Kol A. Sysas lankėsi karščiausiame Europos taške, Lietuvos Seime taip pat kunkuliavo karštis, tik gal ne toks, kokio iš parlamentarų tikėjosi dalis visuomenės. Opozicija nusprendė boikotuoti Seimo plenarinius ir komitetų posėdžius, parlamente kilo chaosas, Seimo darbai sustojo. Po truputį jau einama link sutarimo.
Nors A. Sysas konflikto pradžioje nedalyvavo, ne vieną dešimtmetį parlamente esantis politikas mato racijos konflikte. Pasak jo, raumenis demonstravę valdantieji patys susikūrė tokį galvos skausmą. Visgi patyręs politikas mano, kad taikos susitarimą pasiekti pavyks, nes nei viena, nei kita pusė nenori pirmalaikių rinkimų.
Apie konfliktą Seime, socialdemokratų nuopuolį ir renesansą ir apie artėjantį rinkimų maratoną – interviu naujienų portale tv3.lt su socialdemokratu, Seimo nariu Algirdu Sysu.
Prieš įjungiant diktofoną pakalbėjome šiek tiek apie jūsų vizitą Ukrainoje. Ne vienas žmogus viešojoje erdvėje kėlė klausimą, ar tikrai reikėjo opozicijos ir valdančiųjų konflikto tokiame geopolitiniame fone, kai kaip tik reikėtų demonstruoti vienybę, susitelkimą. Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl būtent tokiu metu Seime vyksta konfliktas tarp opozicijos ir pozicijos, kai mūsų regione tikrai nėra rami situacija?
Pirmiausia, man keista, kad viską, kas vyksta Lietuvoje, būtina sieti su karu Ukrainoje. Tai yra du skirtingi dalykai. Jeigu mes kalbame apie Ukrainos klausimus, čia Lietuvoje jokios konfrontacijos nėra, sprendimai priimami skubos tvarka, greitai, organizuotai. Karas tarp pozicijos ir opozicijos tam niekaip nedaro įtakos.
Jeigu kalbėtume apie konfliktą, tai pozicija neturėtų demonstruoti super raumenų. Opozicija turi teisę interpeliuoti ministrą. Dauguma turi galią, nes jų yra daugiau. Protinga dauguma elgiasi protingai. Šiuo atveju, dauguma neprotingai pasielgė – paėmė ir sušaukė neeilinį posėdį. Aš suprantu, kodėl jie taip padarė. Jie skaičiuoja balsus, jie ne visada turi balsų tiek, kiek reikia. Tai jie padarė neeilinį posėdį, mažą to – išbraukė visus opozicijos vicepirmininkus iš pirmininkaujančių.
Opozicija irgi turi tam tikras galias, nereikia to pamiršti. Mes galime balsuoti kojomis, galime ignoruoti posėdžius. Keisčiausia yra tai, kad konservatoriai kaltino valstiečius už lygiai tokį pat elgesį. Ir dabar jie elgiasi vietomis dar bjauriau. Bet čia gerbiamo Jurgio [Razmos] standartai. Aš jau trečią kartą per jo valdymą esu Seime. Visada prisimenu, kad jei Jurgis yra pilkasis kardinolas, tai jis kartais taip daro, nors pats mėgsta kitus statyti į vietą, kai būna opozicijoje.
Mes išsispręsime šitą problemą, nuo to Lietuva tikrai nežlugs, karas Ukrainoje dėl to nesibaigs, ar mes susitarsime, ar nesusitarsime. Reikia paprasčiausiai laikytis tam tikrų standartų.
Kas buvo tas degtukas, kuris uždegė tą parako statinę? Ar interpeliacija žemės ūkio ministrui, ar tas posėdžių pirmininkavimo grafikas?
Neeilinis posėdis trečiadienį 8 val. ryto. Šito tikrai nereikėjo. Tikrai galėjo ketvirtadienį, normaliai, tuo labiau, kad komisijos išvada buvo pritarti atsakymams. O jie padarė neeilinį posėdį vien dėl to, kad mes paprašėme pertraukos. Bet mes turime tokią teisę. Visi laikėsi tam tikrų žaidimo taisyklių. Jie nusprendė sušaukti neeilinį posėdį ir dabar turi sau galvos skausmą.
Paminėjote Jurgį Razmą. Ar jam tenka daugiausiai atsakomybės dėl įtemptų daugumos ir opozicijos santykių?
Aš manau, kad taip. Jis yra ir pirmasis Seimo pirmininkės pavaduotojas, ir aš turiu ne vieną patirtį su jo buvimu tokiose pozicijose. „Padarysiu šitaip, o jūs vaikai taip darykite, kaip Jurgelis daro.“
Kiek tada balso turi Seimo pirmininkė?
Aš manau, kad Seimo pirmininkė ko gero pasidavė tokiems raginimams parodyti jėgą. Jie ir taip turi jėgą, jie yra daugumoje. Tuo labiau, kad puikiai žinojo, kad mes dviese iš socdemų ir vienas konservatorius išvažiavome į Ukrainą. Tai dar vieno balso persvara. Jeigu moki skaičiuoti, tai tas trečiadienis ar ketvirtadienis nieko nekeitė.
Kiek, jūsų nuomone, opozicijos iškeltų reikalavimų valdantieji bus linkę įgyvendinti? Tame sąraše patys įvairiausi reikalavimai: nuo žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko galvos, raginimo mažinti PVM maistui iki atsisakyti nagrinėti Seime „visuomenę skaldančius projektus“.
Man keistai nuskambėjo Jono Jaručio pareiškimai. Jis kaip Seimo vicepirmininkas kalbėjo už visą opoziciją, kad reikia atsisakyti žmogaus teisių klausimų. Kodėl? Mes tam nepritariame. Nežinau, negirdėjau, kad mūsų frakcija keistų nuomonę. Negalima sakyti, kad to, to ir to nebūtų. Kodėl turėtų būti nesprendžiami žmogaus teisių klausimai?
Tai kokie klausimai turėtų būti išspręsti, kad santykiai tarp opozicijos ir pozicijos pagerėtų?
Man asmeniškai atrodo, kad valdantieji turėtų suprasti, kad jei patyrė sukrėtimą, nebedarykite toliau tokių klaidų. Vis tiek reikės dirbti. Galime boikotuoti savaitę, dvi, bet vis tiek reikės padaryti darbus, prasitęs sesija, baigsime ne birželio 30 d., o liepos 30 d. Kam to reikia? Čia yra kaip signalas, kaip prevencija, kad taip nesielkite, nes galima užsižaisti su tokiais dalykais.
Ar įmanoma pasiekti taikos susitarimą tarp pozicijos ir opozicijos, jei Kęstutis Navickas lieka žemės ūkio ministru?
Viskas įmanoma. Ir įmanoma, ir neįmanoma. Jei dešinieji nenorės, tai ir nepakeis.
Ir grįšite į Seimo salę?
Vis tiek reikės grįžti. Naujų rinkimų nebus, nė viena pusė nenori. Prisimename 1992 metus, rezistenciją Seime. Vieni vienoje salėje, kiti kitoje. Ten tai bent jau buvo dėl ko.
O kodėl tas ministro klausimas toks svarbus? Kuo jums netinka Kęstutis Navickas?
Tai ne mano sritis, bet ir pas mus į frakciją, ir į kitas frakcijas eina visi, pradedant pienininkais, kiaulininkais, vištininkais, grūdininkais, stambūs ūkininkai, smulkieji ūkininkai. Visi eina ir visi nepatenkinti. Vadinasi, ne viskas labai gerai. Galbūt dėl to, kad Navickas aplinkosaugininkas ir jis į šitą reikalą žiūri daugiau per aplinkosaugą, o aplinkosaugoje dideli reikalavimai. Tai ir mažesni CO2 išmetimai, griežtesnis trąšų naudojimas ir visi kiti dalykai. Ir, aišku, tai yra ir pinigų klausimai. Tu gauni kompensacijas, tu gauni pelną, tu gauni pinigus. Jeigu tau čia pradeda riboti, tai ir prasideda. Viskas dažnai vyksta dėl pinigų.
O jeigu žiūrėtume į kitus šios Vyriausybės ministrus? Kurie, jūsų nuomone, geriausiai atlieka savo darbą, o kurie prasčiausiai?
Šioje situacijoje daugiausiai lūkesčių viršija premjerė. Šioje situacijoje tvarkytis tikrai yra stipru. Mes kritikavome ir Kreivį, ir Dobrowolską, ir Dulkį. Mažiau kritikos sulaukia Navickienė. Pradžioje daugiau kritikos verta buvo Bilotaitė, dabar galbūt šiek tiek mažiau. Susitikus visai neseniai su pašto darbuotojais ir geležinkeliečiais, kyla nemažai klausimų dėl susisiekimo ministro. Yra ir gerų dalykų, ir prastų dalykų. Dabar Anušauskas labai populiarus, jeigu pastebėjote.
Nematote už ką?
Tapinas surenka pinigus, pijarinasi Anušauskas prie „Bayraktaro“ (juokiasi). Man keistai atrodo. Reikėtų pasveikinti Lietuvos piliečius už aktyvumą, sąmoningumą ir viskas. Krašto apsauga gauna pinigų ir pati gali nusipirkti „Bayraktarą“.
Pats prisidėjote prie „Bayraktaro“ pirkimo?
Taip.
Grįžkime prie opozicijos ir pozicijos konflikto. Tą dieną, kai jūsų kolegos išėjo iš Seimo salės, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen feisbuke parašė, kad opozicijos padėtis šioje kadencijoje nėra tokia jau bloga. Ji pateikia skaičius: Seimo sekretoriato duomenimis, šią kadenciją opozicijos iniciatyva užregistruoti 357 įstatymų projektai, 255 pateikti. Iš jų 146 Seimas pritarė po pateikimo. Šią kadencija priimti jau 34 opozicijos įstatymų projektai. Parlamento vadovė sako, kad praėjusią kadenciją jie, būdami opozicijoje, tokio dėmesio iš valdančiųjų negalėjo tikėtis. V. Čmilytė-Nielsen taip pat akcentavo, kad opozicija anksčiau neturėjo ir tiek Seimo vicepirmininkų postų, kiek turi dabar. Tai gal tikrai nėra jau taip blogai opozicijai šioje kadencijoje?
Aš negalėčiau pasakyti, kad mūsų blogesnė, nei buvo praeitoje kadencijoje. Ir ten buvo visokių ekscesų. Lygiai taip pat su Ingrida, Landsbergiu ir Razma kritikavome valstiečius už tai, ką darė. Ir bebrus, ir visus kitus iš anos pusės. Lygiai taip pat ir dabar. Bet dabar tas galios ir jėgos demonstravimas... Gerai, kad dar neapkaltino, kad tai užsakė Maskva užsakė šitą vojažą.
Aš nesijaučiu skriaudžiamas. Aš buvau ir opozicijoje, ir pozicijoje. Visko buvo, aš daug ką matęs. Buvo ir skaudesnių dalykų. Dabar ėjome, kelmelis buvo ir užkliuvome. Bet tą kelmelį pakišo (šypsosi).
Jūsų kolegos opozicijoje – valstiečiai – taip pat kalba apie interpeliaciją Navickui, bet jie stipriai akcentuoja ir žmogaus teisių klausimus, pavyzdžiui, kad Civilinės sąjungos įstatymo nereikėjo pateikti vykstant karui...
O jūs paklauskite jų, kokiu metu tai turėtų būti teikiama. Nebuvo karo, buvo ne laikas. Kai buvo ekonomikos augimas, buvo ne laikas. Kai buvo nuosmukis, buvo ne laikas. Sako, kad reikia kalbėtis. Dvidešimt metų kalbame apie partnerystę, tai kiek dar reikia kalbėtis? Man tai nesuprantama. Kai buvo pateiktas Partnerystės įstatymas, jie sakė, kad preambulė lygiai tokia pati kaip šeimos apibrėžimas, jausmai, meilė ir taip toliau. Išmetė viską. Jie sakė, kad padarykite tik teisiškai. Tik turtas, tik medicina. Padarė. Net pavadinimą pakeitė. Vis tiek jiems tas pats. Palaukite, jei žmonės nusistatę prieš žmogaus teises, tai aš nežinau...
Pasiūlo „artimą ryšį“. Kažkodėl konservatoriai realius daiktus nori vadinti kitais vardais. Dabar žmonės gyvena, myli, kai kurie vaikus augina, tai vadiname artimu ryšiu? O tolimu? Kiek tų artimų ryšių? Iškreipiame viską apsimesdami didžiausiais katalikais. Buvome paskutiniai pagonys Europoje, dabar būsime paskutiniai aršūs katalikai. Lietuviai tokie uždelsto veikimo.
Bet ir nevisi jūsų frakcijos kolegos palaiko partnerystę.
Taip.
Tai ar yra blogai, kad dalis socialdemokratų to nepalaiko, nors jūsų rinkiminėje programoje tai buvo įrašyta?
Tai yra mūsų rinkimų įstatymo problema. Jeigu mes būtume ne vienmandatininkai, o kaip daugelyje Europos valstybių – eina pagal sąrašus, yra partijos programa, vykdo ją. Kai tik prasideda vienmandatininkai... Tai tad klebonas, močiutė, turguje bobutė daro įtaką. Tada ir balsuoja, kaip močiutė pasakė. Kas keisčiausia, tie žmonės turi ir kitokią nuomonę, panašiai galvoja kaip ir aš. Bet jie pradeda nomenklatūriškai balsuoti. Ne iš širdies, ne taip, kaip reikėtų padaryti, o iš išskaičiavimo. Daugelis balsuoja iš išskaičiavimo.
O užteks balsų Civilinės sąjungos priėmimui?
Bijau, kad gali neužtekti. Gali neateiti, gali nebalsuoti.
Partnerystės ar civilinės sąjungos klausimas jums neatrodo ne laiku ar ne vietoje, o kaip tada kitas daug diskusijų keliantis klausimas – valstybės vadovo suteikimas Vytautui Landsbergiui?
Man patinka „Dviračio žiniose“ išsakyta Prūdo Bugailiškio mintis: „Civilioke, istorijos nesuklastosi“. Mes galime pavadinti kaip norime, bet istorija rodo, kad taip nebuvo. Yra kažkodėl tas noras, nors ne vieną kartą girdėjau, kad Landsbergis sako, kad jam nereikia, artimieji sako, kad jam nereikia. Bet vis tiek stumiamas. Aš nelabai to galiu suprasti. Visas socialines garantijas turi.
Buvo toks laikotarpis, buvo Aukščiausioji Taryba, kuri buvo kolegialus organas.
Bet Vytautas Landsbergis buvo jos pirmininku.
Bet tame ir reikalas, kad jis nebuvo valstybės vadovas. Jis buvo Aukščiausios Tarybos pirmininkas. Jeigu jis būtų išrinktas visos šalies vadovu, niekas nesiginčytų. Galėtų jis vadintis, kad ir šventuoju tėvu. Bet jis nebuvo išrinktas visuotiniuose rinkimuose, vadovas išrenkamas tiesiogiai. Yra parlamentų, kur renka politikai. Bet pas mus Konstitucijoje nurodyta, kaip renkamas valstybės vadovas.
Įdomu, kad kai konservatoriai turėjo didesnę daugumą, šio klausimo nekėlė. Dažniausiai opozicijoje pradeda kelti klausimą ir dabar vėl sugalvojo. Aišku, pasinaudojo ir neramia situacija. Pademonstruokime vienybę. Vienybės čia nėra, daug žmonių dar prisimena. Per daug prisimena, sakykime taip. Ir gero, ir blogo.
Ar galima sakyti, kad šis jūsų ir daugumos konfliktas rodo pirmą kartą per šią kadenciją, kai opozicija veikia vieningai? Ar tai rodo, kad ateityje galima tikėtis geresnio veiksmų koordinavimo ar opozicijos susitarimo pasirašymo?
Ne, aš nemanyčiau. Būna tokie pliūpsniai, sutapimai. Tai yra iš esmės laikina. Mes turime savo matymą, mes negalime kalbėtis su valstiečiais, tarp kurių yra visiškų homofobų. Būtent homofobiškais klausimais jie balsuoja su konservatoriais. Visose partijose yra skirčių. Mums to opozicijos lyderio irgi nelabai reikia. Mes turime savo matymą, savo programą ir ketiname jos laikytis. Kartais gauname pylos, kad mes su konservatoriais kartu balsuojame. Bet mes esame sena partija, turime patirtį, turime matymą, tad tie klausimai, kurie reikalingi valstybei ir jos piliečiams, jie turi būti priimti. Jei aš esu opozicijoje, nebūtinai aš visada turiu balsuoti prieš. Čia būtų kvaila.
Jeigu pasižiūrėtume į pastarųjų mėnesių reitingus, tai socialdemokratai dažnai būna arba pirmoje, arba antroje vietoje. Ar galima sakyti, kad jūsų partija galutinai atsigavo po skilimo ir 2020 m. rinkimų nesėkmės?
Mes iškart buvome atsigavę, kai atsirado aiški takoskyra tarp mūsų kolegų, kurie konjunktūriškai pasinaudojo valdžia ir liko joje, ir mūsų, kai mes ideologiškai pasitraukėme. Tik rinkėjų nuoskauda mūsų partijai iki šiol yra didelė. Būtent Darbo kodeksas buvo tas akmenėlis, už kurio mes užkliuvome labai stipriai. Jau praėjo aštuoneri metai, bet mums iki šiol primena. Mes kalbėjome apie paramą darbuotojams, paramą profsąjungoms. Bet liberalai užvaldė Butkevičių nuo plaukų viršūnės iki kojų nagų ir jis pasidarė labai liberalus.
Dalis rinkėjų mato, renkasi iš to, kas yra, mato, kas kaip dirba. Visoje Europoje taip yra. Keturis, aštuonis, dvylika metų valdo dešinieji, tada pereina kairiesiems. Visoje Pietų Europoje dabar kairieji laimi rinkimus ir eina į valdžią. Švedijoje vyks rinkimai, sako, kad socialdemokratai pralaimės. Bet tai rodo, kad valdžia koncentruojasi aplink dešiniuosius arba kairiuosius. Prie to visokio plauko populistinės partijos prisišlieja.
Jeigu nepadarysime esminių klaidų, mes galime turėti gerą rezultatą savivaldos ir Seimo rinkimuose. Bet mes neturėsime tiek balsų, kad sudarytume vien iš socialdemokratų Vyriausybė. Mums reikės vėl ieškoti pagalbos, su kuo dirbti. Dar reikės žiūrėti, kaip pasiskirsto balsai, gal nebus su kuo. Mums prieš aštuonerius metus jau siūlė daryti vaivorykštinę koaliciją su konservatoriais. Bet mes to nedarėme ir nedarysime, nes tai būtų geras laikas dideliems populistams ir visokiems radikalams. Tą puikiai pademonstravo Vokietija. „Alternatyvos Vokietijai“ atsiradimą paskatino tai, kad krikščionys demokratai ir socialdemokratai kartu dirbo dvi kadencijas. Tada kyla radikalai. Aš šito tikrai nenorėčiau. O Lietuvoje iš maršo gali trys partijos susikurti.
Ar sėkmės rinkimuose atveju partneriais galėtų būti Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“?
Negalima atmesti nė vienos partijos, netgi konservatorių, jeigu išmuštų valanda. Iš anksto daryti sprendimų, su kuo būsime... Reikia iš pradžių nušauti mešką, pasižiūrėti, koks kailis, po to jo dalintis. Kai pradeda iš anksto dalintis nenušautos meškos kailį, tai nieko iš to neišeina.
Mums reikia toliau nuosekliai dirbti. Kitais metais yra savivaldos rinkimai, reikia padaryti viską, kad socialdemokratai gerai pasirodytų savivaldos rinkimuose. Tada bus lengviau ir Seimo rinkimuose, ir prezidento rinkimuose, ir Europos Parlamento rinkimuose. Tų rinkimų bus sočiai.
Išvardijote visą eilę laukiančių rinkimų, tai 2023–2024 m. tikrai turėsime tokį ilgą rinkimų sezoną. Ar jo metu kova vyks tarp trijų partijų – socialdemokratų, konservatorių ir demokratų? O gal į kovą grįš valstiečiai?
Ne. Valstiečiams aš nematai galimybės atsitiesti. Tai yra populistai, kurie ateina ir nueina. Prisimenate Naująją sąjungą? Labai gražiai atrodė reitinguose. Dabar jos nėra. Nėra. Socialdemokratų darbo partija? Nėra. Tautos prisikėlimo partija? Nėra. Galėčiau visokius tokius ilgai vardinti. Kiek buvo „tvarkų ir teisingumų“ visokių. Dabar nėra.
Negalėčiau sakyti, kad kova vyks tarp šių trijų. Dėl prezidento gali būti nepartinis koks, dar vienas Nausėda iš banko. Gali būti. Rinkėjai labai keisti Lietuvoje. Mes užmirštame, kas ką darė, kas ką sakė. Mes išrenkame ir kitą dieną spjauname, sakome, kad Seimas neturi pasitikėjimo.
Socialdemokratų reitingų atsigavimas siejamas ir su partijos pirmininke Vilija Blinkevičiūte. Kiek jūs matote jos indėlio į mažą socialdemokratų renesansą?
Aišku, jis yra didelis. Niekas negali to paneigti. Rinkėjams visada imponuoja, kai atsiranda nauji žmonės. Ypač, kai prieš tai prisidirbta. Tai visiškai suprantamas dalykas. Be to, niekas iš dabartinių politikų taip nemoka kalbėti, kaip Vilija. Ji moka prisikrapštyti iki vidaus organų (juokiasi).
Vilija Blinkevičiūtė gali tapti prezidente?
Kadangi ji kandidatavo kažkada, čia galbūt vienintelis trikdis, ar ji sutiktų. Nes tai yra alinantis procesas. Ji dabar yra ant bangos ir galėtų sėkmingai pakonkuruoti. Lygiai taip pat, kaip galėjo pakonkuruoti Butkevičius. Galėjo būti vienas iš geriausių konkurentų, kai antrą kartą rinkimuose dalyvavo Grybauskaitė. Jis išsigando. Jam neleido Grybauskaitė.
Socialdemokratai tradiciškai kelia savo kandidatą prezidento rinkimuose. Tai jei Vilija Blinkevičiūtė galiausiai atsisakytų, jūs matote kitų potencialių kandidatų partijos gretose? Ar yra tų veidų, kurie galėtų ne tik sudalyvauti, bet turėtų ir šansą pakovoti dėl pergalės?
Aš manau, kad galėtų. Pavyzdžiui, Juozas Olekas. Jis niekada nedalyvavo. Kelis kartus buvo ministru, daug kartų rinktas į Seimą, puikiai sekasi Europoje. Kodėl ne? Galima apie tai kalbėti. Turi vieną inkariuką – auksinius šaukštus. Bet jis pats pridavė šituos auksinius šaukštus prokuratūrai ir pats dėl to nukentėjo. Žiūrint, kokie dabar pirkimai ir niekas nekontroliuoja... Sorry, tie auksiniai šaukštai kaip varžtas nuo prabangios karinės technikos. Aš kaip pavyzdį pasakiau, pagalvojus, dar galima rasti. Bet jis man pirmiausia ateina į galvą.
Vytenis [Povilas Andriukaitis] bandė ir ne vieną kartą. Aš manau, kad jis turi savo elektoratą, jis nedidelis, bet turi labai daug balsuojančių prieš. Juozas nebandęs. Bet, aišku, geriausia būtų, jei į prezidentus sutiktų eiti Vilija, nes tada turėtume didelį šansą.
Kai kalbėjote apie dabartinę pirmininkę, minėjote, kad žmonės mėgsta naujus veidus, ypač, jei buvo prisidirbta. Ar buvęs partijos pirmininkas Gintautas Paluckas daug prisidirbo? Kas nepavyko jam, kad taip nenusisekė 2020 m. rinkimai?
Manau, kad pritrūko patirties. Tas pakišo jam koją. Net tas prieš tai buvęs pralaimėjimas vienmandatėje Vilniuje buvo minusas. Juo labiau, kad is buvęs ir savivaldybės administracijos direktorius, ir vicemeras. Žinomumas jo buvo pakankamas. Patirties stoka dažniausiai pakiša koją.
O jis kaip partijos pirmininkas, nekalbant apie rinkimus, bet kaip partijos ūkvedys, administratorius, jis buvo geras?
Jeigu būtų buvęs geras, turbūt iki šiol būtų pirmininkas. Skyriai skundėsi, kad mažai kontaktuoja. Jis turėjo savo viziją, savo metodus, savo komandą. Ko gero, komanda buvo per silpna. Atsirado daug, ne tai, kad nepatenkintų, bet manančių, kad naujas žmogus padarytų daugiau.
O jūs pats jau turite planų visam rinkimų maratonui?
Mane gi iškėlė į Vilniaus merus (juokiasi). Kadangi partija yra didžiausia Lietuvoje, tai mes iškėlėme keturiolika kandidatų. Aš daug metų politikoje, ne jaunuolis, gal reikia jaunesnių kandidatų į merus. Galbūt rinkimuose į Seimą dalyvausiu, jeigu partijai reikės, dalyvausiu sąraše. Bet tikrai reikia naujesnių veidų.
Jeigu aš pasakau kažką, kas kažkam nepatinka, tai pirmas argumentas būna, kad aš per ilgai sėdžiu Seime. Aš tai suprantu, bet visur reikia patirties. Kuo daugiau Seime dirbs žmonių, kurie turi ilgesnę patirtį, nuo to rinkėjai tik išloštų. Negalvokime, kad atėję visiškai nauji čia padarys stebuklų. Tai yra mechanizmas, kurį reikia suvaldyti, reikia matyti pasekmes kiekvieno sprendimo. Dažnai kolegos teikia pasiūlymus, kurie labai žaviai atrodo, yra patrauklūs, bet jie gali sužlugdyti viską. Galima taip žaisti populizmu. Bet aš sau to neleidžiu.
Aš turiu tam tikrą patirtį, žinau, kaip funkcionuoja pinigėliai, iš kur ateina, kur išeina. Negalima iškart mažinti mokesčių ir didinti išmokų. Tada kils kolapsas. Tokių stebuklų nėra. Reikia turėti iš ko, tada didinti. Pas mus visi, tarp jų ir prezidentas, nori didinti išmokas ir mažinti mokesčius. Ir sako, kad čia viskas bus labai gerai.
Aš kol kas dirbu savo darbą. Atidirbsiu tiek, kiek reikia, o po to žiūrėsime.
Nors Seimo nariai neturi oficialių atostogų, bet vasarą, jeigu nėra kokių krizių, vis tiek turite daugiau laiko. Ar turite kažkokį planą susidėliojęs, kaip praleisite šią vasarą?
Aš visada planuoju išvykas į varžybas, esu toks aktyvaus poilsio mėgėjas. Anksčiau važiuodavau bėgioti, dažniausiai į kalnus. Penkių-šešių dienų varžybos, pasibėgioji, pasigroži gamta, pabūni su draugais.
Kadangi nuo didelio sportavimo ir kai kurios kūno dalys pradėjo blogai judėti, tai persėdau ant dviračio ir dabar dalyvauju orientacinėse su dviračiais. Aišku, taip sutampa, kad negaliu dažnai išvažiuoti. Veteranų pasaulio čempionatas yra rugsėjo 15 d., o man sesija. Dabar va birželio pabaigoje vyks geros varžybos Gdanske, bet negaliu, nes sesija. Sulauksiu, kai baigsis sesija ir tada pasižiūrėsiu, kur nors nuvažiuosiu porai ar trejetui dienų. Paiškylauti ir kartu sudalyvauti varžybose. Man tai atneša didžiausią pasitenkinimą.
Dar, kadangi gimė dar vienas anūkas, pusiau belgas, pusiau lietuvis, tai dukra atvyks, mėnesį pabus, tai neišvažiuosime, reikės pabūti. Džiaugiuosi, kad pabūsime su dukra ir naujuoju anūku.
