Savo ruožtu patys šeimos gydytojai atkreipia dėmesį, kad jei atsirastų oficiali sistema, kai kelias nedarbingumo dienas įteisintų darbdavys, tai leistų daug ką išspręsti. Pažymima, kad dėl to galėtų sumažėti ir eilės pas gydytojus.
Nors už pirmas gauto nedarbingumo dienas bet kuriuo atveju sumoka darbdavys, tiek medikai, tiek darbuotojų ir darbdavių atstovai konstatuoja, kad Lietuvoje vis dar stokojama pasitikėjimo kultūros, kad visais atvejais darbuotojui būtų leidžiama sirgti neskubant dėl nedarbingumo kreiptis į šeimos gydytoją.
Nebūtų papildomai apkraunami šeimos gydytojai
Šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos valdybos narė Rasa Isevičienė priminė, kad jau seniai kalbama apie idėją, kuri jau yra įgyvendinta užsienyje, – sukurti sistemą, kur lengvų susirgimų atvejais pacientas galėtų gauti nedarbingumą be gydytojo įsikišimo. Tokiu atveju tokį nedarbingumą galėtų įforminti darbdavys pažymėdamas sistemoje, kad tai yra kelios dienos, kai darbuotojas serga.
„Tuomet darbdavys 2–3 dienas leidžia neiti jam į darbą, bet dėl to nereikia būtinai kreiptis į šeimos gydytoją, nedarbingumas kaip ir „užsiskaičiuoja“. Apie tokią sistemą jau seniau kalbėdavome, bet kažkaip tai neprigyja.
Juk bet kokiu atveju oficialaus nedarbingumo atveju už pirmas dienas, ar šeimos gydytojas išrašo nedarbingumą, ar ne, vis tiek moka darbdavys. Gal žmogui daugiau dviejų dienų nedarbingumo nereikės ir sergant tuo pačiu kovidu. Taip nebūtų papildomai apkraunami šeimos gydytojai, sumažėtų eilės“, – siūlė gydytoja.
Tiesa, R. Isevičienė neslėpė, kad tokias idėjas labiausiai stabdo nepasitikėjimas darbuotoju, o šeimos gydytojai turi tarsi patikrinti, ar tikrai žmogus nesimuliuoja.
„Bet juk per pandemiją ne visus žmones matėme gyvai ir jei šeimos gydytojas, kuris gal kartą per metus ar kartą į penkis metus matydamas pacientą ir bendraudamas su juo gali pasitikėti, o darbdavys, kuris savo žmogų mato kiekvieną dieną, tarsi to negali ir nepasitiki?
Bet, viena aišku, kad tokiais atvejais dėl mažesnės biurokratijos ir kitiems pacientams eiles sutrumpintų, jei nereikėtų būtinai kreiptis į gydytoją ir dėl, atrodytų, įprastų peršalimų ar kitų virusinių infekcijų“, – komentavo Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos valdybos narė.
Kai kada darbdavį suerzina žinutė apie negaluojantį darbuotoją
Tokią idėją palaikiusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė priminė, kad ypač per pandemiją susiklostė paradoksali situacija, atspindinti platesnį problemos kontekstą.
„Mes visada kalbėdavome apie tai, kad net slogą ar bet kokių kitų simptomų turintis, blogai besijaučiantis žmogus turėtų neiti į darbą. Visiems yra geriau, kad žmogus kelias dienas pabūtų namuose, pasveiktų ir neplatintų viruso. Nes darbdaviui daug daugiau kainuoja, jei sergantis darbuotojas ateina į darbą ir dar užkrečia kitus – tam, kad nesutriktų gamybiniai procesai, bepradedančius sirgti reikia kuo greičiau izoliuoti nuo kolektyvo, tą geriausia padaryti susitarus su darbdaviu.
Ir tokių susitarimų, pavyzdžiui, per kolektyvines sutartis yra, turime nemažai darbdavių, kurie į tai žiūri visiškai normaliai. Bet turime ir tokių atvejų, kai ši koncepcija ypač per pandemiją greitai sugriuvo ir atsirado vis daugiau tokių, kurie toleravo sirgimą darbo vietoje. Kai kuriuos net erzino žinutė, jei kas blogai jaučiasi ir jie primygtinai reikalavo, kad žmogus turi eiti į darbą“, – komentavo profsąjungų atstovė.
Anot pašnekovės, tai aktualus klausimas ne tik kalbant apie kovidą, bet ir kitas infekcijas bei negalavimus, kai šeimos gydytojas galbūt ir nėra reikalingas. I. Ruginienės teigimu, ėjimo dirbti esant bet kokiai būklei pasekmė – ir tokie atvejai, kai, pavyzdžiui, blogai pasijutusi moteris atėjo į darbą ir patyrė traumą.
„Moteris pasakojo, kad jai buvo pamaina ir turėjo eiti į darbą, bet ji blogai besijausdama paslydo ir išsisuko koją. Tai nebuvo kažkas labai rimto, bet šitai – jau signalas, kad tik gerai besijausdamas žmogus gali eiti į darbą, nes gali būti labai rimtų pasekmių“, – sakė ji ir pridūrė, kad tokiu atveju kyla ir atsakomybės už darbuotojo sveikatą klausimas.
Susirgo, nes pervargo?
I. Ruginienė sutiko, kad bet kokius nedarbingumo išdavimo pokyčius stabdo nepasitikėjimas darbuotoju ir jo piktnaudžiavimo baimė.
„Tačiau čia abiem pusėms reikia mokytis pasitikėjimo. Žiūrint plačiau apskritai esame ypač didelio nepasitikėjimo tauta. Kodėl, kaip mėgstama lyginti, skandinavai gyvena geriau? Pas juos yra didelis pasitikėjimas visur – tiek vienas kitu, tiek valdžia, politikais, o pas mus daugiau nepasitikėjimo, daugiau kaltinimo, įtarumo negu noro susikurti tokius ryšius, kad žmogus norėtų su šypsena ateiti į darbą ir jam net mintis nekiltų, kad jam reikėtų vieną ar dvi dienas meluoti darbdaviui.
Kita vertus, kartais puolame kaltinti darbuotoją, kad štai jis nori patinginiauti, bet pasižiūrėkime, ką jis dirbo prieš savaitę ar dvi. Tai gal galima pamatyti didžiulius viršvalandžius, poilsio valandų trūkumą, neišlaikytus norminius grafikus. Ir gali būti, kad žmogus tiesiog yra pervargęs, nebegali atsikelti iš lovos“, – teigė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
Darbdaviai: nauja sistema praverstų
Lietuvos darbdavių konfederacija vadovas Danukas Arlauskas tikino, kad tokios sistemos, kuri oficialiai leistų įteisinti nedarbo dienas nebūtinai einant pas gydytoją, egzistavimas tikrai būtų į naudą.
„Kaip yra dabar. Jei man paskambina darbuotojas, ypač atvėsus orams, rudenį, kai prasideda peršalimo ligų sezonas, sako, kad blogai jaučiasi, ir klausia, ką jam daryti – ar eiti į polikliniką, ar kaip? Tai aš sakau – tai yra pasitikėjimo klausimas – jei tu blogai jautiesi, yra toks susitarimas, kad kelių dienų niekur nereikia įforminti.
Kodėl gi reikėtų naujos sistemos? Pavyzdžiui, gali būti toks atvejis, kad išpuola ne trys, o dešimt sirgimo dienų, tada gausis nebe tos įprastos trys dienos, bet turėsi vos ne už šešias dienas apmokėti – pirmas kelias dienas tu leidi, kaip įprasta, neiti darbuotojui, o po to kelias dienas leidi oficialiai, bet vis tiek už jį sumoki. Tais atvejais, kai tai išties yra tik trys dienos, ir dabar nematau problemos, ar tikrai reikėtų kurti tokią sistemą.
Bet atsiranda problema, kai žmogus įsiserga ir tai išsitęsia į savaitę ir daugiau. Tada tokios sistemos buvimas svarbu ir padeda sutaupyti darbdaviui. Tai mes būtume už tokią sistemą projektuojant, kad žmogus gali sirgti daugiau nei tris dienas. Dar ypač per kovidą, kai ir šeimos gydytojui taip lengvai neprisiskambinsi, kalbėjome, kad būtų gerai tokia sistema“, – portalui tv3.lt komentavo jis.
Anot jo, turint dabartines technines galimybes tereikėtų sukurti atitinkamą algoritmą ir jį deleguoti kompetentingai institucijai, net sveikatos sistemos netreikėtų.
„Nes ji reikalinga, kada reikia gydyti, o kada tik informuoti – tai visai kitas dalykas. Ir tada mes nuo poliklinikų, nuo šeimos gydytojų nukrautume krūvį. Jei sergančiam žmogui dar reikia eiti į polikliniką, tai jis dar tik įsisirgs ir kitus užkrės.
Sunku pritaikyti vieną sąžiningumo modelį
Paklaustas, ar vertėtų turėti tokią sistemą, jei kalbame apie tas pačias 3 dienas, dėl kurių ir dabar galima sutarti su darbdaviu, D. Arlauskas vėlgi priminė, kad neišeina visur taikyti tokį patį sąžiningumo modelį.
„Sunku, kai yra dideli kolektyvai atsiranda, bet tada jie išskaidomi į mažesnius, brigadas, bet jei brigadoje 20 žmonių, sudėtinga suformuoti žmones pagal vieną pasitikėjimo, sąžiningumo modelį. Visada yra žmonių, kurie gali piktnaudžiauti. Tai jei atsiranda keletas tokių žmonių, tada ir kitų atžvilgiu tas pasitikėjimas dingsta. Tai tokią sistemą reikia sukurti, bet ja tegu naudojasi tie, kurie nori. Kas nepasitiki darbuotojais, tegu prašo eiti pas gydytoją, gauti nedarbingumą ir viskas“, – sakė darbdavių atstovas.
Jo manymu, sistema, kuri grįsta pasitikėjimu ir informavimu, būtų naudinga visoms pusėms – laimėtų ir darbuotojai, ir darbdavys, ir viešasis sveikatos sektorius būtų nukrautas.
„Nes koks dar yra dalykas – darbuotojas sako, kad serga, klausia, ar gali neateiti, o tuo metu įvyksta kažkoks nelaimingas atsitikimas. tarsi jis ir darbe tuo metu. Tai tuo metu jis kaip ir darbe yra, bet nebuvo įformintas, tai darbdavys turi atsakyti, padengti išlaidas. Čia yra labai daug niuansų. Tegu būna sistema ir viskas priklausys nuo darbdavio ir darbuotojo santykių“, – sakė D. Arlauskas.
Laukia streso pasekmių pandemija
I. Ruginienė atkreipė dėmesį, kad dar vienas svarbus dalykas, į kurį dorai vis dar nekreipiama dėmesio – emocinė, psichinė sveikata.
„Tai dar suvokiama kaip ne liga. Taigi dar viena dėl patiriamų ypač didelių stresų laukianti didžiulė ateities pandemija“, – prognozavo ji.
D. Arlauskas antrino jai, kad pastebimai daugėja tokių sutrikimų turinčių darbuotojų: „Tenka dirbti su didelėmis grupėmis žmonių, tai mes akivaizdžiai pastebime, kad, tikrai ne naujiena, daugėja psichosomatinių susirgimų. Visa tai susiję ir su tam tikru neužtikrintumu – čia veikia ir karas Ukrainoje, ir kovidai, ir infliacija, gąsdinimai, kad rudenį vėl žmonės bus uždaromi.
Žmogui labai sunku visa tai ištverti. Ir net jam gal sąmoningai nesuprantant, kas vyksta, žmogaus nervai pakrinka, širdis tabaluojasi, galva sukasi. Be abejo, labai daug priklauso nuo šeimos, santykių kolektyve. Bet Jei tu pasakai, kad taip tau yra ir dėl to negali dirbti. Tada vadovas sprendžia, kaip pasielgti – arba stumti per formalią sistemą, jei ji bus sukurta. Arba sakys, sergi, tai sergi, aš tavimi pasitikiu, pailsėk porą dienų, širdelė tavo apsitvarkys, nervai apsiramins ir ateisi“, – kalbėjo Lietuvos darbdavių konfederacija vadovas.
D. Arlauskas tikino, kad įtampa kolektyvuose išties labai didelė. „Išties darosi sudėtinga, susiduriu su vadovais, kurie skundžiasi, kad kartais žmonės ir nenori eiti dirbti, galvoja iš pašalpų geriau pragyvens iki geresnių laikų. Tai gyvename nepaprastai sudėtingu laikotarpiu ir nuo mūsų priklauso, kaip sugebėsime iš to išplaukti“, – sakė jis.
