Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, lektore, knygų autore ir viena ryškiausių švietimo viešųjų balsų Lietuvoje dr. Austėja Landsbergiene.
Kas jūsų manymu yra švietimo influenceris? Ar kiekvienas, kuris sau leidžia garsiai kalbėti apie švietimo dalykus, mokyklą, iš tikrųjų gali juo tapti?
A. Landsbergienė: Ir taip, ir ne. Dėl to, kad jeigu mes taip žvelgsime į technologines galimybes, tai taip, kiekvienas gali tapti, nes jeigu tu patiksi algoritmams ir jeigu algoritmai tave sėkmingai pastebės, tai taip, kaip atsitiko su visais socialiniais tinklais, staiga kažkurie žmonės pradeda labiausiai populiarėti, visi juos „laikina“ ir taip toliau, ir jie tampa žvaigždėmis, socialinių tinklų.
Labai dažnai tai yra susiję net ne su turiniu, o su algoritmų išmanymu: kada įkelti, ką įkelti ir kaip suformuluoti mintį, tos antraščių mintys yra visada labiau patraukiančios, labiau populiarizuojančios dėl to, kad mums, žmonėms, reikia to dopamino ir, viena vertus, tai taip yra mokslas ir menas, kaip visa tai suprasti.
Kita vertus, man atrodo, kad įtaka yra labai glaudžiai susijusi su atsakomybe ir su visų pirma žiniomis ir ekspertize. Bet, na, mes jau nuo pat socialinių tinklų pradžios kalbame apie tai, kad pasaulis išgyvena ekspertų krizę, nes dabar, per socialinius tinklus visi gavo platformą, ir kai gavo platformą, na, jeigu mane „laikina“, jeigu aš patinku, tai vadinasi tai yra tiesiog mano žodis prieš tavo žodį, ar ne?
Tikrai labai daug akademikų pasaulyje, kurie nėra tokie išmanantys tame technologijų pasaulyje, sako, kad kažkas pradeda apie tai kalbėti ir nesvarbu, kad didelė dalimi nusišneka, tampa influenceriu, ir tai yra ne tik Lietuvoje, tai yra visame pasaulyje pastebima tendencija, kad, na, jeigu tu rėki ir rėki garsiai, poliarizuojančiai, jeigu tu tam tikru būdu formuluoji temas, jeigu jos daugiau turi negatyvios žinutės, nes mes labiau į negatyvią žinutę reaguojame, ar ne?
Tai yra žmogiška, tai yra normalu. Tie, kurie yra pozityvūs, jie yra mažiau poliarizuojantys, mažiau „laikų“ sulaukiantys ar apskritai reakcijų mažiau sulaukiantys. Juos mažiau pagauna ir suka algoritmai ir taip toliau ir panašiai.
Ką reiškia atsakingai kalbėti apie švietimą?
A. Landsbergienė: Na, aš ką pastebiu, tai švietime ypatingai žmonės, kurie ilgai, ilgamečiai yra švietime ir kurie daug skaito, daug gilinasi, praktiškai su tuo dirba, tai yra mažiausiai poliarizuojantys ir rečiausiai turintys itin griežtą nuomonę, nes labai švietime daugybė dalykų yra tarpusavyje susijusių ir vienas nuo kito priklauso.
Dėl to atsakymas labai dažnai yra, ypač mano, pavyzdžiui, aš labai dažnai pastebiu, sakau: „Žiūrėk, priklauso, papasakok daugiau, pasigilinkime labiau. Taip, koks yra kontekstas? Koks yra mokyklos kontekstas? Koks yra to mokytojo kontekstas?“ Nes, jeigu aš pasakysiu: „O ten tas mokytojas, ten taip ir taip, ten tą ir tą“, ir čia visa pasipiktinusi išlėksiu į socialinius tinklus ir ten visi dalinsis, ir mes čia visi piktinsimės, ir visa kita, tai čia gali ir per naktį tapti influenceriu ir turėti savo 15 minučių šlovės.
Bet, na, jeigu tu sakai: „Gerai, ar tai yra pasikartojantis atvejis? Kokia buvo situacija? Kaip vaikas pasakojo situaciją? O jau su mokytoju pakalbėjote, ar tiesiog puolėte į socialinius tinklus piktintis?“ „Ne, nepakalbėjau su mokytoju“, tai sakau: „Tai gal nuo mokytojo ir pradėkite, tada pas mane sugrįžkite.“
Bet tada, na, tiesiog aš tokia tampu, na, blogietė, nebepatraukli, kur sako: „Tai eik pasikalbėk su mokytoju, tai pasikalbėk su vaiku, suprask, kad vaikas turi savo interesą ir taip toliau ir panašiai.“ Ir tada maždaug: „Ne, bet tu tai jau čia labai jau kabinėjiesi prie šitos situacijos.“ Bet aš sakau, jeigu tu nori ją suprasti ir ne tik suprasti, bet ir spręsti, tai reikia labai įsigilinti, ar ne?
Na, nes vėlgi, pavyzdžiui, mes matome, kad Lietuvos labai daug moksleivių dalyvauja olimpiadose ir parveža nepaprastai daug medalių, bet ar tai reiškia, kad viskas yra gerai su mūsų švietimo sistema? Ar tie mokiniai pasiruošę patys? Ar juos paruošė mokyklos? Ar jie turėjo individualias pamokas?
Ta prasme, vėl, tai yra daug kontekstų, į kuriuos prieš piktinantis ar prieš džiaugiantis reikia įsigilinti.
Užsiminėte, kad išties nemažai mokyklų vadovų, mokytojų arba žurnalistų viešojoje erdvėje pasisako apie švietimo nesėkmes, klaidas, pažangos trūkumą, resursų stoką. Kokį tai poveikį daro patiems švietėjams, jūsų požiūriu?
A. Landsbergienė: O kaip jūs jaustumėtės po savaitės? Ypač, jeigu mums rūpi švietimas, ir mes matome daugybę ir gerų dalykų švietime vykstančių.
Pavyzdžiui, aš labai dažnai sulaukiu, jeigu aš pasidžiaugiu, nes aš stengiuosi būtent jeigu man kažkas nepatinka, tai tą daryti neviešai, apie tai kalbėti neviešai, o kas patinka – viešinti ir akcentuoti.
Aš nuolat sulaukiu žmonių: „Tai ko jūs čia džiaugiatės? Jau čia tikrai taip gerai? Tai jau čia tarytum nebėra problemų“. Ir aš galvoju: „Ta prasme, žmonės, ar jums galvoje negerai?“ Jūs ne tai, kad nesidžiaugiate, bet jūs pykstate, kad aš džiaugiuosi, ir ten tada: „Tai ką jau čia? Tai va čia jūs iš privataus, tai bepigu.“
Visokių tokių komentarų aš jau net nebegaliu toleruoti – jie tūkstančius kartų kartojasi, jau net jie man nuobodūs. Aš jau parašau kažką ir laukiu: trys, du, vienas. Kada čia jau jie pasipils, nes jie kartojasi ir jie yra identiški.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
