Laišką pasirašė 24 atsargos karininkai, tarp jų – buvęs Specialiųjų oro pajėgų karininkas Aurimas Navys, buvęs Sausumos pajėgų štabo viršininkas Vaidotas Malinionis, Ukrainoje kovojęs savanoris Arūnas Kumpis ir kiti.
Prezidentui Gitanui Nausėdai, premjerei Ingridai Šimonytei ir Seimo nariams skirtame rašte Lietuvos atsargos karininkai pažymi, kad įvertinus geopolitinę situaciją, karo Ukrainoje eigą ir Rusijos laikyseną, esame atsidūrę pavojingoje situacijoje, kuri kelia rimtas, netgi egzistencines, grėsmes.
„2023 m. pabaigoje Rusijos prezidentas patvirtino rekordinį, maždaug 30% biudžeto padidinimą karinėms išlaidoms 2024 metams ir tai sieks 36,6 trilijono rublių (376,7 mlrd. eurų). Taigi, numatoma, jog bendra Rusijos išlaidų gynybai suma sudarys apie 7 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Ir tikėtina, kad ateityje šios sumos gali augti, kadangi Putinas atvirai kvestionuoja Ukrainos valstybingumą ir vadovaujasi genocidiniu požiūriu į ukrainiečius.
Stebint tendencijas pačioje Rusijoje, esantį pritarimą karo politikai bei karinės pramonės įgalinimą veikti 24/7 režimu, pasiruošimas atremti Kremliaus agresiją NATO erdvėje tampa egzistenciniu klausimu“, – teigiama pareiškime.
Apibendrinti karių siūlymai
- Valstybės vadovų lyderystė: Užtikrinti, kad valstybės vadovai aktyviai orientuotų ir informuotų valstybines institucijas, verslininkus ir piliečius apie skubiausius svarbius prioritetus, siekiant didinti Lietuvos apginamumą.
- Šaukimo reformos įgyvendinimas: Įvykdyti šaukimo reformą siekiant stiprinti karinį rezervą ir padidinti pasirengimą gynybai. Turi būti skatinami spartesni veiksmai šioje srityje ir užtikrintas tinkamas laiko naudojimas.
- Karinio rezervo didinimas ir organizavimas: Skubiai įgyvendinti veiksmus, skirtus didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių ir organizuoti karinį rezervą. Tai apima sąrašų atnaujinimą, duomenų peržiūrėjimą ir priskyrimą konkretiems daliniams, taip pat galimybę formuoti rezervines brigadas.
- Visuomenės dalyvavimas: Skatinti visuomenės dalyvavimą realizuojant gynybos planus ir procesus, stiprinti dialogą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi, siekiant efektyviau įgyvendinti visuotinę gynybą.
- Komendantinių/teritorinės savigynos vienetų sukūrimas: Skubiai pradėti formuoti komendantinius vienetus ir vykdyti su jais pratybas dar taikos metu, kad jie galėtų veiksmingai veikti karo atveju, apsaugant kritinę infrastruktūrą ir viešąją tvarką.
- Lietuvos šaulių sąjungos integracija gynybos sistemoje: Užtikrinti, kad Lietuvos šaulių sąjunga būtų apginkluota, aprūpinta ir efektyviai integruota į gynybos struktūras, įskaitant įvairių sričių specialistų įtraukimą į valstybės gynybos sistemą.
- Parama Ukrainai: Didinti paramą Ukrainai bei stiprinti bendradarbiavimą su Ukraina gynybos pramonės srityje, perimti iš Ukrainos modernių ginklų gamybos patirtį.
- Vidaus reikalų tarnybų sukarinimas: Užtikrinti, kad vidaus reikalų tarnybų ginkluotė ir aprūpinimas būtų pakankamas ir kad jos būtų pasirengusios vykdyti priskirtas užduotis karinio konflikto atveju.
- Procesų valdymo tobulinimas: Inicijuoti ir skatinti proaktyvius veiksmus, skirtus spartinti būtinus pokyčius gynybos sistemoje, analizuojant karo pamokas Ukrainoje ir pritaikant tinkamas praktikas Lietuvos sąlygoms.
- Regioninio bendradarbiavimo skatinimas: Ieškoti naujų ir efektyvių sprendimų, su artimiausiomis NATO kaimyninėmis valstybėmis, kaip didinti atgrasymą vienijantis, gerinti sąveiką, automatizuoti sprendimų priėmimą ir bendrą organizuotą karinį atsaką grėsmės atveju.
- Valstybės resursų optimizavimas: Būtinas efektyvesnis valstybės lėšų panaudojimas, atsisakant investicijų į neprioritetinius ar mažiau svarbius projektus. Projektai, kurie gali būti laikomi antraeilės svarbos arba nesuderinami su dabartiniais saugumo reikalavimais, neturėtų konkuruoti su gynybos sektoriaus finansavimu. Būtina identifikuoti ir skubiai finansuoti gynybinius-prioritetinius projektus, kurie būtų tiesiogiai susiję su valstybės saugumo stiprinimu (infrastruktūros modernizacija, rezervo organizavimu, kovos su kibernetiniais išpuoliais stiprinimu, ir ginkluotės bei technologijų įsigijimais), ir kurie būtų kuo labiau pritaikyti potencialioms grėsmėms atremti.
- Civilinė gynyba ir civilinė sauga: Per bendruomenes, Lietuvos šaulių sąjungą ir informavimo priemones įtraukti daugiau visuomenės į civilinės gynybos rengimą. Visuomenė turi suprasti, kad ji yra neatskiriama valstybės gynybos dalis.
- Didinti amunicijos ir kuro atsargas: Valstybės lygiu padėti ginkluotosioms pajėgoms sukaupti reikalingus kiekius kuro, amunicijos ir kitų būtinų priemonių aprūpinant resursais ir infrastruktūra.
- Priimančios šalies parama: Reikalingas skubus priimančios šalies paramos infrastruktūros paruošimas, sandėlių, parkavimo aikštelių, kelių, bei darbo jėgos numatymas ir jos treniravimas.
Įstrigę diskusijose
Į politikus kreipęsi kariai teigia, kad Europoje vis dar esame įstrgię diskusijose ir nors kalbama apie grėsmes bei nerimą keliančią geopolitinę situaciją, pokyčiai gynybos srityje vyksta per lėtai.
„Gynybos pramonė toliau stagnuoja, nėra ilgalaikių užsakymų, trūksta investicijų tam, kad gamybos tempas galėtų būti didinamas. Pokyčiai kariuomenėse, jų struktūrų peržiūrėjimas irgi vyksta ribotai, net tose valstybėse, kurios turėtų vesti Europos gynybos proveržio procesus.
Panašu, kad susiduriame su rimtu iššūkiu keičiant dešimtmečius vyravusią taikos meto laikyseną, tarsi pasąmonėje atmetame realaus karo grėsmę, kuris gali vykti NATO valstybėse. Į visą šį kontekstą reikėtų įterpti ir JAV vykstančius procesus, kurie taip pat didina nežinomybę dėl transatlantinės bendruomenės vienybės ateityje“, – rašoma pareiškime.
Atsargos karininkų teigimu, nepaisant sąjungininkų fakto, kad atėjus dienai X padėti Lietuvai pagal įsipareigojimus turėtų sąjungininkai, turime būti pasiruošę gintis patys.
„Įvertinus visas šias tendencijas ir Lietuvos geopolitinę padėtį, turime siekti maksimalios savo piliečių ir suvereniteto apsaugos, todėl ir nepaisant fundamentalių NATO įsipareigojimų Lietuvai, reikalinga keisti savo laikyseną ir įtvirtinti filosofinę nuostatą – „jeigu reikės, turime būti pasirengę gintis patys“, – nurodoma atsiųstame rašte.
Įvardijo, ko trūksta
Karių teigimu, reikia pradėti nuo vieningo grėsmių vertinimo. Nors viešojoje erdvėje atrodo, kad egzistuoja bendras sutarimas dėl išaugusių grėsmių, tačiau požiūriai, kaip šiuos iššūkius reikėtų spręsti, skiriasi, o tai prisideda prie grėsmės saugumui.
„Skirtingi požiūriai kelia riziką, kad nepavyks adekvačiai ir laiku reaguoti bei pasiruošti kuo efektyviau atremti galimą karinę intervenciją. Pirmąjį nesutarimą iliustravo prasidėjusi diskusija dėl vokiečių brigados. Krašto apsaugos ministras po susitikimo su tuo metu buvusia vokiečių gynybos ministre Christine Lambrecht teigė, jog, jei vokiečiai atvyks per 10 dienų, poreikiui esant, yra tenkinantis sprendimas. Tuomet, trūko ryžto pasakyti sąjungininkams, kad šios 10 dienų gali būti pražūtingos, todėl mums reikia jų pagalbos vietoje reaguojant iškart, – tvirtina karininkai.
Jų teigimu, turime pereiti nuo požiūrio „ateis NATO ir išgelbės“ prie koncepcijos „jei prireiks – ginsimės patys“. Todėl svarbiausia užduotis – didinti ir organizuoti karinį rezervą.
Rašto autorių teigimu, privalu didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių, ir to siekti skirtingais būdais:
Šaukimo reformos įgyvendinimas. „Plataus masto karas Ukrainoje vyksta jau du metus. Jam prasidėjus buvo pradėta galvoti apie šaukimo mechanizmų peržiūrėjimą Lietuvoje, visgi, pati šaukimo reforma vis dar nėra priimta. Krašto apsaugos ministerija Seimui numatomus dalinius kompromisinius pokyčius pristatė praeitų metų vasario mėnesio pabaigoje.
Tuo tarpu šaukimo reformos projektas Seimo salėje buvo pateiktas tik 2023 gruodžio 21 d. Nors ir viešojoje erdvėje pats šaukimo reformos klausimas atrodė kaip vienas prioritetinių, toks laiko tarpas kelia klausimą – kas buvo daroma visą tą laiką, nuo to momento, kai buvo parengta ir pristatyta šaukimo reformos koncepcija?
Tai liudija rimtą politinės lyderystės krašto apsaugos sistemoje trūkumą. Kaip politinės lyderystės stokos pavyzdį, norėtume paminėti neseniai įvykusį balsavimą Vilniaus miesto savivaldybėje, kur buvo nutarta tęsti jau 30 metų statomo stadiono statybą. Manome, kad šiandieninių grėsmių kontekste, šio ir panašių projektų prioritetas turėtų būti vertinamas kaip labai žemo lygio.
Resursai turėtų nukreipiami į tas sritis, kurios didintų civilinių piliečių saugumą ar valstybės apginamumą, pvz. Lietuvos šaulių sąjungos apginklavimas dabar tikrai yra didesnis prioritetas“, – pažymi atsargos karininkai.
Karinį parengimą turinčių žmonių įtraukimas į gynybos planus. „Turime 108 tūkst. žmonių Lietuvoje, kurie priklauso kariniam rezervui, bet tik dalis jų žino, kur reikėtų atvykti karo padėties metu. Ta dalis yra aktyvusis rezervas, kurį sudaro apie 28 tūkst. piliečių.
Likusi dalis yra neišnaudotas potencialas, į kurį raginame atkreipti dėmesį. Suprantami esantys apribojimai dėl jų aktyvesnio įtraukimo, kadangi susiduriama su instruktorių trūkumu, infrastruktūros apribojimais, bet šiuo metu būtų tikslinga išnaudoti laiką parengtojo rezervo organizavimui – sąrašų atnaujinimui, turimų duomenų peržiūrėjimui ir priskyrimui konkretiems daliniams.
Prastai paruošti ir spontaniškai surinkti piliečiai, niekada savo efektyvumu neprilygs organizuotam kariniam vienetui. Karinį rezervą turėtų sudaryti organizuoti, aprūpinti bei apmokyti ginti kraštą piliečiai, kurie yra priskirti į skyrius, būrius, kuopas, batalionus, žinantys savo vadus, įtraukti į ginkluotos gynybos planą ir nuolatos besitreniruojantys – sugebantys per trumpą laiką vykdyti priskirtą užduotį.
Skatiname įvertinti ir galimybę formuoti rezervines brigadas, kurios užpildytų kariuomenės dalinius iki numatytos struktūros bei būtų skirtos nuostolių atstatymui. Manome, kad rezervo organizavimo tempas turėtų būti sparčiai didinamas“, – teigiama pareiškime.
Kaip įtrauktų visuomenę?
Visuomenės dalyvavimas visuotinėje gynyboje, anot karininkų, yra dar viena kertinė valstybės gynybos dalis.
„Tai ypatingai aktualu Lietuvai neturint strateginio gynybinio gylio ir visa apimančios karinės kovinės galios“, – pažymi laiško autoriai.
Karininkai teigia džiaugiantys matydami pozityvias tendencijas įgyvendinant visuotinę gynybą, tačiau atkreipia dėmesį į elementus, kur vis dar trūksta proveržio ir ryžtingų žingsnių:
Komendantinių/teritorinės savigynos vienetų sukūrimas. „2021 m. kariuomenėje buvo atnaujinta komendantūrų koncepcija, pagal kurią už karo komendantūras yra atsakingi profesinės karo tarnybos karininkai, o jų pavaduotojais skiriami Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantys karininkai.
Visgi, kas konkrečiai įgyvendins šių karininkų paskirtas užduotis nėra aišku, kadangi niekaip nepriimamas sprendimas, kad toks darinys, kaip karo komendantūra, turėtų būti formatuojama dar taikos metu.
Bet karo Ukrainoje pamokos rodo, kad tokiems vienetams suformuoti reikia laiko, todėl aiški komendantinių vienetų struktūra turėtų būtų suformuota su konkrečiai jai priskirtais žmonėmis būtent dar taikos metu. Šie komendantiniai vienetai turėtų būti sudaryti iš Lietuvos kariuomenės parengtajam rezervui priklausančių piliečių ir šaulių.
Būtina, kad šios karinės komendantūros būtų integrali šalies gynybos sistemos dalis, atliekant tokias funkcijas, kaip kova su diversinėmis grupėmis, kritinės infrastruktūros bei viešosios tvarkos apsauga joms priskirtoje teritorijoje“, – teigiama laiške valstybės vadovams.
Lietuvos šaulių sąjungos integracija gynybos sistemoje. „Rimtą impulsą proveržiui suteikė priimta nauja Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įstatymo redakcija.
Visgi, nors pokyčiai pačioje organizacijoje jau yra matomi, integracija gynybos struktūrose stringa. Kol kas tik koviniai ir komendantiniai šauliai turi vietą (nors de facto, pastarųjų integracija irgi nėra iki galo išvystyta dėl stringančio komendantinių vienetų steigimo proceso) gynybos sistemoje.
Deja, nekinetiniai šauliai, kurie galėtų vykdyti daug skirtingų kariuomenę remiančių užduočių, nėra priskirti konkrečioms funkcijoms atlikti.
Siekiant tikslingai panaudoti šaulių sąjungoje telkiamą piliečių potencialą, būtina įvairių sričių specialistams atrasti vietą valstybės gynybos architektūroje“, – pabrėžia atsargos karininkai.
Apsirūpinimas technika: procesai juda, bet reikia atnaujinimų ir pakeitimų
Karininkai atkreipia dėmesį, kad kariuomenės aprūpinimas ir įsigijimų procesas yra ta sritis, kuriai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Nors Lietuvos kariuomenė dar niekada nebuvo taip aprūpinta, kaip dabar, karininkai ragina peržiūrėti tam tikras įsigijimų sritis ir jas atnaujinti arba pakeisti.
„Dabartinės geopolitinės dinamikos ir potencialių ateities scenarijų kontekste, kai kurios gynybos investicijos tampa nepakankamomis tiek apimtimi, tiek jų įgyvendinimo sparta“, – teigiama pareiškime.
Viena šių sričių – bepiločių orlaivių ir dronų pajėgumo didinimas.
„Neturime paaiškinimo, kodėl kariuomenėje taip lėtai vyksta dronų integracija, kuri turi apimti įvairaus tipo bepiločius orlaivius ir dronus, skirtus tiek žvalgybai, tiek kovinėms operacijoms. Turint ribotą biudžetą, kariuomenės pirkimai privalo remtis kaštų naudos analize, o kai kurie sprendimai kelia abejonių, ar pasirinktos gynybos plėtros kryptis yra tuo pagrįstos“, – rašoma pareiškime valstybės vadovams.
Karininkai taip pat pastebi kad ir visuomenei trūksta aiškumo dėl gyventojų lėšų panaudojimo gynybos srityje.
„Deja, paskelbus apie planus įsigyti tankus ir kurti tankų batalioną, viešojoje erdvėje kilo daug diskusijų. Visuomenė nebuvo įtikinta, kad tai yra pajėgumas, kurio mums šiuo metu labiausiai reikia.
Kadangi toks numatomas pirkimas yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir taps rimtu įsipareigojimu, paaiškinimas visuomenei yra būtinas. Ne todėl, kad pateisinti pačią priemonę, bet paaiškinti, kodėl ją planuojama įsigyti, kaip ir kada tai bus daroma ir ar nenukentės (nenusikels į ateitį) nuo to kiti svarbūs prioritetiniai įsigijimai ir projektai.
Mes įsitikinę, kad turi būti vystomi visi reikalingi pajėgumui ir, jei kažkurio naujo pajėgumo finansavimas gali turėti įtaką kitų prioritetinių pajėgumų vystymui, tada, turi būti keliami klausimai dėl papildomo finansavimo gynybai“, – rašo atsargos karininkai.
Siūlo suteltki mokslininkus ir verslininkus
Dar viena kryptis – per paramą Ukrainai stiprinti Lietuvos gynybos potencialą. Karininkai siūlo siekti proveržio sutelkiant mokslininkus ir verslininkus bendriems gynybos pramonės vystymo projektams.
„Nors tam tikri procesai vyksta ir turime pajėgių gynybos pramonės įmonių veikiančių Lietuvoje, šio turimo potencialo iki galo neišnaudojame, o taip toliname ne tik technologinį proveržį Lietuvos ginkluotosios pajėgose, bet ir Ukrainos pergalę. Svarbu stiprinti ryšius ir Lietuvoje kurti bendras karinės pramonės gamyklas su Ukrainos partneriais.
Tai padėtų patenkinti bent jau dalį esamų Ukrainos gynybos poreikių ir perimti iš Ukrainos partnerių patirtį modernių ginklų gamyboje ir panaudojime karo sąlygomis. Šis žingsnis leistų Lietuvai sukurti pramoninę bazę, pritaikytą šiuolaikinio karo reikalavimams, ir gaminti reikiamą įrangą bei šaudmenis šalyje“, – nurodo karininkai.
Jiems susirūpinimą kelia ir nepakankamas Vidaus reikalų tarnybų, kurios karo padėties atveju priklausytų ginkluotosioms pajėgoms, įgalinimas, karinis aprūpinimas ir sąveika su Lietuvos kariuomene.
„Viešojo saugumo, Valstybės sienos apsaugos ir Vadovybės apsaugos tarnybos turėtų vykdyti kariuomenės pavestas užduotis, bet jos susiduria su ekipuotės ir ginkluotės trūkumu. Aprūpinimas yra tik viena sudedamoji karinio standarto, kuris turėtų būti taikomas šioms tarnyboms. Kita – specialus karinis rengimas, veiksmų suderinamumas ir sugebėjimas vykdyti deleguotas užduotis.
Tai kompleksiška problema, kuriai turėtume skirti daugiau dėmesio, nes kai kurios tarnybos, kaip Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tikėtina, būtų pirmoji, kuri turėtų pasitikti priešą“, – teigiama laiške valstybės vadovams.
Apibendrinimas: aktyvus procesų valdymas, krašto apsaugos institucijų lyderystė, visuomenės įtrauktis
Esminė proveržio stagnacija slypi reaktyviame procesų valdyme, apibendrina Karininkai.
„Kai matome, kad kažkur tikrai atsiliekame, kai kyla atviros diskusijos ir matomas tam tikras nepasitenkinimas, tik tada inicijuojami pokyčiai. Bet šiuo metu nebegalima taip elgtis. Procesai turi vykti iniciatyviai ir aktyviai, analizuojant karo pamokas Ukrainoje ir pritaikant tinkamas praktikas Lietuvoje, įgalinant visuomenę, telkiant nevyriausybinį ir privatų sektorius prisidėti prie gynybos“, – rašoma pareiškime.
Karininkų nuomone, krašto apsaugos sistemos vadovybė turėtų tapti lydere, inicijuojančia, telkiančia ekspertus, verslą ir nevyriausybines organizacijas spręsti svarbiausius Lietuvos nacionalinio saugumo iššūkius, užtikrinti papildomą finansavimą ir sparčiau vystyti gynybinius pajėgumus.
„Geopolitiniai iššūkiai, blogėjanti saugumo padėtis ir reali, Rusijos keliama grėsmė, reikalauja žymiai spartesnių, ne biurokratinių, bet adekvačių dabartinei saugumo situacijai, spartų proveržį skatinančių, veiksmų“, – teigia rašto autoriai.
Atsargos karininkai taip pat mano, kad yra būtina didinti Lietuvos apginamumą, įtraukiant ir visuomenę.
„Siūlome skubiai įgalinti atsakingas valstybės ir savivaldybių institucijas, svarbiausių ir esminių valstybės funkcijų vykdymui valdant ekstremalias ar karo meto situacijas. Tam, kad būtų pasiektas reikalingas tempas, valstybės lyderiai turi nepertraukiamai orientuoti ir informuoti valstybines institucijas, verslininkus ir piliečius apie skubiausios svarbos prioritetus“, – pabrėžia karininkai.
„Raginame surasti būdų kaip didinti krašto apsaugos ir civilinės saugos/gynybos sistemų finansavimą, o neprioritetinių (pvz. Vilniaus stadiono statyba) projektų įgyvendinamą atidėti vėlesniam laikui“, – priduria jie.
O štai Tvartelis su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinka - jiems Nacionalinis Lochatronas su 300 lemų "įsisavinimu" bei nuolatine "indeksacija" dėl "praloštų" babkių kur kas svarbiau ..
