Dažnai Baltijos jūra vadinama viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Cheminę Baltijos jūros taršą tiriančio mokslininko S. Suzdalevo nuomone, tokie teiginiai turi pagrindo.
„Žiūrint pagal bendrą (ne tik cheminę) taršą, Baltijos jūra globaliu mastu pasižymi savo užterštumu. Situaciją galėčiau įvardyti kaip stabiliai nepatenkinamą. Lyg yra pagerėjimas vienu ar kitu aspektu, bet kitur pagerėjimo arba nėra, arba situacija toliau blogėja“, – komentuoja mokslininkas.
Prie ypatingai didelio Baltijos jūros užterštumo taip pat prisideda Baltijos jūros uždarumas.
„Baltijos jūra savaime yra šiek tiek ypatinga, lyginant su kitomis jūromis, ji yra pakankamai uždara. Jos vandens apsikeitimas su Atlanto vandenynu vyksta per labai siaurus sąsiaurius. Yra sąlyginai žema temperatūra, tai irgi turi įtakos naftos ir kai kurių kitų cheminių jungių susiformavimui.
Taip pat, kadangi jūra yra uždara, reikia suprasti, kad vanduo atsinaujina per gana ilgą laiko tarpą – dažniausiai kalbame apie 30-40 metų laikotarpį – tiek laiko reikia, kad vanduo ten visiškai atsišviežintų ir būtų švarus. Visi teršalai kurie suteka iš aplinkinių šalių į Baltijos jūrą (tarp jų galima priskirti ir Vilnių) – jie labai greitai susikaupia, skyla lėtai, ilgai išlieka vandenyje“ , – pasakoja pašnekovas.
Taršiausios medžiagos – sunkieji metalai
Nors atrandama vis daugiau kenksmingų medžiagų, pašnekovo teigimu, pagrindiniais taršos šaltiniais išlieka sunkieji metalai.
„Europos sąjungos mastu sakoma, kad yra apie 50 cheminių medžiagų, kurios gali turėti neigiamą poveikį Baltijos jūros aplinkai. Iš tiesų tų cheminių medžiagų yra keli tūkstančiai. Tikrai žinome (ir žinojome anksčiau, prieš 10-20 metų) , – vienu pagrindinių taršos šaltinių išlieka sunkieji metalai, tokie kaip gyvsidabris, švinas, kadmis. Gera žinia yra tokia, kad jų tarša mažėja, tą patį galima pasakyti ir apie naftos produktus“ , – teigia pašnekovas.
Pasak mokslininko, didelę grėsmę tolimesniam jūros užterštumui kelia nauji, organinio pagrindo teršalai.
„Tačiau, tuo pat metu, vertindami cheminę būklę, mes stebime naujų medžiagų atsiradimą. Mes juos vadiname naujos kartos teršalais – tai yra organiniu pagrindu sukurtos cheminės medžiagos. Šios medžiagos naudojamos tiek pramoninėse veiklose (pavyzdžiui, plastiko gamybai), tiek buitinėms reikmėms (pavyzdžiui, kosmetiniai preparatai, buitinė chemija, skalbimo priemonės ir t.t).
Yra visa eilė cheminių medžiagų, kurios siejamos išskirtinai su žmogaus veikla – pramonine ir buities. Tai yra skalūnai, floriniai junginiai. Jie yra itin patvarūs, ilgą laiką išlieka aplinkoje, tad juos išvalyti yra itin sunku“ , – papildo mokslininkas.
Mokslininko teigimu, nereikia pamiršti, jog didelė dalis taršos dar nėra nustatoma.
„Tarša vyksta nuolatos, tačiau tobulėjant mokslui, galimybėms nustatyti naujas taršias medžiagas, mes kasmet atrandame kažką naujo. Prieš 10 metų mes galėjome tyrinėti tarkime 15-20 cheminių medžiagų, tai šiomis dienomis laboratorijos įrangos galimybės mums leidžia nustatyti kur kas daugiau junginių.
Taršalų skaičius pastoviai plečiasi. Tad kartais galime sakyti, jog su vienais teršalais situacija gerėja, bet tada atrandame naujų teršalų, apie kuriuos dažnai turime mažai informacijos. Geras pavyzdys yra vadinamieji mikroteršalai – vaistų likučiai. Per paskutinius 3-5 metus pradėjome juos intensyviau tyrinėti, gauname naujus duomenis apie vaistų patekimą į Baltijos jūrą.
Taršos šaltiniai, kuriuos aptikome prieš 10-15 metų išlieka tie patys – dalis susiję su pramoniniais procesais, pavyzdžiui azoto ir fosforo perteklius, patenkantis iš žemės ūkio veiklos (per daug tręšiant laukus).
Taip pat istorinė tarša – pavyzdžiui, cheminis ginklas, kuris nuo antro pasaulinio karo laikų guli Baltijos jūros dugne. Taršos šaltiniai išlieka panašūs, keičiasi taršių medžiagų kiekis, jų aptikimo galimybės, taršių medžiagų sąrašas vis plečiasi“ , – teigia mokslininkas.
Naftos produktų tarša – tik maža dalis
Kalbant apie jūros užterštumą, dažnai minimi atsitiktinio naftos užterštumo atvejai, tokie kaip naftos išpylimas į jūrą. Vis dėlto, mokslininko teigimu, tokie atvejai sudaro tik labai mažą dalį taršos.
„Daug reikšmingesnė yra pramoninė tarša, pavyzdžiui nuotekų išleidimas į vandenį, kuris vyksta nuolat. Ten būna kiek kitokios medžiagos. O naftos užterštumas dažniau būna atsitiktiniai atvejai, kai atsitinka avarija, ar dar kas nors transportuojant naftą. Lyginant bendrąja prasme, su visos taršo mastu, tarša susijusi su naftos patekimu į vandenį sudaro labai nedidelę dalį taršos.
Tai galioja kalbant apie Baltijos jūrą, kitose jūrose nafta gali sudaryti kur kas didesnę dalį taršos. Pavyzdžiui, jeigu kalbant apie baisų naftos išsiliejimą prie Meksikos įlankos 2010 m., tuo atveju nafta pagrindinė dedamoji, kalbant apie užterštumą“ , – pasakoja mokslininkas.
Taršos mažinimas – kiekvieno žmogaus atsakomybė
Mokslininko teigimu, žmonių sąžiningumas yra pirmas ir svarbiausias žingsnis, link šviesesnio rytojaus.
„Pastaruoju metu mes pradedame aktyviai kalbėti apie visuomenės ugdymą. Kiekvienas turi pradėti nuo savęs ir suprasti paprastą faktą – kuo mes daugiau vartojame, tuo labiau ir teršiame. Ir nesvarbu, ar mes gyvename prie pat jūros, ar kažkur toliau. Kiekvienas iš mūsų paliekame pėdsaką.
Turime domėtis, ką mes perkame, ką vartojame. Rinktis tvaresnius sprendimus, ekologiškas buities priemones, skaityti etiketes. Pajutus silpnumą ar slogą, nereikia skubėti iš karto saują tablečių praryti ar pirkti antibiotikus. Jie pasišalins iš organizmo, bet galiausiai atsidurs upelyje, upelio vanduo didesnėje upėje, o upės vanduo jūroje. Žmonių sąžiningumas yra pirmas ir svarbiausias žingsnis, link šviesesnio rytojaus“ , – sako mokslininkas.