Klausimas, ką ir kiek duosite Ukraina yra svarbus, jei ne pats svarbiausias, mat jis padės nulemti Ukrainos ateitį praėjus daugiau nei metams po Rusijos invazijos.
Be to, kasmėnesinis lyderių grupės susitikimas, kuris vyksta už uždarų durų, tapo ta varančia jėga, kuri aprūpina Ukrainos kariuomenę viskuo – nuo tiksliųjų raketų iki kovos tankų. Šie žmonės, susitinkantys Ramšteine, padėjo Ukraina sukurti netobulą, bet stebėtinai modernią kariuomenę, kuri galėtų lenkti kai kurias ilgamečių NATO narių kariuomenes.
Tačiau po balandžio 21 d. vykusio grupės susitikimo medinėmis dailylentėmis išklotoje pokylių salėje, amerikiečių valdomoje Ramšteino oro bazėje, buvo aišku, kad išlikti vieningiems – tai, kas grupei pavyko daugiau nei metus – tampa sudėtinga.
Pastaruoju metu grupėje atsirado nemažai įtrūkimų, ypač dėl to, ar ir kada į Ukrainą siųsti Vakarų naikintuvus, ir dėl tam tikrų ginklų siuntų, ypač vokiečių ir ispanų tankų, siuntimo vėlavimų. Tuo tarpu masinis ginkluotės perdavimas į Kyjivą privertė šalis donores nerimauti dėl savo atsargų. Paskutinio susitikimo metu pradėta svarstyti NATO sąjungininkų apsirūpinimo ginklais klausimas. Tai tampa vis aktualesniu klausimu, nes Ukrainai jau gana daug atiduota, o karo pabaigos dar nesimato.
„Jau daug nuveikėme aukodami ginklus, bet dabar kyla klausimas susijęs su tvarumu“, – sakė Esa Pulkkinen, Suomijos gynybos ministerijos nuolatinis sekretorius praėjusį mėnesį Ramšteine susirinkusiems kariniams vadovams.
„Be paramos Ukrainai, mes taip pat turime papildyti savo atsargas, tiesa?" - klausė vienas Europos diplomatas.
JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, Jungtinių vadų pirmininkas generolas Markas Milley ir Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas Ramšteine sėdi prie stalo, padengto balta staltiese, o šalia jų yra Amerikos ir Ukrainos vėliavos. Virš jų galvų kabo krištoliniai sietynai.
Padėjėjai gurkšnoja kavą ir tyliais balsais kalba nuošalyje. Susitikimas, kaip visada, prasideda ukrainiečių mūšio lauko naujienomis. Kiti nariai sėdi prie dviejų siaurų stalų, statmenų lyderių stalui, sudarydami tris atviro stačiakampio kraštines. Kiekviena šalis yra pavaizduota miniatiūrine vėliavėle šalia jos nario mikrofono.
JAV gynybos sekretorius veda diskusiją, komentuodamas pradžią ir pabaigą, tačiau paprastai praleidžia daugiau laiko klausydamasis pristatymų. Celeste Wallander palydi kiekvieną pranešėją. Per paskutinį susitikimą nariai vieną 90 minučių bloką skyrė tvarumo ir pramonės bazės iššūkiams aptarti, visas susitikimas gali trukti ilgiau nei šešias valandas.
Impulsas Ramšteino susirinkimams atsirado be didelių fanfarų konflikto pradžioje. Ruošdamiesi slaptai kelionei į karo draskomą Ukrainą, praėjus vos mėnesiui po Rusijos invazijos, žmonės, kurie dalyvavo kasdieniniame Lloydo Austino darbuotojų susirinkime suprato, kad iškilo didelė problema.
Kyjivas išgyveno pradinį Rusijos puolimą, tačiau darėsi aišku, kad JAV ir kitoms šalims reikės įveikti praeities nuogąstavimus dėl Ukrainos apginklavimo ir įsipareigoti ilgam laikui. Tomis pirmosiomis dienomis niekas nekoordinavo įrangos pervežimo, kurią šalys greitai ėmė žadėti, todėl Ukrainai padedančios Vakarų šalys galėjo rimtai apsiskaičiuoti. Duoti per mažai arba to, ko nereikia.
„Daug skambinausi su skirtingomis šalimis ir klausiau, „ar galite tai atsiųsti“, ir manau, kad būtent tuo metu sekretoriui kilo mintis: „Ne, mes turime suburti pagrindinius Ukrainos rėmėjus, kad suprastume ko reikia, kokie poreikiai“, – interviu Pentagone sakė C. Wallander.
Lloydas Austinas pavadino šią rėmėjų grupę Ukrainos gynybos kontaktine grupe, kuri susirinko 2022 m. balandžio 26 d. Ramšteine. Būtent tas posėdis, kuris buvo sumanytas ir suplanuotas maždaug per savaitę, pradėjo Ukrainos gelbėjimo procesą.
Nors tarp dalyvių kyla nesutarimų, nepasitenkinimas paprastai lieka už kambario ribų – tai nuostabus žygdarbis, kurį, pasak narių, nulėmė nuolatinis Lloydo Austino vadovavimas, ramus buvimas ir gilios karinės žinios.
Anot Ramšteino susitikime dalyvavusių pareigūnų, Austino dėmesys dvišaliams santykiams, įskaitant nuolatinį šalių viešinimą, ką ir kas davė, padeda įgauti pasitikėjimo.
Politico kalbėjosi su 17 žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių šiose diskusijose.
Bręstanti įtampa
Ramšteino susitikimuose paprastai ministrai skaito iš anksčiau paruoštų užrašų. Tačiau iš pažiūros tvarkingi ir ramūs susibūrimai slepia didelius skirtumus tarp vyriausybių, siekiančių apginkluoti Ukrainą. Rytų Europos šalys, tokios kaip Lenkija ar Estija, pirmauja teikdamos pagalbą, o Vokietija ir Prancūzija dažnai atsilieka. Jungtinės Valstijos turi balansuoti lūkesčius ir kartais atsiduria abiejose pusėse.
Tuo tarpu Kyjivas nuolat prašo daugiau ir geresnės įrangos. Pvz., sausio mėn., kai Ukrainos pareigūnai atnaujino pastangas gauti naikintuvus F-16, buvo vos išdžiūvęs rašalas po sprendimu siųsti Ukrainai kovos tankus „Abrams“.
Naikintuvų klausimas vis dar aktualus, o įvairių dalyvių nesutarimai dėl to, ar siųsti Vakarų karo lėktuvus, buvo ir paskutiniame Ramšteino susitikime. Nors Austinas ir kiti JAV pareigūnai sako nemanantys, kad F-16 yra būtini dabartinėje kovoje, kiti teigia, kad grupė vis dar diskutuoja šiuo klausimu.
„Vyksta diskusija ir dėl kitų tipų reaktyvinių lėktuvų“, – sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, kalbėdamas su žurnalistais balkone, kol dalyviai ištiesė kojas per susitikimo pertrauką.
Vis dėlto kiti atrodė tikri, kad Vakarų lėktuvai kada nors skris į Kyjivą. „Vakarų naikintuvai bus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų integracijos į Vakarus dalis, nesvarbu, dabar, ar galbūt vėliau“, – sakė suomių atstovas Pulkkinenas.
Prezidentas Joe Bidenas dažnai ragina Austiną pasinaudoti Ramšteino susitikimu ir tiesiogiai kreiptis į savo kolegas, kad jie daugiau padėtų Ukrainai. Sausio mėn., Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui atsisakius siųsti „Leopard“ tankus, kol JAV nepasiųs savų „Abrams“ tankų, prezidentas kreipėsi į Austiną prašydamas pasikalbėti su Vokietijos kolega, gynybos ministru Borisu Pistorium. Norėta, kad pokalbis vyktų būtent Ramšteine ir akis į akį.
Bidenas turėjo pagrindo tikėtis, kad Austinas gali susitarti. Viso konflikto metu gynybos sekretorius sugebėjo savo asmeninius santykius paversti konkrečia pagalba Ukrainai. Karo pradžioje Austinas asmeniškai tarpininkavo ir kalbėjo su Slovakijos gynybos ministru, kad ši šalis atiduotų Ukrainai vieną iš turimų ir Rusijoje pagamintų oro gynybos sistemų S-300 mainais už tai, kad JAV perkeltų vieną iš savo raketų sistemų „Patriot“ į Slovakiją.
Tačiau šį kartą Austinas negalėjo įveikti Berlyno dvejonių. Galiausiai Bidenas uždegė žalią šviesą „Abrams“ tiekimui ir paruošė kelią Vokietijai, kuri pagaliau sutiko siųsti savo „Leopardus“. Tiesa, kai kurios šalys vis dar nusivylusios lėtu Berlyno tempu.
Vokietija turėtų „siųsti daugiau ginklų, daugiau šaudmenų ir duoti daugiau pinigų Ukrainai, nes ji yra pati turtingiausia ir didžiausia šalis“, Politico sakė Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis.
Jis pridūrė, kad vokiečiai „nebuvo tokie dosnūs, kaip turėtų būti“ Ukrainai nuo pat karo pradžios.
„Mes kartu turime ir galime padaryti daugiau. Mes visi suprantame, kas yra ant kortos“, – sakė Estijos gynybos ministras Hanno Pevkur.
Nepaisant skirtumų tarp skirtingų šalių, dalyviai teigė, kad JAV gynybos sekretoriaus nuoseklumas ir dėmesys asmeniniams santykiams užtikrina, kad kiekvienas susirinkimas vyktų sklandžiai ir dėl to nariai vėl ir vėl sugrįžta į Ramšteiną aptarti naujų būdų, kaip paremti Ukrainą.
Kanados gynybos ministrė Anita Anand prisiminė, kaip Austinas paskatino ją paaukoti kai kuriuos iš 82 Kanados tankų „Leopard 2“. Išsiskyrimas su tais tankais „nėra smulkmena“, – sakė ji. Jos asmeniniai santykiai su JAV gynybos sekretoriumi, kurį ji vadina „džentelmenu“, buvo labai svarbūs Otavai apsisprendžiant galiausiai išsiųsti keturis tankus.
Tačiau įtampa dėl tankų gali pranašauti dar didesnį nerimą ateinančiais mėnesiais, nes Ukraina ir toliau siurbia milijardus amunicijos. Amunicijos pakeitimas reikalauja laiko, planavimo ir didelių investicijų.
Nauji iššūkiai
Per pastaruosius kelis Ukrainos grupės susitikimus sąjungininkai pradėjo labai galvoti, kaip rasti pinigų ir pramonės pajėgumų pakeisti ginklus ir amuniciją, siunčiamus kovai su rusais.
„Tai vis dar yra vienintelis veiksmingas formatas, kai kalbama apie pristatymų ir reikalingų medžiagų koordinavimą“, – sakė vienas aukšto rango Europos diplomatas. „Nepriklausomai nuo nuomonių skirtumų“.
Be to, jiems reikia bristi per smulkių interesų tankmę ir rasti būdą, kaip padaryti ką nors dar sudėtingesnio: kartu gaminti amuniciją ir kitą įrangą, kai karas Ukrainoje tęsiasi ir atskiros gamybos linijos pasiekia lūžio tašką.
Kitas nesutarimus keliantis klausimas – kaip gynybos išlaidos pasiskirsto tarp sąjungininkų. Kovo mėnesį paskelbta NATO metinė ataskaita parodė, kad nepaisant ištisus metus žadėjusių didinti išlaidas gynybai, tik septynios šalys iš 30 pasiekė devynerių metų tikslą gynybai skirti 2 procentus savo BVP.
Ramšteino susitikimuose išryškėjo ir kitos tendencijos, kurios taip pat nuvylė kai kuriuos dalyvius. Pasak dviejų Europos diplomatų, kelios šalys nuolat žadėjo įrangą, kuri, atrodo, niekada nepasieks Ukrainos, bet apie ją kalbama kiekvieno susitikimo metu ir vis tempiama guma.
„Jie kažkodėl niekada neužsimena, kada tai įvyks“, – sakė vienas iš pareigūnų. Nepaisant kylančių nesutarimų, nuo karo pradžios visoms NATO sąjungininkėms buvo kalbėta apie ilgalaikį įsipareigojimą Kyjivui ir net šiek tiek vėluojant pristatyti žadėtą įrangą, ginklai ir įranga ir toliau plūsta per sieną į Ukrainą.
Ir per 14 mėnesių, kai prasidėjo nauji pavasario ir vasaros puolimai, ši retorika nepasikeitė. „Negalime leisti, kad mūsų visuomenėse ir politikoje įsigalėtų karinis nuovargis“, – sakė Latvijos gynybos ministrė Inara Murniece, viešėdama Vašingtone prieš pat paskutinį Ramšteino susitikimą.
„Turime sugauti šį impulsą ir padaryti viską, kas įmanoma, kad pavasario ir vasaros Ukrainos puolimas būtų sėkmingas. Negalime prarasti šios akimirkos“.
