kiti būdavo išgirstami, dabar to niekam nereikia, nėra demokratinių institucijų, yra viena institucija ir žinote, kieno valdoma. Tai prezidento V. Putino institucija. Viskas yra vienoje vertikalėje“, – sako R. Motuzas.
Anot pašnekovo, netgi prispaudus Rusiją ekonominėmis ir finansinėmis sankcijomis, daugeliui rusų gali atrodyti, kad dėl to kaltas ne V. Putinas ar jo pradėtas karas, o Vakarai, kurie neva puola Rusiją.
Nėra net minimalaus kiekio pasipriešinti
Paprastai sakoma, kad norint pokyčio visuomenėje reikia mažiausiai 10 proc. aktyvios visuomenės dalies. Bet profesorius G. Mažeikis sako tikrai nematantis, kad Rusijoje būtų tiek aktyvistų, kurie būtų prieš V. Putiną. G. Mažeikio manymu, dabartinė Rusijos būklė totalitarizmo išvystymo prasme yra blogesnė nei Sovietų Sąjungos 1987-1988 metais.
„Tie, kurie prisimena Sovietų Sąjungą nuo 1987-1988 metų, tai dabartinė Rusija nieko bendra su tuo neturi. Tai yra daug gilesnis totalitarizmas ir autoritarizmas su žymiai rimtesnėmis sekimo, priežiūros, kontrolės ir bausmės sistemomis nei buvo. Situacija iš tikrųjų yra labai bloga, Rusija ritasi į totalitarinę valstybę. Ne tai, kad V. Putinas nusirito, patys rusų piliečiai nusirito iki totalitarinės valstybės. Palyginkite su Vokietija 1933 metais.
Dar 1931-1932 metais vokiečiai Berlyne galėjo protestuoti prieš nacistų atėjimą ir buvo daugybė žurnalistų bei laisvos spaudos, kurie vienaip ar kitaip veikė šia kryptimi. Po 1933 metų ir laikui dar bėgant beliko tik vienas šansas bėgti iš Vokietijos, todėl kad kiti variantai: arba tu būsi suimamas ir kankinamas, arba tu tampi karinės mašinos ir karinio aparato dalimi. Rusijoje vyksta vienas prie vieno tie patys įvykiai. Europai ir pasauliui yra iškilusi labai didelė grėsmė. Į tai reikia žiūrėti kur kas rimčiau nei į paprastą autoritarizmą prieš kurį dar galima protestuoti“, – laidoje kalbėjo G. Mažeikis.
R. Motuzas svarstė, kad Rusija apskritai yra labai skirtinga ir pasimetusi: pavyzdžiui, vos ne tuo pačiu metu vienoje Rusijos vietoje atidengiamas paminklas Josifo Stalino aukoms atminti, o kitoje – pačiam J. Stalinui. O pasipriešinti norinčios inteligentijos nėra tiek daug arba išvis nėra.
„Tos inteligentijos kaip ir nėra. Dalis jų, nepabijokime pasakyti, ir žurnalistai, ir visuomenės veikėjai už protestus ir kitą aktyvią veiklą buvo nužudyti, kiti emigravo, kita dalis išsigandusi. Manau, reikia tam tikro sukrėtimo. Tas sukrėtimas yra prasidėjęs ir pokyčių gali būti. Bet taip pat atkreipčiau dėmesį, kad tie pokyčiai gali būti labai pavojingi. Apie tai irgi kalbama šiomis dienomis“, – teigia buvęs ambasadorius.
Paklaustas, ką reiškia jo perspėjimas, kad pokyčiai gali būti pavojingi, R. Motuzas pastebėjo, jog V. Putino aplinka neatrodo vienalytė, prie jo būriuojasi grupuotės, karinių pajėgų vadovybė irgi nebūtinai vieninga, tad ilgainiui tai gali išryškėti: „Situacija gali būti pavojinga. Panašiai kaip ir pučo metu“.
Pasak G. Mažeikio, šiuo metu Rusijoje, regis, dominuoja įsakymo ir vertikalės kultūra. Ji buvo būdinga ir nacistinei Vokietijai.
„Tas mentalitetas, kuris šiandien dominuoja, mes paprastai jį vadiname įsakymo mentalitetu. Įsakymas tai reiškia, kad valdžios vertikalė yra šventa ir šitoje valdžios vertikalėje viršininko įsakymas yra tiesa ir sąžinė. Panašiai Hannah Arendt nagrinėdama nacizmą buvo pastebėjusi, kad nacistinėje Vokietijoje vado įsakymas reiškė pavaldinio sąžinę. Jeigu tu nori būti sąžiningas ir nuoširdus, tai reiškia, kad tuo metu ir vykdai įsakymą ir klausaisi jo savo širdimi. Apie tai rašo daugelis Rusijos rašytojų ir režisierių“, – sako G. Mažeikis.
Tiesa, kartu profesorius pažymi, kad rusams būdinga ir sabotažo kultūra, kuri kompensuoja įsakymų ir įstatymų griežtumą. „Tas sabotažas, kuris pas juos yra, šiandieną ir gali mus išgelbėti“, – sako G. Mažeikis.
