Šalis ne tik badauja, bet Afganistano vyriausybė, smarkiai apribojo moterų teises (vyresnėms nei 12 metų mergaitėms buvo uždrausta lankyti mokyklą) ir tapo viena blogiausių vietų moterims gyventi pasaulyje. Vakarų žvalgybos ekspertai taip pat nerimauja, kad šalis vėl tampa teroristinių grupuočių užuovėja, ką aiškiai parodė neseniai Kabulo centre JAV įvykdytas al Qaeda lyderio Aymano al-Zawahiri nužudymas.
Praėjus vieneriems Talibano valdymo metams, lengva dėl šių problemų kaltinti vien naujus šalies vadovus. Grupei užėmus Kabulą, jai buvo suteikta nepaprasta galimybė atsisakyti kai kurių ekstremaliausių savo politikos krypčių mainais į tam tikrą tarptautinę paramą. Tačiau ji tai iššvaistė, pavyzdžiui, atsisakydama panaikinti draudimą merginoms įgyti vidurinį išsilavinimą arba imdamasi veiksmų, kad valdymas būtų įtraukesnis.
Režimo negebėjimas ryžtingai susidoroti su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis, tokiomis kaip „al Qaeda“, dar labiau nuliūdino Vakarų lyderius ir paties Afganistano kaimynes, kurios pareikalavo, kad Talibano vyriausybė savo žodžius derintų su veiksmais.
Tačiau Afganistano bėdos peržengia vien tik Talibano kontrolės faktą. Ekonominę padėtį labai pablogino tarptautinės bendruomenės sprendimas atsiriboti šalį nuo visų plėtros projektų ir įšaldyti 9 milijardų dolerių vertės turtą, priklausantį Afganistanui ir jo piliečiams.
Be to, daugelis šalies problemų prasidėjo dar gerokai prieš JAV pasitraukimą 2021 m. rugpjūtį. Beviltišką šalies padėtį lemia daugiau nei keturis dešimtmečius trukusio konflikto, blogo politinio ir ekonominio valdymo, kurį apsunkino COVID-19 pandemija ir nelaimių samplaika. Klimato kaita ir jo poveikis Afganistanui taip pat daug aštresnis, nei buvo manoma iki šiol.
Nors tarptautinės pastangos teikti pagrindinę humanitarinę pagalbą padėjo Afganistanui praėjusią žiemą išvengti baisiausių pasekmių, manoma, kad vėliau šiais metais šalis vėl susidurs su panašia padėtimi. Taip pat dar nėra visuotinio sutarimo, kaip elgtis su režimu Kabule. Per pastaruosius 12 mėnesių paaiškėjo, kad Talibanas nėra monolitinis politinis judėjimas. Norint išgelbėti šalį, reikės ne tik didesnio aiškumo apie dabartinės netvarkos šaknis, bet ir kūrybiškų naujų požiūrių, kaip elgtis su menkai suprantamais jos valdovais ir regionu.
Pamokslininkai ir pragmatikai
Priešingai paplitusioms prielaidoms, Talibano vadovybė laikosi įvairių pažiūrų. Per tuos metus, kai jis kovojo su JAV remiama vyriausybe Kabule, judėjimas tebuvo skirtas nugalėti Afganistano nacionalinę armiją ir pasiekti, kad tarptautinės pajėgos paliktų šalį.
Greitas kariuomenės iširimas ir Bideno administracijos sprendimas išvesti JAV pajėgas leido Talibanui greitai pasiekti galutinį tikslą – atkariauti visą šalį. Tačiau dabar jie nežino, kaip ją valgyti.
Nors įvairios frakcijos, vadovaujamos įvairių charizmatiškų lyderių, tebėra įsipareigojusios Talibano vadovybei ir siekiama bendru sutarimu priimti svarbius sprendimus, ėmė ryškėti ir nesutarimai.
Šiek tiek vyresnis ir konservatyvesnis partijos sparnas tebėra pasiryžęs įgyvendinti Talibano 1990-ųjų vidurio kredo, žodis į žodį. Šios grupės nariai yra slaptasis Talibano lyderis Mawlawi Haibatullah Akhunzada ir jo vidinis ratas, kurį daugiausia sudaro kaimo mulos ir keletas konservatyvių ministrų kabineto narių.
Įsikūręs Talibano tvirtovėje Kandahare, pietuose, Mawlawi Haibatullah ir jo pasekėjai laikosi konservatyvesnės pozicijos dėl visų pagrindinių politinių sprendimų, įskaitant moterų teises ir mergaičių vidurinį išsilavinimą.
Tačiau tokie lyderiai kaip mula Abdul Ghani Baradar, ministro pirmininko pavaduotojas ir vienas iš judėjimo įkūrėjų, kartu su jaunesniais Talibano lyderiais, įskaitant „princus“ Siraj Haqqani, laikinai einantį vidaus reikalų ministrą, ir mulą Yaqoobą Mujahidą, kuris yra judėjimo įkūrėjo sūnus ir laikinasis gynybos ministras, ėmė mesti iššūkį šiam požiūriui, nors ir daro tai tik privačiai.
Šie pragmatiškesni lyderiai – Kabule ir už jo ribų – vis dažniau laikosi ilgalaikių pozicijų ir mano, kad bendradarbiavimas su pasauliu yra svarbiausias dalykas siekiant savo ambicijų. Suprantama, kad jie linkę daugiau dėmesio skirti „Dievui ir tėvynei“, o ne tik „Dievui“.
Nors dauguma šių veikėjų nutylėjo savo politinius skirtumus su konservatorių vadovybe, jų šalininkai ir įgaliotiniai iš visos šalies – antrojo lygio lyderiai, taip pat religiniai lyderiai – paskelbė ir ginčijo sprendimus, tokius kaip mergaičių švietimo draudimas.
Be to, daugelis vietinių lyderių, pakylėti šių lyderių pozicijos, ir toliau tyliai leido mergaitėms lankyti vidurines mokyklas, taip tiesiogiai prieštaraudami Kandaharo įsakymui.
Žinoma, Haqqani ir Yaqoob vadinti pragmatiškais lyderiais – sunku. Turint omenyje istorinius Haqqani tinklo ryšius su ekstremistinėmis grupuotėmis ir neseniai Kabulo centre įvykdytą Zawahiri nužudymą.
Tačiau tokia yra politika Afganistane: yra daug pilkų atspalvių. Be to, pats aktualiausias Vakarams ir kitiems tarptautiniams sąjungininkams kylantis klausimas yra ne kas valdo Afganistaną, o kaip elgtis su jau esančiais valdančiaisiais?
Talibano viduje pragmatikai taip pat skiriasi nuo ideologų įtraukimo ir valdymo formos klausimu. Pragmatikai supranta, kad išlikimas priklausys ne tik nuo tarptautinio pripažinimo ir įsitraukimo, bet ir nuo vidaus paramos.
Kai kurie šios grupės nariai pripažįsta, kad nors Talibanas yra įsišaknijęs iš labiausiai konservatyvių Afganistano regionų, kuriuose daugiausia gyvena puštūnų, kitų Afganistano mažumų ir šalies miestų gyventojų interesų nepaisymas laikui bėgant tik silpnins judėjimą. Nepaisant to, Talibano vadovybė nepritaria skubiam poreikiui įsitraukti ir prisitaikyti.
2022 m. liepos 1 d. Mawlawi Haibatullah savo kreipimesi į loya jirga (vyresniųjų susirinkimą) Kabule aiškiai pasakė, kad nors ir pritarė bendrai ankstesnės Afganistano vyriausybės pareigūnų amnestijai, jis nemato formalaus jų vaidmens naujoje politinėje santvarkoje.
Kol kas neaišku, kaip Talibano vidiniai skirtumai pasireikš. Aljansai – laisvi ar formalūs – leis Kabule įsikūrusiems lyderiams toliau konsoliduoti savo galią konservatyvesnių kolegų sąskaita. Tačiau, atsižvelgiant į nepaprastą judėjimo vienybę ir atsparumą, judėjimo viduje vyks evoliuciją, o ne perversmas.
Vis dėlto, Kabulo vadovybei įgyjant įtaką, tradiciškesnių elementų balsai gali susilpnėti arba bent jau apsiriboti konkrečiomis sritimis, kaip buvo valdant ankstesnėms vyriausybėms.
Bendras valdymas taip pat reiškė, kad vietos lyderiai ir Talibano kabinetas nesugebėjo ryžtingai valdyti šalyje, kuriai, atsižvelgiant į kasdienius iššūkius, reikia stipraus vadovavimo.
Tačiau judėjimo požiūrių įvairovė – kartu su Kinijos, Irano, Pakistano ir Rusijos nesugebėjimu suvaldyti Talibano režimo – gali suteikti naujų galimybių JAV ir jų sąjungininkėms sukurti konstruktyvesnį požiūrį į Afganistaną.
Afganistanas nesukurtas greitiems pokyčiams
Siekdamos sukurti geresnę Talibano strategiją, Jungtinės Valstijos pirmiausia turės susitaikyti su politine dinamika, kuri lėmė judėjimo sugrįžimą 2021 m.
Būtų klaidinga manyti, kad Afganistanas subyrėjo likus kelioms savaitėms iki JAV pasitraukimo pernai rugpjūtį.. Pagrindai šiai žlugimui buvo padėti daugiau nei dešimtmetį anksčiau, netrukus po Afganistano prezidento Hamido Karzai inauguracijos 2004 m.
Sukilimų, smurto ir nelaimių, kurios vertė bėgti į Pakistana, bei dešimtmečius trukusio karo palikimas reiškė, kad Afganistanas buvo nepasiruošęs greitiems pokyčiams.
Be to, Kabulo vyriausybės korupcija ir neveiklumas bei nesugebėjimas pasinaudoti milijardų dolerių Vakarų pagalba ir tūkstančiais Vakarų karių lėmė, kad Karzai ir jo įpėdiniai nesugebėjo sukurti gyvybingos, saugios ir stabilios tautos.
Tačiau beveik nekyla abejonių, kad tarptautinė bendruomenė, vadovaujama amerikiečių, kuriuos netrukus atitraukė karas Irake, leido Kabule susikurti korumpuotoms vyriausybes, kurios turėjo žlugti, bet laikėsi sąjungininkų pagalba.
Beveik du dešimtmečius Jungtinės Valstijos sprendė Afganistano dilemą, nebuvo platesnės vizijos, nebuvo matoma, kaip šalis turėtų atrodyti ateityje.
Vietoje to, Afganistano valdymas buvo sprendžiamas kas vienerius metus, taikant naują planą kiekvieną kartą, kai pareigas pradėjo eiti naujas JAV ambasadorius ar vadas arba nauja prezidento administracija.
Vašingtonas dažnai prieštaravo savo politikai. Priešiškumas tautos kūrimui užleido vietą tautos kūrimui „šviesa“, o paskui – „ant steroidų“. Pentagonas nusprendė, kad Afganistano pajėgos turėtų likti nedidelės, tačiau vėliau nutarė jas padvigubinti.
Afganistano oro pajėgų idėja iš pradžių buvo ignoruojama, bet vėliau atgimė su ribotu orlaivių diapazonu. Iš pradžių mokymai buvo perduoti Vokietijai, bet vėliau JAV kariuomenė juos perėmė.
Įkurta Bonoje 2001 m., dedant į ją daug vilčių, pirmoji post-Talibano vyriausybė jau 2014 m. buvo „reanimacijoje“ po tų metų prezidento rinkimų, kurie buvo labai klastojami.
Nepaisydama didžiulio masto klastojimo, tarptautinė bendruomenė nusprendė pritarti rezultatams, atmesdama milijonus balsų. JAV ir jų sąjungininkės ne tik nesugebėjo patraukti atsakomybėn nė vieno asmens ar institucijos, bet ir privertė du pagrindinius varžovus Abdullah Abdullah ir Ashraf Ghani sudaryti neveiksmingą santuoką – „nacionalinės vienybės“ vyriausybę. Laikas buvo kritiškai svarbus, bet valdžia – visiškai neįgali valdyti šalį. Nuo tada viskas ėmė riedėti žemyn, ir gana sparčiai.
Tuo tarpu Vašingtonas nekreipė dėmesio į korupciją ir grobuonišką Afganistano pareigūnų ir valdžios institucijų elgesį arba, dar blogiau, skatino tai. Blogėjant saugumo padėčiai, JAV vis labiau pasitikėjo naktiniais reidais ir beatodairiškais bombardavimo išpuoliais, per kuriuos dažnai žūdavo civiliai. Šioje aplinkoje Talibanui nebuvo sunku įgyti naujos paramos. Politikos formuotojai tai suprato anksti, bet nesiėmė veiksmų, o gelbėti situaciją imta tada, kai jau buvo per vėlu.
Per vėlai susigriebta
Vėl ir vėl Jungtinėms Valstijoms nepavyko pasiruošti Talibanui ar su juo bendrauti. Jau 2003 m., kai naujai įkurta Afganistano vyriausybė bandė užmegzti ryšius su Talibanu, JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas nusprendė vetuoti iniciatyvą. Tolesnės diskusijos Obamos metais, kurios baigėsi Talibano biuro Dohoje atidarymu, buvo per greitai nutrauktos 2013 m., kai užprotestavo Karzai.
Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo eiti pareigas 2017 m., jo pradinis instinktas buvo tiesiog pasitraukti iš Afganistano.
Tačiau H. R. McMasterio atėjimas į nacionalinio saugumo patarėjus atidėjo tai, kas neišvengiama, beveik 18 mėnesių. McMaster tvirtino, kad bendravimas su Talibanu būtų bergždžias darbas, o judėjimas vis tiek gali būti nugalėtas mūšio lauke.
Tačiau 2018 metų rudenį D. Trumpas aiškiai pasakė valstybės sekretoriui Mike'ui Pompeo, kad nori išeiti iš Afganistano. Jo pasiryžimas pasitraukti baigėsi tuo, kad patyręs diplomatas Zalmay Khalilzad buvo paskirtas specialiuoju pasiuntiniu Afganistano susitaikymo klausimais.
Khalilzado užduotis buvo dvejopa: pirma, jis turėjo pasiekti susitarimą su Talibanu, kuris leistų palaipsniui išvesti JAV karius ir susitarti dėl terorizmo, kad nepasikartotų rugsėjo 11-oji.
Antra, jis turėjo sudaryti taikos susitarimą Afganistane, kad užtikrintų taikų perėjimą prie naujos vyriausybės.
Dėl šių pastangų atsiradęs ydingas 2020 m. vasario mėn. susitarimas buvo Afganistano pabaigos pradžia. Iš tikrųjų susitarimas nepadarė jokios pažangos, susitarimo link, o Talibano pažadai teliko pažadais. Vienintelis, kurio buvo ypač reikalaujama ir jo buvo daugiau ar mažiau laikytasi – leisti JAV kariams išvykti be užpuolimų – tai stebėtinai žema kartelė galingiausiai pasaulio kariuomenei.
Dažnai cituojama Khalilzado pastaba – „niekas nesutariama, kol dėl visko nesusitarta“ – atspindėjo JAV politikos tuštumą. Vašingtonui atsisakius karių ir pagalbos Afganistano nacionalinei armijai, kuri buvo svarbiausias jos svertas, Talibanas galėjo tiesiog laukti, kol Jungtinės Valstijos pasitrauks.
Ghani vyriausybės nesugebėjimas suprasti Trumpo sprendimo reikšmės užtikrino, kad ji negalės veikti poamerikietiškoje aplinkoje. Per kelionę į Vašingtoną 2021 m. birželį Ghani nusprendė pagirti prezidentą Joe Bideną ir ne kartą patikino jį Afganistano pajėgų pasirengimu.
Nepaisant to, kad Talibanas jau sparčiai žengė į priekį, Ghani nesugebėjo gauti papildomos pagalbos, įskaitant oro paramą ir techninę priežiūrą, reikalingą Afganistano kariuomenės įrangai ir techninei įrangai valdyti.
Tuo tarpu Bideno sprendimas užbaigti JAV pasitrukimą paskatino JAV rangovus, kurie buvo Afganistane ir dirbo su Afganistano kariuomenės logistika ir technikos priežiūra, skubiai pasitraukti.
Visa tai atsitiko per kelias savaites, o Vašingtone niekas nesivargino pagalvoti apie tokio greito pasitraukimo pasekmes. Iš Afganistano kariuomenės buvo atimta ne tik pagrindinė funkcinė parama, bet ir planavimas bei strategija. Vėliau įvyko sulėtinta traukinio avarija.
Dabar net Iranas ir Pakistanas gailisi padėję Talibanui. Įvairiais būdais rėmusios grupuotę, abi šalys išsiaiškino, kad Talibanas Kabule toli gražu nėra paklusnus.
O juk abi šios valstybės, Afganistano kaimynės buvo patenkintos, kad Vakarai pralaimėjo, nors joms pačioms trūksta ryžto ir išteklių padėti šaliai išgyventi vadovaujant naujiems lyderiams.
Vienintelis kelias – pas teroristus
Blogai, kad Talibanas dabar yra įsitvirtinęs Kabule, tačiau didesnį susirūpinimą kelia pranešimai, kad Afganistane vėl įsitvirtina dar pavojingesnės grupuotės.
JT ir kiti šaltiniai pateikė daug įrodymų, kad užsienio teroristinės organizacijos, įskaitant „Islamo valstybės“ padalinį, žinomą kaip „Islamo valstybė Khorasan“ (ISIS-K), be kita ko, aktyviai veikia Afganistane.
Talibanas toleruoja kai kurias iš šių grupių, pavyzdžiui, „Al Qaeda“, dėl istorinių ryšių, o kitos, tokios kaip ISIS-K, klestėjo dėl trumparegiškų Talibano vyriausybės sprendimų, tokių kaip kalinių išlaisvinimas iš Bagramo 2021 m. rugpjūtį, ir Talibano nusitaikymo į konkuruojančias grupes, kas padėjo išpūsti ISIS-K gretas.
Sunki ekonominė šalies padėtis nepadėjo. Didžioji dalis jaunų afganistaniečių – šalyje, kuri gali pasigirti jauniausiais bet kurios valstybės, esančios už Sacharos ribų, gyventojais, lieka bedarbiai, todėl daugelis jų yra viliojami prisijungti prie ISIS-K ir kitų kovotojų judėjimų. Jei būtų alternatyvų, jie jų ieškotų.
Tačiau palikę Afganistaną Vakarai atėmė iš gyventojų saugų pragyvenimo šaltinį, o to pasekmė – visa jaunų afganų karta, kuri yra pažeidžiama dėl radikalių grupuočių verbavimo.
Zawahiri buvimas Kabule jo nužudymo metu išryškina Talibano lyderių galvosūkį, susijusį su istoriniais sąjungininkais. Eiliniai Talibano įkūrėjai ir regioniniai Talibano lyderiai netoleruos užsienio teroristų lyderių ir jų rėmėjų išsiuntimo, atsižvelgiant į religines ideologijas, kurias šios grupuotės dalijasi su Talibanu.
Tačiau vieno teroristų lyderio pašalinimas problemos neišspręs. 2021 metais JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Colinas Kahlas perspėjo, kad Afganistane įsikūrusios ISIS-K ir „al Qaeda“ pajėgos gali per dvejus metus pradėti atakas prieš Vakarus.
Akivaizdu, kad reikės visapusiškesnio įsitraukimo ir spaudimo, kad įtikintų Talibaną vengti remti šias grupuotes. Talibanas turės suprasti, kad politika, kuri gerai veikė jų smurtinio sukilimo metu, greičiausiai nepadės jiems valdyti šalį.
Nors Vakarų vyriausybes gali padrąsinti kai kurių JAV žvalgybos agentūrų išvada, kad Talibanui perėmus kontrolę „al Qaeda“ nedaug nuveikė, kad atsikurtų ir kad šalyje liko tik keletas ilgamečių „al Qaeda“ narių, daugelis analitikų tebėra skeptiški.
„Išeiti iš šalčio“
Pastarieji keturi dešimtmečiai parodė, kad tai, kas vyksta Afganistane, retai lieka Afganistane. Šių dienų siaubinga ekonominė ir humanitarinė krizė gali vėl įžiebti pilietinį karą, kuris dar labiau destabilizuotų platesnį regioną ir leistų tarptautinėms teroristinėms grupuotėms vėl įsitvirtinti šalyje – dar įžūliau nei ankstesniais dešimtmečiais.
Europos lyderiai, šiuo metu sprendžiantys Ukrainos pabėgėlių krizę, netrukus gali susidoroti su nauju beviltiškų afganų antplūdžiu ir padidėjusiu narkotikų srautu iš didžiausios pasaulyje heroino gamintojos.
Jau dabar daug afganų bando kirsti bet kurią jiems atvirą sieną, bėgti iš baimės ir bado. Jie gali būti priversti keliauti į šiaurę, tuo pačiu maršrutu, kuriuo naudojasi narkotikų kontrabandininkai, eidami per Iraną ir Turkiją. Žemyne, kuriame net centristai politiniai lyderiai tapo priešiškai nusiteikę naujiems pabėgėliams, šimtų tūkstančių afganų atvykimas gali dramatiškai pakeisti politinį kraštovaizdį.
Jungtinės Valstijos, Europos šalys ir tarptautinės organizacijos siekė išvengti humanitarinės nelaimės, teikdamos skubią pagalbą gyventojams per JT ir kitas NVO.
Tačiau šios iniciatyvos turės ilgalaikį poveikį tik tuo atveju, jei Vakarai ir toliau bendraus su Afganistanu, įskaitant Talibano vyriausybę. Taip pat tapo aišku, kad Europa ir Vakarų sąjungininkai nėra pasirengę imtis iniciatyvos Afganistane; JAV lyderystė yra nepaprastai svarbi.
Tiesą sakant, Vašingtonas ir jo tarptautiniai partneriai gali padaryti daug daugiau, kad nukreiptų pragmatiškus Talibano lyderius į labiau įtraukiantį ir nuosaikesnį Afganistaną, ir padėtų Talibanui „išeiti iš šalčio“.
Turi būti aiškus, laipsniškas normalizavimo planas, kuriame būtų nustatyti standartai ir lūkesčiai, taip pat pirmenybė teikiama dalyvavimui. Šiame gairių plane turėtų būti aiškiai apibrėžtos fazės, leidžiančios priimti sudėtingus sprendimus ir ugdyti abiejų pusių pasitikėjimą – galbūt per 24–36 mėnesių laikotarpį.
Tarptautinis pripažinimas neturi būti „viskas arba nieko“ pasiūlymas. Mainais už pažangą pagrindiniais klausimais, pavyzdžiui, moterų ir mažumų teisėmis, arba žingsniais link labiau įtraukiančios vyriausybės, gali būti suteiktas ribotas pripažinimas. T
ačiau Vakarų vyriausybės turi veikti dabar, kad palaikytų nacionalinį dialogą ne per įkyrius diplomatų ir Talibano susitikimus trečiosiose šalyse. Pavyzdžiui, galėtų būti sušauktas Afganistano vidaus forumas, kuriame iškilūs Afganistano lyderiai – Talibano nariai, opozicijos lyderiai, pilietinė visuomenė ir kiti – susirinktų aptarti šalies ateities.
Ir tarptautiniai donorai turi dėti drąsias pastangas, kad apsaugotų per pastaruosius du dešimtmečius Afganistane pasiektus laimėjimus. Tai reiškia, kad reikia rasti būdų, kaip padidinti švietimo prieinamumą visiems afganistaniečiams, išlaikyti nepriklausomą žiniasklaidą ir panaudoti privatųjį sektorių, kad būtų sukurtos darbo vietos, ekonominės galimybės.
Nors tarptautiniai donorai nebeskiria šimtų milijardų dolerių, kad galėtų dislokuoti savo karius Afganistane ir paremti Afganistano saugumo pajėgas, tvirta humanitarinė ir vystymosi pagalba gali turėti didelį poveikį už nedidelę šių išlaidų dalį.
Daugelis Talibano vadovybę ir toliau laiko nepalenkiama. Visgi metai prezidento poste padėjo kai kuriems Talibano lyderiams pripažinti kompromiso poreikį, nors jie dažniausiai nesielgė pagal šį impulsą.
Bet cementas dar neišdžiūvo. Kaip buvo parodyta ankstesnių režimo pokyčių, tokių kaip Kuboje ir Irane, atveju, praleistas pokyčių langas gali likti uždarytas labai ilgam.
Puoselėdami ir skatindami nuosaikesnias tendencijas Afganistane ir leisdami pragmatiškesniems lyderiams kurti naujus vidaus aljansus, Vakarai gali padėti įgalinti Talibano realistinius elementus.
Tai nebus lengva, o kol kas atrodo, kad šalis eina tokia trajektorija, kuri nežada gero kompromiso. Visgi reikia ryštis bendradarbiauti, nes nesugebėdami paremti Afganistano žmonių ar bendradarbiauti su Talibanu, Vakarai gali sukurti ateities teroristų gūžtą.
