Jei to nepadarys, Vašingtonas bus pasmerktas skubotam ir prastai apgalvotam požiūriui į karo pabaigą – šią klaidą JAV padarė kiekviename rimtame konflikte, į kurį įsivėlė nuo 1945 m. Joks karas nesibaigia be politinių pasekmių.
Karo pabaiga vyksta trimis etapais: išankstinis pasirengimas, išankstinės derybos ir pačios derybos. Pirmasis etapas apima vidinių nuomonių, skirtumų sprendimą ir komunikacijos tarp šalių pradžią: kiekviena šalis išsiaiškina savo nesutarimus ir peržiūri kitų šalių pozicijas bei nuostatas, kad nustatytų prioritetus ir strategiją.
Antrasis apima oficialių derybų pagrindo nustatymą, įskaitant susitarimą, kur ir kada jos vyks ir kas jose dalyvaus.
Ir trečiasis apima tiesioginius pokalbius, kurie daugumai žmonių asocijuojasi su diplomatija.
Kiekvienas taikdarystės etapas apima įvairius pasirinkimus. Joks procesas neturi šabloninių taisyklių. Sprendimai veda į kelio išsišakojimus, kurie atveria vienas galimybes, o užkerta kitas.
Politinės aplinkybės, svertai ir besikeičianti karinė realybė turi įtakos pasiruošimui. Kaip ir mūšio planai, taikos planai gali neišgyventi po pirmojo kontakto su priešu, tačiau prieš derybas padėtas pagrindas vis tiek padės priimant sprendimus ir pagerins palankaus rezultato tikimybę.
Derėtis neskubama
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tebėra tvirtai įsipareigoję laimėti karą. Tiesa, pradėjo atsirasti nedidelių derybų angų, daugiausia dėl sumenkusių Rusijos karinių perspektyvų.
Tai gali būti tikri noro kalbėtis atspindžiai, arba gali būti klaidingi vilties mirksniai, kuriuos sukūrė du priešininkai, vis dar bandantys vienas kitą nugalėti.
Abi šalys šiuo metu bendradarbiauja labai ribotose srityse: veža grūdus, keičiasi kaliniais ir neoficialiai (o gal ir atsitiktinai) derina savo veiksmus, kad būtų išvengta katastrofos atominėse elektrinėse.
Tačiau bent jau kol kas kiekvienos pusės tikslai vis dar gerokai viršija tai, ką kita, atrodo, pasirengusi pripažinti: Rusijai – visos Ukrainos kontrolė, o Ukrainai – visos jos teritorijos grąžinimas. Išankstinis pasiruošimas nereikalauja, kad šalys visiškai susitartų dėl esminių klausimų. Net nereikalauja, kad šalys susitartų tarpusavyje; tam ir skirtas šis taikdarystės etapas.
Amerikos diplomatai dažnai sako, kad bet kokių derybų metu iki 60 procentų to, ką reikia išspręsti, atsiranda iš nesutarimų tarp administracijos ir jos pačios derybų komandos. Ankstyva harmonija tarp šių žaidėjų yra ne tik naudinga, ji būtina. Vidinių nesutarimų sprendimas gali būti lėtas ir sunkus, tačiau šio proceso pradžia gali reikšti, kad derybos gali tapti įmanomos net tada, kai nesutarimai tarp šalių atrodo neįveikiami.
Šiuo metu Jungtinės Valstijos yra ankstyvoje išankstinio pasirengimo stadijoje ir dar turi išspręsti nesutarimus dėl karinių veiksmų vaidmens, tempo ir poveikio, taip pat dėl to, kaip juos būtų galima geriausiai pritaikyti palankiems rezultatams, įskaitant derybas.
Kol kas neaišku, kada bus galima pažanga link kito taikos kūrimo etapo – išankstinių derybų. Pasaulio lyderiai suintensyvino raginimus siekti taikos, o Vašingtonas ir kitos trečiosios šalys pradėjo neformalius ir konfidencialius pokalbius su kitomis šalimis, siekdamos įvertinti jų požiūrį į diplomatiją.
Tačiau kelias į išankstines derybas kartais būna vingiuotas.
Diplomatijos link
Vašingtone ir kitose šalyse nusistovėjus vieningesnėms pozicijoms dėl karo ateities, daugiau dėmesio gali sulaukti išankstinės derybos, kuriomis siekiama įtraukti Rusiją ir Ukrainą į tiesiogines derybas.
Užduotis bus nelengva, nes reiks įtikinti abi puses, kad diplomatija gali palaikyti ir net skatinti jų interesus. Matyt bus siekiama sutelkti abi puses ir parodyti galimus ateities variantus, tame tarpe ir blogus.
Vienas iš praktinių būdų tai padaryti būtų surengti vadinamąsias artumo derybas, kurių metu abi šalys atvažiuotų į tą patį miestą ir trečiųjų šalių tarpininkai galėtų judėti pirmyn ir atgal tarp jų, keičiantis informacija apie pozicijas, rengiant idėjas ir skatinant tiesioginiai kontaktuoti.
Tai gali būti ypač naudinga, kai, kaip yra dabar, dėl vidaus politinių sumetimų kariaujančioms šalims sunku kalbėti tiesiogiai. Pirmiausia viena ar kelios trečiosios šalys, kurias Rusija ir Ukraina laiko priimtinomis, galėtų asmeniškai susitikti su abiejų šalių vadovais (arba jų patikimais įgaliotiniais), kad tyliai išnagrinėtų idėjas, tikslus, galimybes ir požiūrį, galiausiai nustatydamos sritis, kur galima susitarti. Šiose derybose taip pat būtų galima nustatyti būsimų tiesioginių derybų darbotvarkes, išspręsti logistinius klausimus, tokius kaip susitikimų laikas ir vieta, ir nustatyti, kas, be kariaujančių šalių, dalyvaus.
Vėliau galėtų vykti oficialesnės akis į akį derybos, taip pat tarpininkaujant trečiosioms šalims. JT generalinis sekretorius galėtų padėti palengvinti šį procesą, paskirdamas specialųjį atstovą, kuris padrąsintų šalis ir padėtų joms pradėti tiesiogines derybas, gal padedant Kinijai, Indijai, Turkijai, JAV ir kitoms šalims.
Europos Sąjunga ir EEBO taip pat galėtų nukreipti šalis derėtis į akis į akį. Išankstinio derybų proceso pradžia neoficialioje aplinkoje gali padėti pasiekti bent šiokių tokių rezultatų.
Tačiau per didelis neformalumas gali be reikalo viską apsunkinti: atveria duris didesniam būriui trečiųjų šalių, sukuria daugiau galimybių trečiosioms šalims kištis, galimai užsitęsia derybos, didėja nesusipratimų tikimybė.
Net jei diskusijos vyksta viena kalba, kelios žodžių reikšmės ir dviprasmybės sintaksėje gali trukdyti pažangai ir „pasėti minų“, kurios vėliau susprogdins sandorį. Kita vertus, kelių kalbų naudojimas derybose, siekiant priimti daugiau dalyvių, taip pat kelia sunkumų.
Ar šalys norės pereiti nuo išankstinių derybų prie tikrų derybų, iš dalies priklausys nuo įvykių mūšio lauke ir suvokimo, kas laimi, o kas pralaimi. Tai taip pat priklausys nuo interesų, tarptautinės padėties ir spaudimo, kurį sukelia viskas – nuo sankcijų iki visuomenės nuomonės ir moralės pokyčių. Tačiau trečiųjų šalių derybininkai gali atlikti esminį vaidmenį palaikant taikos procesą, suteikdami teigiamą patikinimą ir pateikdami naujoviškų idėjų, kaip įveikti skirtumus.
Sunkioji derybų dalis
Kai šalys susitaria dėl tiesioginių derybų proceso, prasideda sunkioji dalis. Konfidencialumas yra reikalingas, bet tai pasiekti kartais būna sunku. Net jei tarpininkams per išankstines derybas pavyko apriboti prieigą prie spaudos ir visuomenės, jiems greičiausiai bus sunku tai padaryti tiesioginių derybų metu.
Taika tarp Rusijos ir Ukrainos, be abejo, turėtų būti pagrindinis tokių derybų tikslas. Tačiau Jungtinės Valstijos ir Europos partneriai taip pat norės užtikrinti, kad bet koks taikos susitarimas padidintų regiono saugumą ir padėtų stabilizuoti dvišalius JAV ir Rusijos santykius, ypač branduolinėje arenoje.
Vienas iš klausimų, dėl kurių tikrai kils ginčų ir todėl jį reikia atidžiai spręsti, yra Ukrainos ekonomikos vaidmuo Europoje. Kai kurie teigė, kad Ukraina turi geras sąlygas tapti tiltu tarp Europos Sąjungos ir Rusijos Eurazijos ekonominės sąjungos. Sukurti tokį ekonominį susitarimą bus sudėtinga, nors Ukrainos pramonė ir žemės ūkis kadaise vaidino svarbų vaidmenį sovietinėje ekonomikoje. Ukrainai taip pat reikės patikimos sistemos, kaip vyksta atstatymas po karo, gyventojų reabilitacijai, kovai su korupcija ir vienodo statuso užtikrinimui dviem pagrindinėms kalboms – ukrainiečių ir rusų.
Sunkiau bus susitarti dėl saugumo santykių: ar Ukraina stos į NATO? Ar bus stumiama į buvusių sovietinių valstybių kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją? Ar ji priims tokį sprendimą po referendumo, kuris atspindi piliečių nuomonę, ir, tarkime, dešimties metų laukimo laikotarpio?
Iš visų sunkiausių – ir dėl to greičiausiai šis klausimas bus sprendžiamas paskutinis – bus teritoriniai klausimai. Tam įtakos turės karinė realybė ir dalykai. Nė viena šalis nepadarė pakankamai pažangos mūšio lauke, kad pasiektų visas savo teritorines pretenzijas: visa Ukraina ir Ukrainos sienos 1991 m. nepriklausomybės metu Kijevui. Saugiausias ir teisingiausias būdas spręsti teritorinius ginčus – klausti regiono gyventojų, ko jie nori.
Bet referendumai ne visada būna tobuli. Bet jie gali būti geriausias būdas palengvinti apsisprendimą. Vienas iš variantų būtų suteikti JT globą visoms okupuotoms Ukrainos vietovėms ir reikalauti, kad abi karinės pajėgos pasitrauktų trejų–penkerių metų laikotarpiui, o po to Ukrainos piliečiai atskirai balsuotų Donbase ir Kryme, ar jie nori būti Ukrainos dalimi, Rusijos dalimi arba autonominiais regionais.
Kitas variantas būtų laikinai priimti Ukrainos sienas, kurios buvo 2022 m. vasario 23 d., kaip kontrolės liniją, skiriančią karines pajėgas, ir 1991 m. ribas kaip oficialią sieną tarp Rusijos ir Ukrainos, kol bus surengtas JT vadovaujamas referendumas, kad būtų nustatytas tikrasis statusas. Tada tiek Donbase, tiek Kryme per penkerius ar septynerius metus vistiek reiktų rengti referendumus, siekiant nustatyti tikslią jų priklausomybę Rusijai ar Ukrainai.
Kiek trunka derybos?
Kai derybos prasidės, jos turėtų tęstis reguliariai su trumpomis, abipusiai sutartomis pertraukomis, kol bus pasiektas galutinis susitarimas. Abiem šalims turėtų būti leista pakviesti ribotą skaičių valstybių ir tarptautinių organizacijų padėti derybose, tikrinti, stebėti ir palaikyti taiką.
Ir turėtų būti taikomas principas „nieko nesusitarta, kol nesusitarta dėl visko“, nebent šalys susitartų anksti įgyvendinti kai kurias priemones, pavyzdžiui, paliaubas, kad būtų sudarytos sąlygos humanitarinei pagalbai gauti.
Visi susitarimai turėtų būti sudaryti prie derybų stalo, surašyti raštu, pasirašyti šalių, garantuoti JT Saugumo Tarybos rezoliucija ir užregistruoti pagal JT Chartiją.
Kai tik įmanoma, sutartos priemonės turėtų būti abipusės, pavyzdžiui, bendrieji prekybos tarifai, arba bent jau turėtų apimti asimetrinį keitimąsi nuolaidomis, pvz., skirtingą, bet papildomą prekybos naudą, kai kalbama apie netarifines kliūtis.
Tarptautinė bendruomenė turėtų įsipareigoti finansuoti Ukrainos atstatymą ir nukentėjusiųjų nuo karo reabilitaciją. Ir galiausiai, Ukraina turėtų turėti teisę prašyti prisijungti prie bet kurios tarptautinės organizacijos ar organizacijos tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitos narės, nebent ji aiškiai sutinka apriboti šią teisę taikos susitarime.
Rusija ir Ukraina dar nepasirengusios tiesioginėms deryboms. Tačiau atsargiai ir konfidencialiai Jungtinių Valstijų vadovai ir kitos svarbios trečiosios šalys gali norėti paspartinti išankstinius pasirengimus ir pradėti išankstines derybas.
Jomis turėtų būti siekiama stiprinti pasitikėjimą, įtikinti šalis susidurti su atšiauria realybe ir pašalinti kliūtis diplomatinei pažangai. Priešingu atveju Rusija ir Ukraina gali patekti į nesibaigiančio karo ratą.
