Atrodo, kad mūsų politikai nesusigaudo žemėlapyje ir mano, kad Lietuva yra kažkur prie Viduržemio jūros tarp Prancūzijos ir Ispanijos, o ne apsupta Rusijos ir Baltarusijos.
Kai taip ilgai grasinęs priešas pagaliau atvirai pratrūko ir ėmė naikinti ukrainiečių tautą ir valstybę, atrodo, kad nebereikia jokio aiškesnio signalo, jog mes pramiegojome.
Kad daug metų praleidome veltui ir darėme labai mažai, kad sugebėtume pasirūpinti savo saugumu, tad dabar reikia sukandus dantis daryti viską, kad tik kuo greičiau ištaisytume savo klaidas, apsaugotume savo žmones ir tiektume kuo didesnę pagalbą Ukrainą, kad ši kuo ilgiau atsilaikytų prieš Putino ordą, o gal net ir sugebėtų laimėti karą.
Ir, ačiū Dievui, Ukraina, gaudama Vakarų pagalbą, suteikė mums taip brangaus laiko. Štai jau tuoj metai, kaip ukrainiečiai drąsiai ginasi prieš šimtus tūkstančių Rusijos kareivių.
Tačiau to kaina didelė. Šimtai tūkstančių žuvusių žmonių, didelė dalis jų – civiliai. Moterys, vaikai, seneliai, kurie nesuspėjo pasislėpti nuo krentančių raketų ir bombų, kurie nespėjo pasitraukti iš savo gimtųjų namų.
O mūsų politikai, matydami, kas vyksta pas mūsų kaimynus, matydami Mariupolio sulyginimą su žeme, Bučios skerdynes elgiasi taip, tarsi mūsų tai nelabai liečia, tarsi mums tai negresia, o laiko mes turime ištisus dešimtmečius pasirengti galimam Rusijos puolimui.
NATO karas su Rusija – ar yra kita išeitis?
O štai čia ir reikia stabtelti ir pabandyti suvokti, ar tikrai mums gresia pavojus, ar tikrai Lietuvai, NATO narei, reikia baimintis driskių ir antžmogių kariuomenės iš Rusijos?
Pradėkime nuo optimistinio scenarijaus. Jei Ukrainai sekasi ir jai pavyksta išvyti okupantus iš savo teritorijos, kas toliau?
Vakarai dar nėra sau atsakę į šį klausimą, bet dauguma ekspertų sutinka, kad jei bus pasitenkinta tik rusų karių išvijimu iš Ukrainos teritorijos, tai karo neužbaigs. Putinas greičiausiai persigrupuos ir vėl eis žudyti, nes jam nebėra ko prarasti.
Tad dabar svarstomas kitas scenarijus – Rusijos nuginklavimo, deputinizacijos ir fašizmo bei imperializimo išrovimo su šaknimis. Tačiau jis negali būti įgyvendintas be Rusijos užpuolimo. O tai reiškia ir tikrą Vakarų karą su Rusija, o gal net ir branduolinį.
Ir scenarijų gali pakeisti nebent Putino nuvertimas, tačiau neaišku, ar naujas Rusijos vadovas bus geresnis? Be to, Rusijoje beveik nėra ženklų, kad tos šalies žmonės būtų nepatenkinti Putino politika, greičiau atvirkščiai.
Yra dar ir pesimistinis scenarijus. Ukraina pralaimi karą, Rusija šalia Lietuvos sienų darosi vis agresyvesnė ir vis labiau grasinanti Vakarams. Tada mums, kaip pafrontės valstybei, grėsmė tik auga, o Europos kariuomenės vis dar nepasirengusios karui.
Daugelis šalių, kaip ir mes, nustekeno savo kariuomenes, nustūmė į antrą planą, nes mąstymas „didelių karų juk daugiau nebebus“ buvo apėmęs daugelio valstybių politikų elitą.
Be to, gynybos ekspertai pripažįsta, kad skirtingai nei Ukrainos, Baltijos šalių greičiausiai nepavyktų apginti, nes jos mažos, nėra kur atsitraukti, trūksta strateginio gylio, tad Rusija jas greitai užimtų.
Niekas neabejoja, kad NATO šalys gins savo sąjungininkes, tačiau NATO tektų Baltijos valstybes atkovoti, o patys žinome, koks nuosprendis laukia tų žmonių ir teritorijų, kurias užima Rusijos laukiniai. Tereikia prisiminti Bučios skerdynes.
Nė vienas scenarijus Rusijos ir Baltarusijos apsuptai Lietuvai nekelia ramumo ir saugumo jausmo, kyla labai daug sunkiai atsakomų, bet mums visiems gyvybiškai svarbių klausimų.
Kodėl tiek mažai pinigų skiriame kariuomenei ir gynybai?
Lenkai neseniai paskelbė, kad savo gynybos biudžetą kitais metais didina iki 4 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP). O mūsų valdžia prasidėjus karui, 2022 metais padidino biudžetą iki 2,52 proc., šiemet jo beveik nedidino ir kalba tik apie tai, kad jei reikės, tada didinsime.
Labiau pasigilinę šioje temoje žmonės, kuo puikiausiai supranta, kad kai atsiras didžiulės grėsmės jau bus per vėlu didinti biudžetą, nes tankai, raketos, minosvaidžiai ar tie patys artilerijos sviediniai greitai nepagaminami.
Jau dabar visose Vakarų valstybėse karo pramonė dirba maksimaliu režimu, valstybės stovi eilėse prie tankų ir raketų gamyklų. Situacija panaši kaip per COVID-19, kai šalys varžėsi dėl vakcinos kiekių.
O kur dar eilė metų Lietuvos kariuomenės nustekenimo. Rusijai okupavus dalį Gruzijos teritorijos, mums tai buvo nebaisu, mes gi NATO šalis, NATO mus apgins ir gynybos biudžetą užuot didinę, dar labiau sumažinome ir 2010 metais jis siekė tik 0,78 proc. nuo BVP, o 2013 metais dar mažiau – tik 0,77 proc. 2008-2012 m. valstybę valdė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.
Suprantama, tada buvo didžiulė krizė, reikėjo galvoti, kam ką nukirpti, tačiau kariuomenė nukentėjo bene daugiausiai, nes atrodė, kad nieko tokio, juk NATO mus apgins.
Taip jau nutinka, kad sunkiais Lietuvai laikais, prie valstybės vairo yra konservatoriai, tie, kurie dažniausiai kalba apie Rusijos grėsmes ir būtinybę ginti valstybę. Tad ir lūkesčiai jiems keliami didesni. Tačiau šį kartą, matydama didžiulį karą netoli Lietuvos, mūsų valdžia nesiima jokių veiksmų reikšmingai didinti biudžetą.
Kodėl mes negalime didinti išlaidas iki 3 procentų, o gal net 4 procentų, kaip lenkai? Taip, nukentės švietimas, neturėsime naujausių vaistų ligoninėse, nebus didinamos pensijos ar bazinė alga. Bet bazinė alga greičiausiai tik susitrauks kai mus užims rusai, o naujausių vaistų tai tikrai neturėsime prie Putino valdžios ir dar priedo išlikusiems gyviems reikės atstatyti subombarduotą Lietuvą.
Kodėl mes net nepradedame viešų diskusijų tarp politikų, kodėl su visuomene nesitariame kaip ginti savo šalį? Lietuviai tikrai užjaučia ukrainiečius ir jiems noriai aukoja savo pinigus, tad gal sutiktų kelis metus pakentėti ir dėl savo, savo vaikų ir valstybės saugumo?
Kodėl taip lėtai statome NATO sąjungininkams karines bazes ir poligonus?
Dar vienas sunkiai suprantamas klausimas. Juk jei suvokiame, kad mes neturime daug laiko pasirengti savo krašto gynybai patys ir susitarėme su vokiečiais, kad jie čia atsiųs savo karių ginti mus, tai imkime ir kuo greičiau pastatykime bazes, kuriose galėtų gyventi vokiečiai, amerikiečiai ir kiti mūsų sąjungininkai.
Tačiau dabar mes prisidengiame viešųjų pirkimų procedūromis, kitais biurokratiniais dalykais ir sakome, kad mes pilną vokiečių brigadą galėsime priimti tik po dviejų metų.
Būtų labai įdomu paskaityti ateities istorijos vadovėlyje kaip Rusijai užėmus Lietuvą, mūsų politikai teisintųsi, kad galėjo apginti šalį, bet nespėjo, nes truputį vėlavo viešųjų pirkimų konkursas.
Juk galėtume prašyti verslo pagalbos, o mūsų verslininkai, kad ir ne už ačiū, bet pasirengę bazes vokiečiams pastatyti ne per tris metus, bet per tris mėnesius.
Kodėl remiamės tik vokiečių saugumo garantijomis?
Vokietijoje šiuo metu skelbiamos vienos skandalingos naujienos po kitų apie kariuomenės ir karinės technikos pasirengimą ginti šalį, padėti sajungininkams ir prisijungti prie NATO greitojo reagavimo pajėgų.
Bundesvero būklė apverktina, kariuomenė per daugelį metų nustekenta, tad vokiečių generolai abejoja, ar galėtų apginti savo šalį. O išsiuntus nemažai amunicijos į Ukrainą, sandėliai pustuščiai ir greitai nepasipildys.
Be to, Vokietijos kancleriui paskelbus apie didžiąsias permainas gynybos srityje ir 100 milijardų injekciją kariuomenei, tai negelbėja apverktinos kariuomenės būklės.
Tad nors mus ir „prižiūri“ vokiečiai, tačiau reikėtų pasidairyti ir kitų galimų papildomų saugumo garantijų.
Pirmiausia, aišku, padėtų papildomos JAV pajėgos Lietuvoje. Nors ir turime rotacines amerikiečių pajėgas, to neužtenka, jei Rusija pasuks į Lietuvą. Tad siekti dislokuoti daugiau JAV karių Lietuvoje ragina jau ne vienas mūsų politikas ar diplomatas.
Dabar vis dažniau kalbama, kad Lietuvai reikėtų susitarti papildomai su Lenkija, kuri leisdama daug milijardų karinei technikai tampa viena didžiausių karinių jėgų Europoje. Tačiau vargu, ar savo saugumu susirūpinę lenkai mus gali apginti taip, kaip vokiečiai.
Be to, gal laikas ir patiems pagalvoti, kad užtenka gyventi „ant svetimo gero“ ir patiems prisiimti atsakomybę už savo saugumą.
Kodėl neturime tikro visuotinio jaunuolių šaukimo į kariuomenę?
Krašto apsaugos ministrui paskelbus, kad svarstomas variantas trumpinti šauktinių tarnybos laiką iki 6 mėnesių, o 9 mėnesius tarnaus tik tie, kurie nori tapti profesionaliais kariais, daugelis gynybos ekspertų liko nesupratę, kas vyksta.
Užuot ilginę tarnybos laiką mes jį trumpiname, užuot dar geriau paruošę jaunuolius krašto gynybai, mes išleidžiame pusžalius kareivėlius.
O kai kalbame apie visuotinį šaukimą, reikia pažymėti, kad mes jo niekada neturėjome, nors mums reikėtų pasimokyti iš Izraelio.
Kodėl mes pripažindami, kad esame Rusijos taikinys Nr. 2 po Ukrainos, galvojame, kad kažkaip praslysime, NATO apgins ir panašiai?
Kur dingo ta idėja, kad reikia į kariuomenę šaukti visus mokyklą pabaigusius jaunuolius ir mokyti karybos, išgyvenimo pagrindų?
O kai sakau reikia šaukti visus, tai ir turiu galvoje visus, taip pat įtraukiant ir merginas. Nes dabar turime situaciją, kad kas trečiam šaukiamam jaunuoliui, kariuomenės duomenimis, nustatomas psichinis sutrikimas ar liga ir jis neva netinkamas tarnauti. O kur dar kitos ligos?
Reikia baigti šiuos korupcijos cirkus ir pagaliau nuspręsti, kad visi gali tarnauti Tėvynei ne tik su ginklu, bet ir mokydamiesi logistikos, karinės inžinerijos, medicinos. Juk kariuomenei reikia ir gerų IT specialistų, dronų ekspertų. Be to, karinė tarnyba padės išmokti išgyventi ir pasipriešinti okupantui.
Jei šauksime visus iš karto po mokyklos baigsis ir skundai, kad turiu šeimą, verslą, mokausi aukštojoje mokykloje.
Kodėl nėra politinės valios tokiems sprendimams ir apsiribojama tik kalbomis?
Kodėl iki šiol neturime tikrų slėptuvių žmonėms?
Įsivaizduokite, kad Rusijai mus pradeda apšaudyti raketomis. O tai ji gali daryti net neįžengusi į mūsų valstybę iš Kaliningrado ir Baltarusijos. Kur tada slepiasi žmonės? Ką jie turi daryti?
Galima bėgti į priedangas mokyklose, darželiuose ar į kolektyvinės saugos statinius, kurių dauguma netinkami pasislėpti, nes tai ne slėptuvės ir ne bunkeriai. Valdžia žada, kad po kažin kiek laiko priedangų užteks pusei lietuvių, o ką daryti kitiems? O Ukrainos patirtis rodo, kad reikia elgtis priešingai – vengti žmonių susibūrimų vietų, kad rusų raketos nužudytų ne 400-500 žmonių iš karto, o tik 10-20.
Taip skaičiai žiaurūs, bet reikia pripažinti, kad mes esame visiškai nepasirengę apsaugoti savo žmonių. Mes neturime slėptuvių ir net nesirengiame jų daryti. Mes net nekeliame šito klausimo į viešumą, o valdžia bijo apie tai kalbėti, esą nereikia kelti panikos.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį apleidome, išpardavėme slėptuves manydami, kad jų nebereikės, atėjo amžini taikos šimtmečiai.
Bet galvos sukišimas į žemę ir bėdų nematymas dar neišsprendė nė vienos problemos. Geriau žmones iš anksto įspėti, kad valdžia negali pasirūpinti visais žmonėmis, tad dienai X turi kiekvienas pasirengti asmeniškai.
O dar geriau pradėti spręsti reikalus ir tartis su visuomene. Ieškoti sprendimų kaip įrengti kuo daugiau požeminių slėptuvių, kaip apsaugoti kuo daugiau žmonių. Taip, tai kainuos milijardus, bet jei nepradėsime to daryti, tai niekada ir neturėsime.
Kai kurie ekspertai siūlo įvesti laikiną tikslinį mokestį, kuris būtų skirtas tiek civilinei saugai, tiek gynybai, kariuomenei. Kodėl gi ne, jei tai padėtų mums visiems apsisaugoti nuo raketų.
Kodėl nerengiame karinių mokymų žmonėms kaip išgyventi?
Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje pasirodė Vidaus reikalų ministerijos inicijuotos reklamos, kviečiančios apsilankyti svetainėje lt72.lt ir ten sužinoti visą informaciją apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms.
Jei mūsų Vyriausybė galvoja, kad to pakanka, tada pasidaro labai neramu, kaip yra rūpinamasi žmonių saugumu. Paprastas pavyzdys – jei tu nori išmokti išgyvenimo įgūdžių, turi už tai susimokėti, nes valstybė to savo žmonių nemoko.
Privačios bendrovė ima po keliasdešimt ar šimtą eurų už mokymus, kuriuose žmonės aiškinasi kaip išgyventi karo sąlygomis, ką daryti jei ateina priešas, kaip suteikti pirmąją pagalbą.
Jei tai gali padaryti privatūs asmenys ar įmonės ir žmonės noriai dalyvauja, kodėl to nedaro mūsų valdžia, kariuomenė, šauliai?
Kodėl mes užuot masiškai treniravę žmones kaip išgyventi ir suteikti pagalbą nukraujuojančiam artimajam, ignoruojame problemą ir paliekame tą savieigai? Kodėl mes nekviečiame nemokamai žmonių mokytis kaip išgyventi užpuolus priešui, negi mums taip nerūpi savi piliečiai?
Ir sunkiai suvokiama, kaip mokiniai išmoks civilinės saugos, jei turės mokytis tik po keletą dienų mokslo metų pabaigoje ir tik du kartus per visus 12 metų?
Jei įrengti slėptuves, nupirkti „Patriot“ sistemas ar tankus kainuoja milijardus, tai žmonių mokymai kainuoja tik instruktorių laiką ir algas, o nauda būtų didžiulė.
Kodėl neturime aiškios strategijos ko sieksime per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje?
Kai galingiausių NATO valstybių vadovai suvažiuos į Vilnių, mes turėsime išskirtinę progą atkreipti dėmesį į save, į Baltijos šalių gynybos problemas ir unikalią galimybę turėti aiškius ir konkrečius planus kaip sustiprinti NATO rytinio flango gynybą.
Tačiau kiek esame girdėję apie tai, ko mes prašysime iš NATO sąjungininkų, ką mes kalbėsime su JAV ar Vokietijos vadovais, kaip tarsimės, kad kuo daugiau NATO karių būtų Baltijos valstybėse?
O gal prašysime, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse stovėtų tokios oro gynybos sistemos, kurios apsaugotų mus nuo Rusijos „Kalibrų“ „Iskanderų“ ir kitų raketų?
Kokia mūsų valstybės strategija, kaip mes ją deriname su mūsų kaimynais? Norinčių ir prašančių daugiau saugumo garantijų bus ne vienas, o JAV dėmesys dabar smarkiai dalijamas, nes kyla daug problemų Ramiajame vandenyne dėl Kinijos augančios galios.
Atsakymų nėra
Tad klausimų daug, o atsakymų į juos beveik nėra. Teko tik girdėti valdančiųjų paaiškinimus, kad tai kainuoja milžiniškus pinigus. Taip tai kainuoja brangiai, tačiau Lenkija nepaisydama visko didina gynybos biudžetą iki 4 proc. BVP, nes suvokia, kad kyla grėsmė valstybės išlikimui ir nusispjauna į tai, kad auga valstybės skola.
Kai kaimyno namas dega ir liepsnos artėja prie mūsų namo, mes gi puolame jį gelbėti bet kokiomis priemonėmis, o ne svarstome, kiek mums kainuos gesintuvas su kuriuo galėtume apsiginti nuo ugnies.
O jei ir toliau taip delsime, galvodami, kad kaip nors išsisuksime, nes mes juk NATO nariai, galime smarkiai nudegti.
Tad laikas mums visiems baigti apsimetinėti, kad pavojaus nėra ir priimti sunkius sprendimus.
