Nuo rugpjūčio mėnesio Ukrainos kariai atkovojo daugiau nei pusę Rusijos užgrobtos teritorijos ir sugriovė Maskvos sėkmės viltis. Norėdamas pademonstruoti jėga, Rusijos prezidentas Putinas paskelbė, kad rugsėjo pabaigoje aneksavo keturias Ukrainos provincijas – Donecką, Chersoną, Luhanską ir Zaporižę. Bet tai buvo veltui. Rusija visiškai nekontroliavo nė vienos provincijos, rašo „Foreign Affairs“.
Tačiau Rusija vis dar kontroliuoja vieną svarbią Ukrainos provinciją – Krymą. 2014 m. Rusija užgrobė pusiasalį smarkiai pažeisdama tarptautinę teisę. Putinas aktyviai naudojasi pasakojimu, kuriame teigiama, kad 1954 metais Sovietų Sąjungos įvykdytas Krymo perdavimas Ukrainai buvo „klaidingas“. Užimdamas pusiasalį Putinas mano, kad ištaisė tai, ką jis vadino „klaida“, ir pagerino Rusijos tarptautinę padėtį, atkurdamas savo šaliai didžiosios valstybės statusą.
Bet tos prielaidos klaidingos. Krymas turi turtingą ir unikalią istoriją; nuo neatmenamų laikų jis nebuvo Rusijos dalis. Ji tapo teisėta nepriklausomos Ukrainos dalimi po 1991 m. šalies referendumo, kuriame ukrainiečiai, įskaitant daugumą Krymo gyventojų, balsavo už nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Dabartinis Maskvos valdymas atgaivino daugelį Sovietų Sąjungos diktatoriškų praktikų Kryme, įskaitant mažumų engimą ir piliečių pajungimą valstybinei žiniasklaidai, kuri skleidžia propagandą. Maskva pavertė teritoriją milžinišku, grėsmingu kariniu daliniu, o vėliau ir įsiveržė į Ukrainą. Kol pusiasalis lieka Kremliaus rankose, Ukraina ir ukrainiečiai negali būti saugūs.
Vakarų valstybės vieningai tiki, kad 2014-ųjų Krymo aneksija buvo ir yra nepriimtina. Tačiau JAV ir jų partneriai niūriai vertina bet kokius planus dėl Krymo susigrąžinimo Ukrainai. Daugelis Vakarų politikos formuotojų mano, kad Kijevui nepavyks karinėmis priemonėmis atsiimti Krymo.
Tarkime lapkritį JAV jungtinio štabo viršininkų tarybos pirmininkas Markas Milley pareiškė, kad Ukrainos galimybės išstumti rusus iš Krymo nėra didelės. Kiti analitikai mano, kad Krymo reintegracija į Ukrainą gali pasirodyti pernelyg sudėtinga arba ataka prieš Krymą paskatintų branduolinį atsaką. Jie siūlo Ukrainai nekovoti dėl Krymo. Kai kurie netgi sako, kad Kijyvas turėtų Krymą pasiūlyti mainais už taiką.
Vakarų baimės nėra visiškai nepagrįstos. Rusija turėjo aštuonerius metus įsisavinti Krymą ir sukaupė reikšmingą karinį arsenalą ten. Kryme taip pat yra mažiausiai 700 000 Rusijos gyventojų, kurie ten persikėlė gyventi po 2014 m. (iš 2,4 mln. gyventojų): tai apsunkins bet kokias reintegracijos pastangas.
Pasaulis negali atmesti galimybės, kad Rusija panaudos branduolinį ginklą, ypač kai ją valdo Putinas. Tai - pakankamos priežastys, kodėl Ukraina turėtų būti atsargi išlaisvindama Krymą. Tačiau tai nėra paskata Ukrainai visiškai atsisakyti pusiasalio. Ir yra daugybė priežasčių, kodėl Krymas turi būti grąžintas.
Pavyzdžiui, Rusijos karinis pėdsakas iš tikrųjų yra priežastis kovoti už Krymą, nes mūšis dėl teritorijos labai pablogintų Rusijos galimybes kariauti ir terorizuoti Ukrainą bei kitas valstybes. Kiti susirūpinimą keliantys klausimai dėl Ukrainos sugebėjimo atkovoti pusiasalį ir branduolinių atakų yra kiek per daug išpūsti.
Po kelis mėnesius iš eilės trukusios sėkmės mūšio lauke akivaizdu, kad Ukraina gali išlaisvinti Krymą. Nors kai kurie Krymo gyventojai gali norėti likti Rusijos dalimi, daug jų mielai pabėgtų iš Kremliaus gniaužtų.
Ir Putino branduoliniai bauginimai greičiausiai yra tik mėšlungis. Galų gale, jis pažadėjo panaudoti branduolinius ginklus anksčiau konflikto metu, bet to nedarė. Todėl Ukraina turėtų planuoti išvaduoti Krymą, o Vakarai turėtų planuoti padėti.
Krymas reikalingas Ukrainai
Vienas iš pagrindinių Rusijos naratyvų, kurį dešimtmečius stumdė Maskva ir kartojo daugelis tarptautinių stebėtojų, yra tai, kad Krymas turi ypatingą istorinį ryšį su Rusija. Tiesa, Sevastopolis nuo seno buvo Rusijos karinio jūrų laivyno bazė, o jo pietinėje pakrantėje yra daugybė XIX amžiaus Rusijos aristokratų rūmų.
Dauguma pusiasalio gyventojų kalba rusiškai. Dėl to Putinas samprotavo, kad atsiimdamas Krymą ištaisė istorinę klaidą. Tačiau Krymo istorija yra daug turtingesnė ir įvairesnė, nei rodo šis pasakojimas.
Pusiasalis tapo Rusijos dalimi tik jai čia įsiveržus 1783 metais, o per pastarąjį tūkstantmetį jį valdė kelios imperijos. Krymas turi tūkstančius unikalių orientyrų, nesusijusių su Rusija, ir jame gyvena daug etninių grupių. Rusijos versija apie Krymo praeitį yra vyšnia, o jos okupacijos pateisinimas remiasi juokinga prielaida, kad praeities turėjimas ir kalbotyra suteikia vienai valstybei teisę į kaimyno žemę.
Jungtinė Karalystė valdė Airiją šimtmečius, o valdant Londonui anglų kalba tapo plačiausiai vartojama kalba saloje. Tačiau tai nereiškia, kad Jungtinei Karalystei būtų pateisinama ją šiandien okupuoti. Sąžiningas istorijos įvertinimas aiškiai parodo, kad Krymas turėtų būti Ukrainos, o ne Rusijos dalis.
Tai pripažįsta ir visas pasaulis, įskaitant Rusiją iki 2014 m. 60 iš pastarųjų 70 metų Krymą valdo Kijyvas, todėl dauguma jo gyventojų pirmiausia jį žino kaip Ukrainos pusiasalį. Dėl Ukrainos vandens tiekimo, energijos tiekimo ir – po Ukrainos nepriklausomybės – turizmo veiklos bumo regionas iš ekonomiškai nuskriausto tapo neblogai gyvenančiu.
Putinas gali būti teisus, kad milijonai rusų yra artimi šiai teritorijai, bet taip pat ir milijonai ukrainiečių, nes jie joje lankėsi arba gyveno. Yra priežastis, dėl kurios didžioji JT Generalinės Asamblėjos narių dauguma griežtai pasmerkė Krymo aneksiją ir laikė ją negaliojančia.
Rusija niekada neleis surengti tikro referendumo dėl pusiasalio ateities, todėl neįmanoma tiksliai žinoti, kaip šiandien jaučiasi patys Krymo gyventojai. Viena apklausa, kurią 2019 metais atliko Levados centras, parodė, kad dauguma pusiasalio gyventojų norėjo, kad Krymas būtų Rusijos dalimi. Tačiau sunku pasitikėti totalitarinėje valstybėje atliktomis apklausomis.
Yra daug priežasčių manyti, kad laisvas ir sąžiningas balsavimas dėl Krymo statuso šiandien duotų tuos pačius rezultatus, kaip ir 1991 m. Į tokį referendumą pirmiausia turėtų būti įtraukti daugiau nei 100 000 Krymo gyventojų, kuriuos Rusija baugino, persekiojo kol šie paliko pusiasalį.
Daugelis šių žmonių buvo priversti parduoti savo turtą nuostolingai ir apleisti savo verslą. (Dauguma didelių Ukrainos įmonių ir komunalinių paslaugų taip pat prarado savo turtą.) Šie Krymo emigrantai beveik neabejotinai pasirinktų Ukrainos valdymą.
Daugelis likusių pusiasalio gyventojų taip pat balsuotų už Ukrainą, kaip ir kai kurie atvykėliai, kurie norėtų gyventi liberalioje valstybėje. Buvo žinoma, kad Krymo gyventojai skundžiasi, kaip Rusija elgiasi su pusiasalio aplinka, taip pat dėl sankcijų sukeltų ekonominių sutrikimų. Ukrainos išlaisvinimas būtų ypač populiarus tarp šimtų tūkstančių Krymo totorių – grupės, kurią ypač persekiojo Maskva.
Skirtingai nei rusai, jie pusiasalyje gyveno nuo ankstyvųjų viduramžių. Šimtmečius Krymo totoriai netgi turėjo savo valstybę. Krymas yra vienintelė jų tėvynė. Tačiau sovietų ir rusų valdymo laikais jie buvo žiauriai persekiojami. Pavyzdžiui, 1944 m. jie buvo priverstinai ištremti, sugrįžti jiems leista tik devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Valdant Putinui, jie vėl buvo priversti pasitraukti. Tiems, kurie pasiliko, dažnai uždraudžiama dirbti, jie be priežasties suimami ir neapkaltinus neteisėtais veiksmais. Kai kurie buvo pagrobti. Dalis jų kultūros paminklų demontuojami. Jie nusipelnė Rusijos totalitarinio valdymo pabaigos.
Geriau saugotis, o ne gailėtis
Ukraina turi susigrąžinti Krymą ir dėl kitų priežasčių. Rusija Krymą pavertė didele karine baze, kuria pasinaudojo pradėdama karą. Dėl šio pusiasalio panaudojimo Rusijai pavyko daug sėkmingiau kovoti Ukrainos pietuose nei jos šiaurėje.
Rusija ir toliau naudoja Kryme dislokuotą Juodosios jūros laivyną ir pusiasalio oro bazes bepiločių orlaivių ir raketų atakoms. Šis karingumas aiškiai parodo, kad Ukraina negali būti saugi ar atstatyti savo ekonomikos, kol Krymas bus Rusijos rankose, todėl Kijevas nenustos kovoti, kol neatgaus provincijos.
Maskvos buvimas pusiasalyje kelia pavojų visam pasauliui. Iš Krymo Rusija projektuoja galią tiek Europoje, tiek Viduriniuose Rytuose, keldama grėsmę daugelio kitų valstybių saugumui. Užėmusi pusiasalį Rusija įgijo autoritetą ir Juodojoje, ir Azovo jūroje, pastarąją dabar visiškai apsupo Rusijos kariuomenė.
Abiejų vandens telkinių kontrolė buvo Putino tikslas daugelį metų: abi jūros yra didžiulis visų rūšių produktų laivybos kelias Eurazijos žemyne. Okupuodama Krymą, Rusija gali kontroliuoti prieigą prie daugelio jūrų uostų ir perėjų, o tai suteikia jai galią valdyti daugybę prekių, įskaitant anglį, geležies rūdą, įvairius pramonės produktus ir grūdus iš Ukrainos. (Ukrainos Berdjansko ir Mariupolio uostai prarado didžiąją dalį srauto po to, kai Rusija 2018 m. pradėjo riboti prieigą prie Azovo jūros.)
Norėdami suprasti, kodėl Rusijos galia pusiasalyje tokia pavojinga visam likusiam pasauliui, apsvarstykite besitęsiančią aprūpinimo maistu krizę, kurią paskatino Rusijos invazija. Be Krymo Rusija nebūtų galėjusi kelti grėsmės laivybai Juodojoje ir Azovo jūrose, nes didžioji dauguma šių jūrų kelių nepatenka į Rusijos išskirtinę ekonominę zoną.
Maskva tikrai negalėtų panaudoti Ukrainos teritorinių vandenų ir uostų savo galiai projektuoti. Tačiau užėmusi Krymą Rusija pradėjo dominuoti šiose jūrose ir jų uostuose. Krymo okupacija taip pat suteikė Rusijai daugiau galimybių kontroliuoti pasaulio energijos tiekimą.
Juodojoje jūroje yra daug išteklių, įskaitant didelius gamtinių dujų telkinius, kuriuos Ukraina kadaise buvo pasirengusi išnaudoti. Tiesą sakant, prieš pat Rusijai pradedant okupuoti Krymą, „Exxon Mobil“ pasirašė memorandumą su Kijyvu dėl jūros gamtinių dujų telkinių gręžimo už 6 mlrd.
Jei projektai būtų įvykę, Europos energetikos žemėlapis būtų amžiams pasikeitęs, o žemynas būtų lengviau atpratintas nuo Rusijos energetikos. Tačiau kai 2014 m. Maskva išsiuntė karius į Krymą, visos bendrovės atšaukė savo projektus. Kol provincija ir kitos Juodosios jūros sritys liks Rusijos rankose, verslas nebesugrįš.
Kaip išvaduoti Krymą?
Taigi, kaip Ukraina išvaduotų Krymą? Idealiu atveju tai būtų daroma diplomatijos būdu. Putinas niekada nesvarstys apie galimybę taikiai išsiskirti su pusiasaliu, bet jei jis neteks posto, jo įpėdiniai gali turėti kitokią nuomonę.
Jie paveldės griežtai sankcionuotą šalį su smarkiai susilpnėjusia kariuomene. Jie vis tiek kovos su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, todėl žvelgs į daugiau pralaimėjimų. Galiausiai jiems gresia tarptautinis ieškinys, inicijuotas Ukrainos, reikalaujantis šimtų milijardų dolerių žalos atlyginimo.
Maskva greičiausiai pralaimės teisme, o Vakarų valstybės privers vyriausybę susimokėti tiesiog perkeldamos įšaldytą Rusijos turtą į Kijyvą. Susidūręs su tokia situacija, Kremlius gali pasiūlyti grąžinti Krymą, kaip dalį susitarimo, kuris neleidžia Rusijai bankrutuoti ir užkerta kelią vidaus neramumams, kurie gali kilti dėl ekonominio chaoso.
Tačiau Ukraina negali laukti kol kas nors pasikeis Rusijoje. Ji taip pat negali pasikliauti tuo, kad kiti Rusijos lyderiai galimai būtų taikiai nusiteikę. Taigi Kijevas turi išlaikyti karinį pasirinkimą ir pradėti ruoštis kovai Kryme. Nors atgauti Krymą būtų nelengva, Ukraina turi galimybę tai padaryti, tai pradeda pripažinti ir Vakarai.
Pasak NBC News, gruodį Bideno administracijos pareigūnai Kongresui pasakė, kad Kijyvas galės mėginti išlaisvinti pusiasalį. Buvęs JAV armijos Europoje vadovaujantis generolas Benas Hodgesas sakė, kad Ukraina turi galimybę išlaisvinti Krymą iki šios vasaros pabaigos.
Galų gale, pati sudėtingiausia kampanijos dėl Krymo dalis gali būti ne Rusijos nugalėjimas. Tai gali būti Maskvą remiančių vietinių gyventojų nenoras pripažinti Kijyvo valdžios.. Nepaisant visų Kremliaus piktnaudžiavimų, Kryme gyvena daug daugiau Putino šalininkų nei kitose Ukrainos dalyse, ypač atsižvelgiant į tai, kad pusiasalis sulaukė Rusijos gyventojų antplūdžio ir daugelį metų patyrė nepertraukiamą Rusijos propagandą.
Kijyvui būtų pavojinga manyti, kad Ukrainos kariuomenė ten bus sutikta taip, kaip sutikta buvo Chersone. Ukraina turės nutarti, kokią politiką ji turėtų taikyti, įskaitant finansų, bankininkystės ir teisėsaugos politiką.
Ji taip pat turi išsiaiškinti, kaip suteikti restituciją daugeliui Krymo gyventojų, iš kurių Rusijos vyriausybė atėmė darbą ir nuosavybę. Reikės pertvarkyti pusiasalio valstybines tarnybas, ypač švietimo srityje, kuri daugelį metų buvo vykdoma pagal rusišką propagandos mokymo programą.
Kritiškai svarbu užtikrinti, kad Rusijos diktatūrą palaikantys gyventojai negalėtų destabilizuoti pusiasalio, garantuoti, kad įstatymų paisantys piliečiai turėtų subalansuotą, teisingą ir demokratišką valdžią.
Ukraina privalės laikytis savo
Nors Vakarai pasmerkė Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, jie iš esmės sutiko su Maskvos poelgiu. Vienintelis apčiuopiamas atsakas, kurio galėjo imtis Jungtinės Valstijos ir Europa, buvo sankcijos su daugybe spragų, leidžiančių Rusijos ekonomikai toliau augti.
Iš tiesų, net sankcijas taikančios valstybės toliau plėtė savo verslo ryšius su Maskva, be kita ko, didindamos savo priklausomybę nuo Rusijos energijos eksporto. Todėl nenuostabu, kad Kremlius jautėsi drąsiai įsiveržęs į likusią Ukrainos dalį.
Rusija yra pasiryžusi užimti šalį ir padidinti savo įtakos sferą, kad galėtų atkurti savo imperiją. Kai Maskva pajunta silpnumą, ji šoka ir pasiima grobį. Štai kodėl Kijyvas negali išsiderėti taikos atiduodami Krymą, kaip siūlo kai kurie Vakarų analitikai.
Tai dar labiau paskatintų Putino agresiją. Be to, toks susitarimas nebūtų veiksmingas. Kol Putinas valdys Rusiją, Kremlius niekada nesitaikys su taikos susitarimu, pagal kurį Ukraina „tiesiog“ atsisakys Krymo.
Jie norės ir toliau kovos dėl daugiau. Iš tiesų, jei Vakarai parodytų neryžtingumą ar dvejojimą remdami Ukrainos tikslus Kryme, Rusija stengsis išnaudoti tai, siekdama sugriauti Kijyvą remiančių valstybių koaliciją.
Dėl to Kijyvas ir jo sąjungininkai turi veržtis į priekį ir kovoti, kol galės priversti Maskvą derybomis perleisti Krymą arba kol Ukraina jėga ištrauks pusiasalį iš Maskvos gniaužtų. Tai vienintelis būdas.
Jungtinės Valstijos ir Europa turėtų suprasti, kad joms taip pat bus naudinga visiška Ukrainos pergalė. Tai gali reikšti nuolatinę Rusijos agresijos pabaigą. Krymo išlaisvinimas taip pat būtų svarbus istorinis precedentas plačiajam pasauliui.
Jei Ukraina neatsiims Krymo – jei Rusija išsisuks nuo aneksijos bausmės – kitos valstybės turės precedentą pradėti užkariavimo karus. Taigi pergalė Kryme yra būtina siekiant užkirsti kelią būsimiems konfliktams.
