Visi su nekantrumu laukė ir vylėsi, kad pagaliau bus parodytas tvirtas stuburas kovoje su organizuotu nusikalstamumu.
Taip ir nutiko. Borisas Dekanizdė sulaukė tuo metu griežčiausios bausmės – sušaudymo. Tiesa, B. Dekanizdės mirtis buvo apipinta įvairiomis sąmokslo teorijomis.
Oficiali versija – sušaudymas Lukiškėse. Taip pat kalbėta, kad sušaudymas įvykdytas miškelyje, kelyje Vilnius-Panevėžys.
Kiti tikėjo, kad Boriso tėvas Georgijus Dekanidzė „išpirko“ sūnų ir šis už pinigus buvo paleistas į laisvę. Net pasigirdo kalbų, kad buvo palaidotas tuščias karstas.
Per interviu su naujienų portalu tv3.lt buvęs Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiasis prokuroras Antanas Klimavičius prisiminė ir paskutinį pokalbį su Borisu Dekanidze.
Anot jo, mafijos vadeiva ramybe nespinduliavo, o jo akyse matėsi neviltis, kad laikas eina, o niekas nesikeičia.
Kurios nusikalstamos grupuotės Lietuvoje pradėjo formuotis dar iki nepriklausomybės atgavimo? – pasiteiravome A. Klimavičiaus.
Organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje buvo visada. Bet labiau susiformavęs iš chuliganiškų grupuočių, linkusių į chuliganizmą. Todėl tai nekėlė didelių problemų. O rimtas, pagrįstas dideliais pinigais, organizuotas nusikalstamumas prasidėjo dar sovietmečiu, jau plečiantis kooperatyviniam judėjimui. Atsirado turtingų žmonių, atsirado ir žmogelių, kurie į tuos turtelius gviešėsi.
Nepriklausomybė buvo paskelbta ir tos grupuotės pasijuto dar geriau. Dėl to, kad atsirado turtingų žmonių, atsirado verslas, kurį galima reketuoti, nes policija silpna, valstybė kuriasi. O tie vaikinai, kurie būrėsi, jie specifiniai buvo, bent jau Vilniaus regione. Jie beveik visi buvo rusakalbiai, į Lietuvą niekaip nesiintegravę. Lietuvos nepriklausomybe, garantuoju, nė vienas iš jų netikėjo. Galvojo, kad laikinas dalykas.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, anot jų, buvo galima beveik viskas. Jie galvojo, kad gali imti net valdžią, nes juk čia viskas – laikina. Borisas Dekanidzė irgi turėjo savo filosofiją. Jis mane įtikinėjo, kad jeigu kuriasi valstybė ir yra laisvoji rinka, tai mafija yra būtina, ji bus. Ir aš nesuprantu kažko, nes aš negyvenęs kaip jis Amerikoje.
Kokia buvo jūsų pažintis su Dekanidzių šeima?
Aš su šeima nesusipažinau. Pavyzdžiui, Boriso tėvą Georgijų, apklausinėjau gal tik sykį liudytoju, bet jis buvo ne itin kalbus. Žino savo ir tegul taip lieka. O su Borisu Dekanidze buvo specifiniai santykiai. Jis kreipdavosi į mane ne kokiu tai pareigūnu ar kuo, o vardu. Sakydavo, Antanai. Rusiškai aišku. Bet ne Tu, o Jūs.
Kokie buvo tėvo Georgijaus ir sūnaus Boriso Dekanidzių santykiai tiek kriminaliniame kontekste, tiek ir asmeniniame gyvenime?
Apie Georgijaus Dekanidzės vaidmenį daug pasakyti negaliu. Jis buvo šešėlyje, galbūt su sūnumi bendraudamas ten kažką ideologiškai ir vystė, mes šito niekas nežinome. O Borisas Dekanidzė buvo vadas, bosas. Toks vadas, kuriam visi paklusdavo.
Prisimenu „Vilniaus brigados“ bylos nagrinėjimą. Klausiau Igorio Achremovo, tu pažįsti Lingį? Sakė, ne. Klausiau, tu skaitei, ką rašė Lingys? Sako, ne. Tada perklausiau, tai kodėl tu šitą darei? Ir jo aiškinimas buvo toks, kad šitą nurodė Borisas Dekanidzė.
Jeigu jis nebūtų nužudęs Vito Lingio, tai jis nebūtų gyvenęs. Ir be to, anot jo, būtų pastatęs į didelį pavojų savo draugus su kuriais privalėjo nužudyti. Tokia buvo Dekanidzės filosofija. Čia man asocijuojasi su dabartine situacija, kaip rusų kareiviai ir jauni karininkai važiuoja į Ukrainą žudyti. Vadas liepė ir važiuoju, kaip nevažiuosi. Čia toks rusiškas mentalitetas.
Ar Borisas Dekanidzė buvo baimę kelianti asmenybė?
Visiškai netipinis recidyvistas. Jis galėjo pasirodyti supratingas, net švelnus. Bet buvo ir pasipūtęs. Turėjo tokio išdidumo. Be to jis niekada nesuirzdavo, nesikeikdavo. Nors ramybe ir nespinduliavo. Gal kartais būdavo matydavau ir nevilties jo elgesyje. Kad laikas eina, o niekas nesikeičia.
Kaip vyko pasiruošimas išskirtiniam „Vilniaus brigados“ teisminiam procesui?
Man ten jokių iššūkių nebuvo. Valstybinį kaltinimą palaikė tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Aš tik kaip klausytojas nueidavau į Aukščiausiojo teismo salę.
Kokio spaudimo sulaukėte pradėjus nagrinėti „Vilniaus brigados“ ir Dekanidzės bylą?
Man tikrai niekas negrasino. Tik girdėjau iš niekuo dėtų žmonių, kad elgčiausi atsargiai. Čia tau ajajaj bus kažkas. O kad „brigadiniai“ man grasintų, to nebuvo. Bet man atrodo, kad man nežinant buvau šiek tiek ir saugomas. Bent vėliau man pasakė.
Prisiminkite bylos nagrinėjimo eigą: kas labiausia nustebino? Kaip elgėsi kaltinamieji? Visuomenė?
Manęs ten niekas nestebino. Tą ir buvau numatęs, kad procesas taip vyks. Buvo ir labai kvalifikuota teisėjų trijulė. Viskas ten buvo gerai. Pamenu tokią pauzę Achremovo parodymuose, kada jo paklausė, kas gi tau nurodė žudyti. Jis jau buvo davęs parodymus. Bet jis su tokia įtampa ištarė Boriso Dekanidzės vardą. Akivaizdu, kad labai bijojo.
Kaip reagavote į tai, kai Dekanidzei buvo paskirta mirties bausmė, o keli kiti įtakingi gaujos nariai ilgiems metams pasiųsti už grotų?
Tokio nuosprendžio ir tikėjausi. Kita vertus, nebuvau šalininkas mirties bausmės apskritai kaip tokios. Bet ir tada man vienas rūpestis buvo, kaip gi ją vykdys. Anksčiau lyg į Minską veždavo sušaudymui, o kas vykdys, kaip vykdys, bet toliau nesigilinau, nes bausmė buvo įvykdyta.
Boriso Dekanizdės mirtis apipinta įvairiomis sąmokslo teorijomis. Oficiali versija – sušaudymas Lukiškėse. Taip pat kalbama, kad sušaudymas įvykdytas miškelyje, kelyje Vilnius-Panevėžys. Kita teorija, kad tėvas Georgijus „išpirko“ sūnų ir jis už pinigus buvo paleistas į laisvę? Buvo kalbų, kad tuščias karstas palaidotas. Kuri versija įtikina labiausiai?
Aš laidotuvėse nebuvau, bet lyg tai girdėjau, kad buvo karstas atidengtas kapinėse. Čia tokio blefo galima leisti kiek tik nori. Aš abejoju, kad mirties bausmę įvykdė Lukiškėse. Nežinau kur ir nenoriu žinoti. Bet abejoju, kad Lukiškėse, tačiau kažkur Lietuvos teritorijoje.
Koks buvo jūsų paskutinis pokalbis su Borisu Dekanidze?
Aš paskutinį kartą su juo bendravau tada, kai bent dvi savaites sėdėjome tardymo izoliatoriuje ir susipažinome su byla. Ten gi beveik viską reikėjo versti. Jis lietuviškai nemokėjo. Buvo vertėjas, aš ir advokatas. Toks bendravimas mūsų buvo. O paskui atsisveikinome ir tiek. Rankomis nespaudėme, nes aš stengiuosi būti mandagus su kaltinamaisiais, tačiau tas rankų paspaudimas ne man čia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
