Atskleidžia, kokia situacija su užsieniečiais, dirbančiais Lietuvoje: „Transporto sektorių beveik esame praradę“

Apie tai, ar reikia tuščias darbo vietas užpildyti užsieniečiais, naujienų portalo tv3.lt aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Vilniuje apsigyvenusi prancūzė buvo priblokšta, ką turi Lietuva: „Dabar bus bandoma tai padaryti ir Prancūzijoje“

Neradę lietuvių įdarbina afrikiečius: jie džiaugiasi algomis iki 7650 eurų ir pirmąkart matomu sniegu

Ar 20, ar 40: profesijai keisti amžiaus ribų nėra

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi pasiūlymą – 40 tūkst. užsieniečių įdarbinimo kvotą. Kaip keistųsi situaciją, jei siūlymas būtų priimtas?

V. Šilinskas: Migracijos sistema nėra gera, nes ji niekada nebuvo paruošta imigracijai. Seime buvo įvairių svarstymų ir diskusijų – tai nebuvo šios vyriausybės prioritetas. Dabar matome, kad tai aktuali problema Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. Kai Seime registruojami laisvinimai, kai ir taip daug žmonių atvyksta, manome, kad tai nėra tinkamas kelias. 

Atitinkamai iš ministerijos ruošiame pasiūlymus sugriežtinimui. Faktiškai, jokio teisinio apribojimo, kiek į Lietuvą gali atvykti iš trečiųjų šalių, nėra, o manome, kad jis turėtų būti, nes tai ne tik nauda, bet ir kaštai. Neturime išstumti savo piliečių į nedarbą ir atsivežti pigesnių darbuotojų – mūsų pragyvenimo lygis mažėja. 

Kaip jūs vertinate tai, kad darbdaviai skundžiasi, jog nėra norinčių dirbti?

I. Ruginienė: Būtų aiškiau, jei paanalizuotume, kas skundžiasi. Sudaromas vaizdas, kad visur trūksta darbuotojų ir visur katastrofa ir tik duokit įsivežti. Iš esmės, lyderiaujantis sektorius, kuris apie tai kalba, yra transporto sektorius. Tris kartus mažiau poreikį jaučia statybos sektorius ir po to susidėlioja visi kiti. 

Mes kalbame apie transporto sektorių – šis mus verčia analizuoti pačias kvotas ir atlaisvinimus šioje srityje. Jie sako, kad jeigu neatlaisvinsite, neduosite darbuotojų, mes sukuriame didelį produkto BVP kiekį, bankrutuosime ir išsikelsime kitur. Tačiau, metai iš metų matome didžiulius pelnus, tūkstančiais registruotų naujų krovininių automobilių – verslas plečiasi pakankamai intensyviai. Kur čia tada logika? Jei pletiesi, skaičiuoji nemažą pelną ir sakai, kad bankrutuosi – nesueina galai. 

Sueiti galai pradeda tada, kai pradedi darbuotojų klausti, kaip jie jaučiasi tame sektoriuje, ir, kai išgirsti istorijas, kad yra pagarbos trūkumas, darbo sąlygų sunkumas, kai mūsų lietuviai vairuotojai renkasi Vokietiją, Olandiją vietoj Lietuvos, tai tada pamatai, kad situacija yra kitokia. 

Daug kalbame apie darbo sąlygas, užmokestį, bet neturime strategijos, ką su tais žmonėmis darysime, kaip integruosime juos į visuomenę. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie atvažiuoja, jie turi ne savo santvarką atsivežti į Lietuvą, bet turi perimti mūsų demokratinius principus ir vežtis pas save. 

Ar yra priemonių planas, pasitarimai dėl bendros integracijos?

V. Šilinskas: Problema yra tame, kad yra labai didelė kaita. Tas pats transporto sektorius sako, kad reikia 40 tūkst. kasmet, kai išvis sektoriuje dirba apie 80 tūkst. žmonių. Mano nuomone, žmonės nelieka dėl darbo sąlygų, atlyginimo ir pagarbos trūkumo. Transporto sektorių, kaip darbdavį, faktiškai jau beveik esame praradę Lietuvoje, labai nedidelė dalis lietuvių ten bedirba.

Susiduriate su darbuotojais, kurie patiria išnaudojimą. Ar yra konkrečių pavyzdžių?

I. Ruginienė: Tendencija yra tokia, kad didžiulis srautas užklausimų yra apie atlyginimų mokėjimą, ir mes plika akimi matome šešėlinę ekonomiką. Su užsieniečiais yra populiaru vis dar mokėti už kvadratinį metrą, kilometrą, nepasakyti, kad dienpinigiai nėra atlyginimas.

Transporto sektoriuje yra istorijų, kai žmonės susiduria su įvairiomis baudomis – darbuotojai grįžę po kadencijos mato, kad atlyginimas yra mažesnis dėl darbdavių įvairių skaičiavimų: tai padangos per daug nusidėvėjusios, degalų per daug išnaudota, ne tuo maršrutu nuvažiuota. 

Pats garsiausias atvejis, kurį mes iškėlėme – Kauno garsusis stadionas ir kaip jis buvo statomas Turkijos įmonės. Turkai buvo uždaryti statybvietėje, buvo atimti pasai ir turėjo tam tikrus maisto davinius. Kai jie pradėjo kalbėti apie darbo sąlygas su mumis, darbdavys sumažino jiems maisto davinį ir išsiuntė į Turkiją be jokio atlyginimo. 

Visą pokalbį pamatykite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.