Nijolė Petrošiūtė VL žurnalistė
Sodybos šeimininkas Jonas atviravo, kad pradžių pradžia buvo aštuntajame dešimtmetyje, kai jie įsigijo sodo sklypą su palapinę primenančiu nameliu.
Pradėjo nuo pašiūrės
Sklypą Andriuškos pirko tik praktiniais sumetimais – jie norėjo valgyti savo išaugintas daržoves, mat tuo metu parduotuvėse nelabai buvo ką rinktis. O ir iš miesto „dėžutės“ norėjosi pabėgti. „Gyvenome judrioje vietoje, prie turgaus, ketvirtame aukšte. Čia – nei žolės, nei gėlės, nei tvirtos žemės po kojomis. Tų gėrybių ieškodami ir atsidūrėme soduose, taip įprasta vadinti sodininkų bendrijas. Kai pavyko sujungti du sklypus, atsivėrė 12 arų erdvė“, – pasakojo Jonas.
Auksarankis vyras sakė, kad nameliu vadintą pašiūrę greitai prireikė tvarkyti: buvo labai mažas nuolydis, po menkiausio lietaus namelyje telkėsi vanduo. „Nusprendžiau truputį patvarkyti: pakėliau stogelį, apmūrijau. Paskui kaimynas sako, rauk šalin tą seną obelį, garažą pasistatysi, nereikės mašinos lauke laikyti ar patalpą daiktams pasidėti turėsi. Žiūriu, protingai pataria. Taip bestatinėdamas, bedurstydamas, štai tokį namuką pasistačiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš senojo statinio čia nieko neliko, nors namelio plotas nėra didelis – tik 130 kvadratinių metrų.“
Beveik visus statybos darbus Jonas nudirbo vienas. Talkos kvietėsi tik tada, kai vienam įveikti kurį nors darbą buvo per sunku. Pašnekovas tikino, kad vienam dirbti kartais geriau – jei ką nors ne taip padarai, nėra ant ko pykti. Mažosios architektūros puošmenas kieme jis taip pat pats sumeistravo. Sūpynes padarė iš senų šakų, likusių nuo vaismedžių.
Į laureatus nepretendavo
Andriuškos sakė nustebę, kai į jų kiemą užsuko Raseinių rajono konkurso „Gražinkime savo aplinką“ vertinimo komisija, nes, pasak jų, ničnieko ypatingo nedarė, kad atkreiptų kieno nors dėmesį. Jie paprasčiausiai tvarkėsi taip, kad patiems buvo gražu. Sutuoktiniai sakė, kad iš pradžių, senu įpratimu, sklype daugiau vietos skyrė daržovėms, vaismedžiams ir uogynams. Bet pamažu vis daugiau teritorijos ėmė atsikariauti žmona Birutė, kuri iš draugių, pažįstamų ar turgaus į namus nešdavo kokį retesnį augalą, gėlę.
Kita vertus, Jonas prisipažino, kad ir jam jų reikėjo, norėjosi, kad kiemą puoštų žiedai: „Oi, Birutės į turgų, į muges geriau nė neleisti, nes ji tiek visko prisiperka, kad paskui tenka vargti, kol randi tinkamą vietą pasodinti.“ Jis atkreipė dėmesį į dideliame vazone kerojančią kalninę pušį. „Kaip manote, ar užtenka jai vietos? – klausė vyras ir pats atsakė. – Nelabai. Ji vazone jau kokį penketą metų auga ir nebėra tokia graži, vešli. Jau į žemę prašosi pasodinama. Taigi teks taip ir padaryti. Jei augalas ko nors prašo, reikia jį išgirsti.“
J.Andriuška pasiguodžia, kad sunkokai sekasi su sodo augalais. Sako, rodos, taip kruopščiai sodinukus renkasi, bet jie vis tiek netrukus suserga, „šašais“ apeina. Ypač žemaūgės obelaitės neatsparios. Atrodo, kad ligoms atsparių veislių obelų prekeiviai nebesiūlo, eina lengviausiu keliu.
Jokios chemijos
Andriuškos savo sklype nenaudoja jokios chemijos. Sakė, dar to betrūko, kad žmogus save sąmoningai nuodytų. Dailiai suguldytos vagos laukia žiemos patalo. „Apariau garstyčias. Labai gera trąša. Kasmet pasėju augalų, tinkančių žaliajai trąšai. Ir pigu, ir sveika, ir žemė nealinama“, – sakė vyras. Jis aviečių lysvę apklojo nupjautais stiebais. „Šitaip avietės daug geriau žiemoja, nes tarp aviečių stiebų ir žemės susidaro oro tarpas, kuris neleidžia per atlydžius susidaryti ledo plutai.“ Sodybos šeimininkas pasidžiaugė, kad nedidukės aviečių lysvės užtenka ne tik jiems, bet ir sostinėje gyvenančioms dukroms. „Uogos – didelės, gražios, nekirmija ir sirpsta iki pat vėlyvųjų šalnų“, – džiaugėsi Birutė.
Andriuškos sakė, kad sodininkų bendrijoje jie gyvena it tikrame kaime. „Rytą pabundi nuo paukštukų klegesio. Visą dieną saulė eina ratu, vaivorykštė sodo obelyje įstringa. Lietaus lašai į šiltnamio stogą barbena. Visa tai – gamta, maži stebuklai, kurių niekada nesupras tie, kas nėra gyvenę daugiabučio dėžutėje ir nėra iš jos pabėgę“, – atviravo Birutė.
Šeimininkai neslėpė, kad kuriant aplinkos grožį reikia kasdien daug dirbti. Kita vertus, kažin ar tai galima vadinti darbu, tai veikiau yra malonumas, laisvalaikio užsiėmimas, raminantis nervus. „Suleidi nagus į žemę, basomis kojomis atsistoji ant rasotos žolės ir iš tavęs, regis, išteka visa neigiama energija, jei tik tokia būna susikaupusi. Pakalbini gėlės žiedą, paglostai medžio pumpurą – ką ten viską vardinsi...“ – poetiškai kalbėjo moteris.
Laukia civilizacijos
Prie Andriuškų sodybos vartų iškasta duobė ir į ją atvesti vamzdžiai. „Laukiame nuotekų ir vandentiekio trasų. Pats išsikasiau tranšėją, paklojau vamzdžius, tad dabar beliko laukti, kol galėsiu jungtis“, – sakė šeimininkas. Tai, kas daugeliui miesto gyventojų jau įprasta, sodininkų bendrijų gyventojams yra itin laukiama naujovė.
„Stonų“ sodininkų bendrijos pirmininkė Ona Babonienė sakė, kad šiandien kadaise buvusių kolektyvinių sodų teritorijose susikūrė gyvenvietės. Nedaug beliko sodų sklypų, kuriuos gyventojai naudotų kaip ariamą žemę ar vietą tik savaitgalių poilsiui. Žmonės čia pasistatė gyvenamuosius namus ir įsikūrė nuolat gyventi. Vieni jų bėgo nuo didelių mokesčių iš miesto daugiabučių, kiti, tokie kaip Andriuškų šeima, čia ieškojo ramybės, ryšio su gamta, treti – ir vieno, ir kito. Tačiau visi nori gyventi turėdami miesto patogumus – centralizuotai tiekiamą vandenį ir kanalizaciją.
Tik kada visa tai bus, neaišku. Prasti ir keliai. Rajono meras Algimantas Mielinis neslepia: kelių tema labai opi ne tik sodininkų bendrijų gyventojams. Lėšų šiems darbams skiriama mažai, todėl seniūnijos nustato gatvių tvarkymo eiliškumą. Bet nepatenkintųjų gretos gausios. Nedaug guodžiančio išgirdo ir norintieji pasinaudoti ES parama, nes 2014 m. prioritetu pasirinktos gyvenvietės, turinčios iki 2 000 gyventojų. „Stonų“ sodininkų bendrija priklauso miesto teritorijai, tad europinės paramos nėra ko tikėtis. O.Babonienė sakė, kad gyventojai ir savomis lėšomis prisidėtų, kad tik greičiau galėtų gyventi kaip miesto, o ne kaip gūdaus kaimo žmonės.
Sutuoktiniai Andriuškos nepraranda vilties ir neskuba iškastų griovių kanalizacijos ir vandens trasoms užkasti. O.Babonienė džiaugėsi, kad iš soduose apsigyvenusių miestiečių dauguma stengiasi puoselėti savo aplinką, o tokie kaip Andriuškos yra puikus „užkratas“. Pasak pirmininkės, kai matai tokį pavyzdį, gėda nesitvarkyti. O kai kam kyla noras ir dar gražiau tvarkytis.
